Drąsa būti

Rudens laumžirgis, besiblaškantis tarp pageltusios
augmenijos – tai mano siela mėginanti prasismelkti
prie pradžių pradžios ir atrasti amžinąją vasarą.
Mano amžininkai menininkai į šį pasaulį žiūri
per negatyvumo akinius, ironizuoja, atmeta bet kokį
šventumą, kad būtų pagarbinti išskusti Aukščiausiojo
horizontai. Negatyvumo kultūra, tai šalnų palytėta
gamta, po ją blaškausi aš -  vienišas, užsilikęs laumžirgis.

Rudens žiogas, dusliai čirpinantis savo smuikelį
šalia sukritusių pageltusių klevo lapų – tai mano
plunksna skrebinanti popierių  „būnant myriop“.
Muzikavimas mirties slėnio žolynuose, nepaisant,
kad lemta mirti, tačiau paliekant varganą pėdsaką,
kuris įveikia mirtį. Klausydamasis melancholiškos
žiogų muzikos, suprantu, kad kūryba – tai amžinybės
krislas duotas mirtingiesiems, randantiems drąsos būti.

Rudens medžių šlamėjime skamba gilus liūdesys.
Šalnos alsuoja į veidą augmenijai ir jos likimas rudenį -
mirimas ir merdėjimas pūvant sukritusiems lapams ant žemės.
Tačiau aš prisimenu barokinį gyvybės kunkuliavimą
vasarą, kuris pagaudavo kūną, protą ir sielą, užliedamas
pilnatve mano pojūčius ir leisdavo užsimiršti amžinybėje.
O šiandien, einantį per rudenį, mane budina išblukusios
žolynų spalvos ir žemi švininiai debesys, stumdomi vėjo.