Akmenų laivas (VI)

Akmenys

Baisiausiai persigandusi Skaistė iš pradžių net nesumojo, ką turėtų daryti ar sakyti. Velniškai norėjosi prasmegti kiaurai, kur nors stačiai pro broliukų akmendirbių požemius ir tiesiai į ledines gelmes. Jei ir kada buvo taip gėdingai pakliuvusi, ji bent jau nepatyrė tokio nežinomybės siaubo, kurį juto žvelgdama į du nieko nesakančius siluetus.
- Aš... aš čia tik...
Žodžiai strigo gerklėje. Skaistė atatupsta žengė atgal prie durų, kurių, visa laimė, dar nesuspėjo uždaryti. Nenuleisdama akių nuo dviejų plėšrių siluetų, jausdama nenusakomą šaltį viduje, ji ūmai sustingo vietoje.
Kažkas čia buvo ne taip.

Visa tai jau buvo matyta.
Pastaruoju metu nutiko tiek daug dalykų, kad ji kai kuriuos tiesiog pamiršo. Pavyzdžiui tai, kad šiame kambaryje matė dvi akmenines statulas, kurias kartą jau palaikė gyvais žmonėmis. Kad vieną iš jų jau bandė kalbinti, jausdama nemalonų, ją sekantį žvilgsnį. Kaip akmeniniai plaukai sužalojo jos delną...
Dabar tų dviejų statulų niekur nebuvo matyti. Regis, buvo dvi kitos.
- N... Njona?.. – pratarė Skaistė. – Njona!
Siluetas užstalėje nė nekrustelėjo.
Pralaužusi savyje baimės užkardą, Skaistė ryžtingai žengė link stalo – kas bus, tas.
- Njona!
Tačiau tarnaitė jai neatsakė. Net nekrustelėjo, tik sėdėjo sau užmerktomis akimis. Negalėjo krustelėti, antraip jos akmeninis liemuo nebūtų atlaikęs, jos akmeniniuose pečiuose būtų atsiradę įskilimai ir visur, kur žmogaus kūnas lankstosi, josios būtų trupėjęs ir lūžęs.
- O Dieve... – pridengė lūpas delnu Skaistė.
Teresė, sulenkta senatvės, atrodė ne ką gyvesnė. Netgi jos rūbai buvo nulieti iš akmens.
Skaistė tik dabar susivokė, kieno plaukus tąsyk glostė. Nepažino Njonos gyvos, nes protu neįmanoma buvo suvokti, kad statulos galėtų atgyti. Tačiau štai ji, sustingusi nauja poza.
- O Dieve!
Skaistė spruko iš kambario. Drebančiomis rankomis atlapojusi katilinės duris, užstūmė jas ir nuropojo į kiek galima tolimesnį kampą, vos begirdėdama ritmingą gaudesį, sklindantį sulig kiekvienu gintarinės šviesos tvinksniu. Lydėjo vien tik nežinios siaubas, verčiantis užsirakinti mintyse ir nebepastebėti pasaulio. Netikėtai pasijuto lyg maža mergaitė, besistengianti užsimerkti ir taip apsaugoti save nuo aklinoje tamsoje slypinčių pabaisų, kad ir kas jos būtų.
Kažkada, labai seniai tai padėdavo.

- - -

Pabudusi nuo skrandžio spazmų išgąstingai apsidairė. Galva atrodė sunki, pilna ūžesio. Skaistė žinojo, kad miegojo neilgai – vos valandą ar dvi, pakankamai ilgai prasikankinusi nežinioje. Ji vėl buvo alkana ir tas jausmas jau baigė išvesti iš proto. Gerai, kad alkis privertė pamiršti visa kita.
Mergina apžiūrėjo patręšusius kibirus. Vienas atrodė sveikesnis, jį ir pasiėmė. Didžiajame kubile iš vakar matytos balutės liko tik drėgna dėmė.
Prisiminusi akmenines statulas, tik bukai dėbtelėjo į duris. Net pati nustebo, kaip alkis nepaaiškinamą baimę pakeitė paprastu susierzinimu.
Jeigu jinai ir toliau negaus maisto, tuoj visai neberūpės jokios vietinės keistenybės.
„Jei ir toliau taip badausiu... “ – vangiai sukosi mintys ūžiančioje galvoje. – „Man reikia eiti vandens. Velniop tas moteris. Velniop Gotardą. “
Išėjusi į lauką nusileido laiptais ir nupėdino stagarų prismaigstyta laukyme link tarpo tarp dviejų uolų. Nusileido prie vandens, jausdama keistą silpnumą visame kūne. Aikštelė buvo apsitraukusi ledu, tikriausiai visai neseniai praskalauta vandens. Skaistė atsargiai pamerkė kibirą ir abejingai stebėjo, kaip šis pildosi vandeniu. Šiaip ne taip ištraukė ir užritino ant aikštelės krašto. Suklupo prie jo, godžiai gaudydama ledinį orą. Kuo toliau, tuo mažiau jautė savyje jėgų.
„Kažin, ar panirus vanduo ilgai atrodo ledinis? “ – dingtelėjo mintis. Skaistė susimąstė, kad baisu turėtų būti pirmas kelias akimirkas, kai nepakeliamas šaltis paskatins adrenalino gamybą. Tačiau tada ji pakankamai greitai nusilps, praras kūno pojūtį, atrodys, nenumaldomai grimzta į sapną. Juk užmigti niekada nebūna baisu.
Papurtė galvą, išvaikydama mintis.
- Kvaiša, - burbtelėjo sau, kildama ant kojų.

- - -
Grįžusi į katilinę, pastatė kibirą po pūsle, paėmusi samtį godžiai atsigėrė, tirtėdama nuo kiekvieno ledinio gurkšnio. Dabar Skaistė tikėjo, kad tai tikrai jos vienintelis maistas. Akmeniniai namo kaimynai vargu ar galėjo dabar ką nors virškinti.
Bet ar visi jie tikrai virtę akmenimis?
Skaistė kilstelėjo galvą nuo kibiro ir pažvelgė į duris, mąstydama apie brolius akmendirbius. Iki šiol regėjo tik dvi moteris, virtusias statulomis, tačiau gal ne visi jie tokie?
Atsargiai padėjusi medinį samtį ant kibiro krašto, ji stipriau susisupo į savo senutėlį apsiaustą ir išėjo į tamsų, šaltą koridorių.
Prie laiptų nesigirdėjo nė garselio iš apačios. Palypėjus žemiau tamsą kiek prasklaidė gijos, vingiuojančios žemyn ir nešančios šviesą bei šilumą iš pūslės. Skaistė neįsivaizdavo, kokiu principu visa tai veikia, tik įtarė, kad greičiausiai tai bus dar vienas Gotardo triukas.
Nusileidusi į rūsį patraukė į tą pusę, kur paskutinį kartą matė brolius dirbančius. Metalinė forma grindyse dabar buvo tuščia, šalia jos stovėjo į dėžes su akmenimis atremta didelė, juoda plokštė. Ore beveik nesijautė aštraus kvapo, kuris tvyrojo „dieną“.
Stengdamasi pernelyg nešiurenti savo mokasinais, ji atsargiai apėjo darbo vietą, apžiūrėdama netoliese stovintį stalą su įrankiais bei indais. Akmendirbių rūsys kiek panašėjo į alchemiko laboratoriją – čia buvo galybė įvairiausio dydžio talpų, užpildytų visokiausiomis medžiagomis. Nuo mažyčių buteliukų iki didžiulių puodų, pripildytų gelsvų bei baltų grūdelių. Užuodusi ne itin malonius kvapus, ji paliko stalą ramybėje ir patraukė tarp dėžių su akmenimis, kurių čia buvo į valias.
Netrukus pastebėjo ir abu brolius. Trumpam stabtelėjo, nes pasirodė, kad jie viso labo sėdi atsirėmę į dėžes, akimis sekdami ją bei svarstydami sau, ką ši mergina veikia apačioje tokiu metu. Ir tik mirtina tyla nederėjo prie tokios gyvų žmonių pozos. Skaistė įtarė, kad smalsaus klausimo būtų sulaukusi gerokai seniau.
Ji žengė artyn, liūdnai nužvelgdama dvi statulas, žiūrinčias į niekur.   Tylutis nunarinęs galvą, delną padėjęs ant brolio delno. Kietučio veide matyti susirūpinimo raukšlės, tačiau tai ne toks rūpestis, kuris užklumpa nejučia – tos žymės ten labai ilgą laiką, įaugintos amžiams. Kažin, ką dabar jiedu jautė? Kietai miegojo, ar buvo mirę? Ar jie iš viso jautė laiko tėkmę, būdami akmenimis?
Skaistė kiek pastovėjo, žiūrėdama į abu brolius ir tramdydama norą nervingai pravirkti. Tada apsisuko ir lėtai nuėjo prie laiptų, jausdama augantį silpnumą.
Reikėjo būtinai surasti Vilių, tačiau tam paprasčiausiai nebeturėjo jėgų – skandis skausmingai spazmavo, kojos atrodė silpnos, tarsi tuoj pačios ims ir sulinks, nebeklausydamos šeimininkės. Jeigu kur ir galėjo nueiti, tai miegoti į šiltesnį kampą. Negana to, į galvą vis dažniau lindo įkyri mintis apie Vilių, plūduriuojantį ledinio vandens paviršiuje be gyvybės ženklų ir tarsi iš toli ausyse aidėjo niurzgantis Teresės balsas:
- Vandenyje plaukioja, sušalęs į ledą! Ten niekas ilgai neišgyvena. Gyvas?.. Agi taigi, gyvas, tik kūnas miręs. Aišku, kad gyvas. Kažkur ten, šviesose. Gyvų gyvas...

- - -

Skaistė krūptelėjo ir pasitrynė veidą, neramiame miege pajutusi svetimą prisilietimą. Sapnavo, tarsi jos veidą liestų žemai nukarusios alksnio šakelės, braukiančios vėjyje lapų galiukais, o į akis plieskia ryški, gintarinės saulės šviesa, prasiskverbianti pro akių vokus. Ji ilsėjosi žolėje, pamiršusi laiką, klausydamasi lengvo vėjo šiurenimo, o medis lėtai braukė lapais jos skruostus.
Pramerkusi akis, Skaistė stipriau susisupo į paltą ir jau ketino vėl nugrimzti į sapną, kai akies krašteliu pastebėjo judesį.
Palubėje, siūliniais čiuptuvėliais tingiai raizgydamas kilpas, ratus lėtai suko aitvaras, nardydamas tarp išvedžiotų virvių. Skaistė neišsigando ir net nenustebo, abejingai stebėdama nekviestą svečią. Dabar matė jį kuo aiškiausiai, panašų į gelsvai žalsvą gyvatę, pasipuošusią plonyčių čiuptuvų karoliais. Jei ne čiuptuvai bei sugebėjimas skraidyti, tai būtų pati paprasčiausia gyvatėlė, kaip ir minėjo Teresė.
Skaistė kilstelėjo galvą nuo žemės ir tada pajuto – paralyžiuojantis silpnumas buvo gerokai sustiprėjęs. Ji vos išsilaikė atsisėdusi, labai norėjosi kristi atgal ir užsnūsti.
„Dar ne“, - įsakė pati sau, siekdama kibiro su vandeniu. Atsigėrusi kelis gurkšnius bukai įsižiūrėjo į akmenis, apaugusius samanomis. Drėgname ore samanos kėlė tankų mažyčių stiebelių mišką į gintaru švytinčią pūslę. Mergina pasiekė akmenį, pirštais nurovė kuokštą žalumos ir susigrūdo į burną.
Skonis pasirodė nekoks, lyg kramtytų sugedusius riešutus. Skaistei jau buvo vis tiek, ar samanos nuodingos, ar ne. Ji abejingai sukramsnojo visą saują jų ir užgėrė vandeniu.
Aitvaras, stabtelėjęs tarp virvių raizgalynės, smalsiai spoksojo į ją mažomis, juodomis akutėmis, iškišęs gyvatišką liežuvėlį.
- Įdomu, kuo tu maitiniesi tokioje vietoje? - burbtelėjo Skaistė. - Čia tik sniegas, akmuo ir begalė vandens. Ką tu, kvaila gyvatėle, valgai?
Ji atsilošė į sieną ir sustingo, klausydamasi skrandžio gurgesio. Aitvaras vis dar slėpėsi tarp virvių, lėtai sukiodamas galvą.
Po kelių minučių jis atsargiai išlindo ir lėtai vingiuodamas nusileido kiek žemiau, beveik į jos akių lygį. Skaistė abejingai mirksėjo, prisiminusi aitvarganio žodžius, jog šitos gyvatėlės nėmaž nepavojingos. Dabar ji net neturėjo jėgų išsigąsti. Nors giliai viduje vis dar kirbėjo mažytis neramumas, kad ji gali būti užpulta, pojūtis atrodė tolimas ir silpnas.
Aitvaras vos vos krustelėjo, privingiuodamas dar arčiau, smalsiai sukiodamas galvą ir kyščiodamas liežuvį. Jo plonyčiai čiuptuvėliai susiliejo su kūnu, paversdami padarą paprasčiausiu sklandančiu žalčiu.
Skaistė vos kilstelėjo ranką nuo kelių. Aitvaras staiga vikstelėjo visu kūnu ir atsitraukė atgal, susisukdamas į pusžiedį bei nepatikliai žibindamas mažomis akutėmis.
Šyptelėjusi Skaistė ištiesė ranką į priekį. Gal minutė praėjo, kol gyvatėlė pagaliau krustelėjo iš vietos ir labai lėtai pajudėjo į priekį, dairydamasi tai į ranką, tai į jos savininkę.
Tačiau pirmiau nei atvaro snukis, link rankos nutįso keli ploni čiuptuvėliai, kurie labai atsargiai, pačiais galiukais apčiupinėjo Skaistės pirštus. Prisilietimas buvo lengvas ir vos juntamas.
- Aš tau nenusuksiu galvos, gali būti tikra, - sumurmėjo mergina. - Pabėgai nuo savo piemens, ar ne? Aš irgi bėgčiau, nelabai jis malonus tipas...
Aitvaras kyštelėjo dvišaką liežuvį.
- O gal tu matei Vilių? - paklausė Skaistė, nelabai tikėdamasi atsakymo. - Jis mano vaikinas, atklydo pirma  manęs. Tikriausiai dabar jis irgi labai alkanas...
Gyvatėlė smalsiai pakraipė galvą ir bakstelėjo nosimi į atkištą nykštį.
Mergina sukluso, išgirdusi žingsnius už durų. Tai buvo Njona, pagaliau vėl atvirtusi žmogumi. Jos verkšlenantį balsą atskyrė iš karto – tarnaitė vėl kalbėjo su savimi, kažko ieškodama.
Aitvaras vikriai slystelėjo per ištiestą ranką ir Skaistė vos nesuriko – padaras beskubėdamas palietė jos kaklą, braukdamas čiuptuvėliais. Jis nėrė merginai už peties ir pasislėpė, susisukdamas į kamuoliuką. Skaistė jau ketino pašokti, išgąsdinta netikėto veiksmo, tačiau susilaikė – sugergždė besiveriančios akmeninės durys. Njona įžengė vidun ir pirmiausiai pažvelgė į langą, kur buvo ištempta oda su ženklais.
- Nesuplėšei, tai gerai, - ji niauriai dėbtelėjo į Skaistę, nutaisydama grimasą, kuri kadaise tikriausiai reiškė, jog Njona šypsosi. Dabar iš tos šypsenos liko tik butaforija.
- Vėl mačiau namuosna gyvatę įlindusią, - sudejavo. - Tas Ačiū visai jų nebežiūro! Gal matei kur vieną?
- Gyvatę? - sumirksėjo Skaistė, galvodama, kaip teisingiau pasielgti.
- Aha, gyvatę. Aitvarą. Kvailą skraidantį šniūrą...
- N... ne... - sumikčiojo Skaistė. - Nemačiau. Aš miegojau.
- Aa... Na miegok toliau, tik nedrįsk mirti šitoje vietoje. Jeigu jau bus visai blogai, eik į lauką, prie vandens. Nenoriu paskui tampyti lavonų per visą kiemą!
Njona pažvelgė į lubas, į odinę pūslę ir užvėrė paskui save duris.
- Keliauk pragaran, - nirčiai murmtelėjo Skaistė, pasitaisydama apykaklę.
Aitvaras ištiesė galvą virš jos peties, kyštelėjo liežuvį ir lengvai nuplaukė į priekį, prie odinės pūslės. Apsukęs dailų ratą jis vėl sustingo, smalsiai žiūrėdamas į merginą.
- Jeigu jau tu taip nori draugauti, tai geriau turėk kokį nors vardą, - pasakė Skaistė. - Nors koks skirtumas, poryt greičiausiai būsiu leisgyvė ir man neberūpės...
Aitvaras sujudino uodegą, prisiartindamas šiek tiek arčiau.
- Dabar nežinia ką atiduočiau už vieną obuolį... Bet tai greičiausiai neįmanoma, ar ne? Jeigu jie čia dešimtis ar net  šimtus metų plaukioja, tai bus kiekvieną kaulą kelis kartus apgraužę. Dievaži, jie bent meškerę turi?..

Netikėta mintis privertė sujudėti. Skaistė sunkiai pakilo ant kojų, nuvydama aitvarą į palubę.
Aplinkui plytėjo neaprėpiami vandenys. Juk turėjo šitie akmeniniai bepročiai kažkada seniau žvejoti?
„Bent jau iki to laiko, kai tapo akmenimis“ - vartė galvoje mintį mergina. - „Galbūt meškerių bei tinklų dar neišmetė“.
- Niekur neik, - prisiminė aitvarą. - Pasislėpk ir šildykis, kvailute. Jeigu Njona tave pagaus, nusuks sprandą, supratai?
Gyvatėlė smalsiai sukiojo galvą. Iš jos povyzos nebuvo aišku, ar ji suprato bent vieną žodį.
- Tavo vardas bus Aša, - parodė pirštu Skaistė. - Ir prisiekiu, kartosiu jį tol, kol pradėsi suprasti. Dabar slėpkis ir ramiai lauk.
Kadangi gyvatėlė nė mažiausiu judesiu neparodė ką nors supratusi, jai beliko atsidusti ir eiti savo keliais.

- - -

- Meškerę? - nustebusio Tylučio antakiai iš nuostabos susispietė į krūvą aukštai kaktoje. Jo brolis pasikasė sprandą, dėbsodamas į lubas.
- Arba tinklą, - kantriai aiškino Skaistė. - Ką nors, kas man padėtų sugauti bent vieną žuvį.
- Tai jinai vyrą vaikosi, tai žuvę gaudo... - atsiduso Kietutis. - Nepagausi tu žuvų, mergel, pamiršk.
- Pamiršk? - pakartojo Skaistė piktai. - Taip paprastai – imti ir pamiršti? Gal pats pamiršai, kad aš vien šviesa gyva ilgai nebūsiu?
- Visų pirm, žuvės tu niekaip nepagausi, - trūktelėjo pečiais Kietutis. - Pamenu, kai dar virvės nesupuvusios buvo, bandė vyrai gaudyti. Kažkokių juodų kirmėlių prigaudė, nė vienos žuvės. O dabar gi nei virvių, nei medžio padoresnio nelikę, vien akmuo ir skudurai. Kuo tu gaudysi?
- Reiškia, - susmuko prie dėžės Skaistė, - viskas supuvo...
- Ir labai senai, - linktelėjo broliai.
- Atleisk, mergele, bet tau čia ilgai negyvent, - papurtė galvą Kietutis. - Toks tas dvaras.

„Toks šis dvaras... “ - mąstė mergina, kopdama laiptais į viršų. Ketino išeiti į lauką ir pagaliau apeiti visą perimetrą, kiek tik leis galimybės. Šis uolinis laivas, nors ir ne ypač didelis, vis dar turėjo neišžvalgytų kerčių. Skaistė prisiminė regėjusi vartus už dvaro, kur taip ir nepavyko įžiūrėti, kas toliau už jų.
Dar buvo vyras su skrybėle, kurį dusyk regėjo prie nudžiūvusio medžio ir prie saulės mašinos. Kol kas dar nepavyko persimesti nė vienu žodeliu su juo. Mažne tas žinos daugiau už likusius?
Spalvingos pašvaistės danguje šį kartą tviskėjo neįtikėtinai stipriai, lyg žadėdamos kažką naujo – visas akmenimis ir sniegu padengtas kiemas žaižaravo akis kutenančiomis ugnelėmis. Apledėję laiptai treškėjo nuo kiekvieno žingsnio. Skaistė vos stabtelėjo tik pajutusi silpną žemės drebėjimą. Įsivaizdavo, kaip akmeninis laivo dugnas trumpam stukteli į žemę po vandeniu. Įdomu, kada šis laivas susidurs su kokia nors didesne kliūtimi ir galų gale subyrės į gabalus?
Aikštelė prie nudžiūvusio medžio dabar atrodė tuščia, tačiau ji vis tiek patraukė į kalvą, ketindama patyrinėti atidžiau. Kiek toliau nuo laiptų, beveik prie skardžio krašto stūksojo sniegu padengta, apgriuvusi siena su vartų liekanomis. Pilkų plytų kolonose tebekyšojo geležinių vyrių liekanos durims pakabinti. Skaistė prisiminė jau mačiusi panašius vartus – kai Sofija įsiurbė ją alkanomis akimis į savo pasaulį.
Grįžtelėjusi atgal ji nužvelgė dvaro pastatus – beveik visi jie atrodė savo vietose, kaip ir vizijoje, tik žemė tarp jų buvo neatpažįstamai pakeista, išvagota grioviais, praėjimais ir laiptų aikštelėmis.
Kitoje tako pusėje, ant truputį žemesnės kalvos, tiesiai prieš uolą su aitvarų bokštu stovėjo senoji odų raugykla, atkišusi į dangų aukštą kaminą. Skaistė gan aiškiai įžiūrėjo akmenimis bei plytomis užtaisytą netaisyklingą angą, kur seniau tikriausiai būta durų. Ne tik jos – langai taip pat buvo užmūryti. Toks aklinas pastato atskyrimas nuo išorinio pasaulio atrodė truputį keistas. Tarsi viduje būtų likę kažkas, ko nė vienas iš čia esančių nebenorėtų matyti.
Skaistė stipriau susisupo į lengvo vėjo košiamą paltą ir žengė paskutinėmis likusiomis pakopomis. Medis iki šiol išsaugojo rusvus dryžius ant savo kamieno, kur ji braukė kruvinomis rankomis, bandydama išsilaikyti ir nenusisukti sprando. Nedidelė laukymė buvo tuščia, tačiau už jos vėl prasidėjo laipteliai, vedantys žemyn. Ten Skaistė ir pastebėjo vyrą su skrybėle.
Jis stoviniavo ant pusmėnulio formos pakylos, už kurios prasidėjo status skardis į vandenį. Skaistė ėmė leistis laipteliais, smalsiai apžiūrinėdama keistus prietaisus, į kuriuos ramstėsi nepažįstamasis.
Aikštelės viduryje stūksojo metalinė konstrukcija -  du greta vienas kito sustatyti geležiniais lankai su įkirstomis, aiškiai matomomis padalomis. Tarp jų įmontuotas masyvus svertas buvo nulenktas truputį į dešinę nuo vertikalės ir toje vietoje užfiksuotas galingu kaiščiu. Kitas sverto galas slypėjo kažkur po aikštelės paviršiumi, Skaistė pastebėjo netaisyklingų formų plyšį po geležiniais lankais. Konstrukcija atrodė itin sena, gerokai aprūdijusi.
Šalia sverto mechanizmo stovėjo akmeninis pjedestalas su žiūronu.
Išgirdęs Skaistės padų šiurenimą, vyras pasuko galvą ir jau nebenuleido nuo merginos akių, kol ši atsidūrė visai arti. Skrybėlė buvo sena ir apirusi, tačiau jos savininko veide mergina nepastebėjo įsirėžusių ryškių laiko linijų, kokias turėjo Njona bei visi kiti. Šis žmogus atrodė nepaveiktas to, kas privertė keistis kitus.
- Tai tu ta paklydėlė, kurią mačiau vakar bei užvakar, - ištarė jis žemu, maloniu balsu.
- Skaistė vardu aš... - atsiliepė ji.
- Taip, - linktelėjo vyras su skrybėle. - Visi jau žino apie tave. Net ir tie, kurie senų seniausiai negyvi. Aš esu kapitonas Notas.
- Kapitonas?.. Šito laivo?
Vyras šyptelėjo, nusiimdamas skrybėlę.
- O tu greitai susipratai. Kai kurie svečiai taip ir mirdavo nesupratę iki galo, kur pakliuvo.
- Ir kur aš pakliuvau? - sugniaužė po rankovėmis kumštelius Skaistė, kuriai visai nepatiko užuominos apie mirtį.
- Į akmeninį laivą, žinoma, - Notas mostelėjo į nudžiūvusio medžio pusę. Mergina tik dabar pastebėjo urvo angą, pasislėpusią už laiptų, kuri vedė po kalva. - Į laivą, kuris kažkodėl niekaip nenuskęsta, dievaži...
- Ir kodėl gi jis neskęsta?
- Kad aš žinočiau. Gotardas vienintelis turbūt tau atsakytų.
„Bet neatsakys“ - dingtelėjo Skaistei.
- Ir kur mes plaukiame? - paklausė ji.
Užuot atsakęs, kapitonas tyliai parodė į dangaus šviesas toli priekyje.
- Nori pasakyti, tu nežinai?
- Noriu pasakyti, kad aš vejuosi tą ryškų raudoną spindulį danguje, - pasakė jis. - Čia nėra orientyrų. Kompaso rodyklės visada sukasi ratu, o aukštybių šviesos vienintelės išlieka stabilios ilgesnį laiką, kol užgęsta. O kai jos užgęsta, man belieka išsirinkti arčiausiai esantį kitą spindulį ir į jį nutaikyti laivą.
- Bet, - susimąstė Skaistė, - tai veiktų tik tuo atveju, jeigu ir dangaus šviesos nejudėtų iš vietos.
- Jos nejuda, - Notas parodė į metalinius virbus, susmeigtus į žemę. - Naudodamas šiuos geležinius strypus nustačiau. Šviesos atsiranda, išryškėja ir pamažu užgęsta, tačiau jos niekada nepajuda iš savo vietos. Bent jau ne kitų šviesų atžvilgiu. Jeigu pažvelgtum per šių strypų viršūnes, pamatytum dangaus plotą, į kurį nutaikytas šis laivas. Aš kasdien patikrinu, ar visos šviesos savo vietoje ir jeigu dalis jų užgęsta, arba atsiranda naujų, tiesiog pasirenku artimiausią numatytam taškui. Dabar mūsų tikslas yra tas raudonas spindulys.
- Ir kas ten mūsų laukia?
Notas trūktelėjo pečiais.
- Žemė? - paspėliojo Skaistė, tačiau sulaukė tik trumpo šyptelėjimo. Kapitonas ir pats nežinojo.
- Aš čionai pakliuvau ne viena, - pasakė ji po minutėlės tylos. - Su manimi buvo mano vyras, jo vardas Vilius. Gal matėte jį kur nors netoliese?
Notas užvertė galvą į viršų ir susimąstęs pažiūrėjo į įsisiautusias pašvaistes.
Kažkur už nugarų dusliai sugaudė varpas, jo skambesys atrodė kimus, greitai netenkantis aido.
- Nemačiau, - ištarė Notas. - Jau šviesos metas, laivas tuoj sustos. Eime, pažiūrėsi, kaip čionai pakliūva saulės šviesa. Tuo pat metu galbūt suprasi, kur yra tavo Vilius.

- - -

Stoviniuodama šalia nudžiūvusio medžio, Skaistė stebėjo dauboje, prie mechanizmo susirinkusius žmones. Sofijos ir vėl nebuvo, ji greičiausiai virkavo savo kambaryje. Teresė susikaupusi darbavosi prie rankenėlių, sukiodama ir derindama tai, ką ji viena tesuprato. Metalinio ornamento dalys išsiskleidė, suformuodamos saulės ženklą, jau matytą ne vieną kartą. Tame ženkle buvo ir judančių dalių, kurios įnirtingai sukosi apie savo ašis. Orą skrodė vos girdimas zyzimas, o po akimirkos į dangų šovė plona, vos įžiūrima gija, kuri susmigo į tuštumą tam tikrame aukštyje, lyg pataikiusi į kažką nematomą. Skaistė taip ir nesuprato, ar tai buvo materialus siūlas, ar kažkoks dar nežinomos energijos spindulys. Aukštybėse kelias sekundes nieko nevyko, tarsi Teresė būtų nepataikiusi savo įrenginiu į tikslą. Tačiau netrukus siūlas ryškiai sušvito, siųsdamas impulsą ir ausis pasiekė galingas dunkstelėjimas. Po akimirkos ryški šviesa nustelbė viską aplinkui, grumėjimas vis dar nesiliovė, lyg kalnas judėtų iš savo vietos. Tik dabar švietė ne siūlas – šviesa veržėsi pro atvertą skylę, visiškai apakindama prie sutemų pripratusias akis.
Kai Skaistė galų gale apsiprato su ryškia šviesa, ji teįžiūrėjo, kaip iš atverto portalo toli į vandenį tykšta purvas, jo srovė tolygiai vis  silpnėja, kol vidinis šaltis sustingdo srautą  ir ima formuoti savotišką kamštį, panašų į nedidelę aikštelę prieš skylę. Per aikštelės kraštus žemyn vis dar krito pavieniai akmenėliai bei vandens purslai, pusiaukelėje virstantys sniegeliu.
Sustiprėjus vėjui iš užnugario, Skaistė stipriau susisupo į apsiaustą, nenuleisdama alkanų akių nuo išėjimo iš šios vietos, pakibusio aukštai virš žemės. Jo nebuvo įmanoma pasiekti nuo uolos. Per toli į atvirą jūrą atrodė nutolęs.
Spindulys užgeso po kelių minučių, palikdamas ją vėl aklą. Užsimerkusi mergina laukė sugrįžtančio regėjimo, kai netikėtai suprato, ką Notas ketino jai parodyti.
Laivas buvo tik trumpam stabtelėjęs, kad galėtų išlaikyti spindulį vienoje vietoje. Dabar jis vėl ėmė judėti, silpnai virptelėdamas visu savo paviršiumi. Judesys buvo toks menkas, kad tik labai tykiai būdamas galėjai tokį pajusti.
Mergina pažvelgė į dangų, ieškodama portalo. Jis dar tebebuvo savo vietoje, labai lėtai slinkdamas į šalį. Tai akmeninis laivas pamažu bėgėjosi, toldamas nuo jo.
Vilius žengė į urvą pirmas, - prisiminė Skaistė. - Jis ir galą pasiekė pirmas, kai atsivėręs plyšys kybojo pernelyg toli, tiesiai virš vandens.
Ji atsirėmė nugara į medį, pajutusi paralyžiuojantį silpnumą.
Juk žinojo visa tai ir anksčiau. Jautė nuo tos akimirkos, kai suprato, jog uola nestovi vietoje.
Ašaros išsiveržė neprašomos ir dabar Skaistė jų nesulaikė, ketindama pagaliau susitaikyti su netektimi bei apraudoti jį, paskendusį tolimuose lediniuose vandenyse.
Viduje atsivėrusi tuštuma buvo stipri ir negailestinga. Iki šiol žinojusi ką privalo daryti, dabar ji nebežinojo nieko, jausdamasi tuščia, pralaimėjusi. Netgi šuolis nuo uolos į vandenį pasirodė visai nebloga išeitis, palyginus su lėtu merdėjimu iš bado. Kelias minutes pasispardys vandenyje, greitai nusilps ir panirs, nebegalėdama kovoti. O tada ledas pamažu užpildys plaučius, atverdamas duris į anapus, kur tikriausiai lauks Vilius, šypsodamasis savo valiūkiška šypsena. Tai bus greita ir beveik nebaisu.
Skaistė lėtai atsistojo. Aštuoni siluetai tebesupo saulės ratą, pamažu vaduodamiesi iš migdančio sąstingio. Kapitonas Notas į savo aikštelę sugrįš dar negreit, Skaistė ir nenorėjo, kad kas nors ją stebėtų pašaipiu žvilgsniu, žengiančią mirti. Nenorėjo suteikti pramogos šiems akmenų gabalams. Tegu plaukioja amžinai, nerasdami nei sausumos, nei pakankamai rimtos povandeninės uolos, į kurią galėtų sudužti...
Ji nusisuko nuo jų ir ėmė leistis laiptais į Noto aikštelę, iš trijų pusių supamą skardžio. Vieta atrodė ideali – nuo pašalinių akių paslėpė kalva, o visas šis akmens kalnas ją tiesiog įtrauks po savimi, neleisdamas iškilti ir įkvėpti. Viskas užsibaigs čia ir dabar.
Skaistė nubraukė ašaras ir išplėtė akis stebėdama, kaip tuštumoje virš vandens ratus suka vienišas aitvaras. Jo judesiai buvo kiek neįprasti – paprastai skrisdamos šios gyvatėlės plaikstydavosi savo čiuptuvėliais lyg kokios medūzos, tuo tarpu ši laikė saviškius suspaudusi į kamuoliuką.
“Tu gali žiūrėti“, - nusprendė Skaistė. - “Juk pagaliau esi tik kvaila gyvatėlė, ar ne? „
Apačioje, beveik trisdešimčia metrų žemiau, žėrėjo juodas vanduo, atspindėdamas įsismarkavusias „dienos“ pašvaistes. Mergina paspyrė porą apšerkšnijusių akmenėlių nuo skardžio, stebėjo kaip šie be garso pradingsta vandenyje, tik raibuliai pasklinda į šalis, pamažu užgesdami bangose.
Vienas žingsnis ir viskas.
Ašaros biro iš akių neprašomos, kuomet kaupė savyje drąsą. Galvojo apie akimirką, kuomet ji su Viliumi tebestovėjo prieš urvo angą, kartu aptarinėdami vasaros sniegą. Sučiuptų jį, besirengiantį žengti vidun ir nepaleistų. Net jeigu jis supyktų ant jos – vis tiek nepaleistų.
Tai kodėl turėtų paleisti dabar?
Krūtinę stuktelėjo netikėtas prisilietimas ir Skaistė išsigandusi žengė žingsnį atgal. Tai buvo aitvaras, kuris, išniręs iš už skardžio krašto, neapdairiai bandė pasukti į jos pusę.
- Velnias, - išsprūdo Skaistei. - Dar tu čia...
Aitvaras apsuko nedidelį ratą ir ūmai vėl nusitaikė į jos krūtinę, suglaudęs savo čiuptuvėlius į nedidelį kamuoliuką. Stuktelėjimas buvo visai lengvas, tačiau mergina vis tiek nustebusi žengė atgal.
- Aša, ar čia tu?..
Gyvatėlė pakibo ore, išsirietusi puslankiu. Kyštelėjo liežuvį, lyg šaipydamasi.
- Pasitrauk, kvaišele, aš dabar visiškai nenoriu su tavimi žaisti. - Skaistė nusibraukė ašaras, jausdama pavojingai vėstančius skruostus ir pabandė žengti į priekį, tačiau aitvaras vėl pajudėjo, nosimi bakstelėdamas jai į krūtinę.
- Tik nesakyk kad tu supranti, ką bandau padaryti, - sumurmėjo mergina. - Tu gi tik kvaila...
Siūlelių kamuolys išsivyniojo, atidengdamas aitvaro nešulį. Ant žemės nukrito raudonas obuolys ir nuriedėjo prie akmeninės plokštės su Noto įranga.
Skaistė apstulbusi sekė obuolį akimis, niekaip negalėdama patikėti, kad toks daiktas gali egzistuoti tokioje vietoje. Iš kur Aša jį gavo? Nejaugi kažkur čia yra žemė, kurioje auga obelys ir kur pakankamai šilta, kad jos subrandintų obuolius? O gal aitvaras sugebėjo ištrūkti iš šios vietos į įprastą pasaulį?..
Pasilenkusi paėmė ir pakėlė prie akių – tikras, raudonas, su mažytėmis gelsvomis dėmelėmis bei koteliu. Suspaudusi rankose skubiai atsikando, jausdama neišpasakytai saldžias sultis, užliejančias skonio receptorius, bei pamiršusi, ką ketino prieš akimirką padaryti.
Išlaisvinęs savo čiuptuvėlius, aitvaras dabar suko ratus virš jos galvos it vijurkas, tarsi negalėdamas atsidžiaugti tuo, ką sugebėjo nuveikti. Mergina dorojo obuolį kruopščiai, palikdama kiek įmanoma mažiau.
Tik kai rankoje liko sėklos su koteliu, atsiduso ir pažvelgė į aitvarą truputį liūdnai.
- Kas tai buvo, Aša?
Aitvaras nusileido kiek žemiau, sulėtindamas savo pergalės šokį.
- Tu davei man dar vieną gyvenimo dieną, ačiū tau. Tiktai kam? Jo jau nebėra gyvo, žinai... Viliaus nebėra, jis kažkur ten, giliai po vandeniu. Nebeturiu tikslo jo ieškoti čia, ant uolos.
Aitvaras pakibo akių lygyje, susiriesdamas į S raidę.
- Turbūt bus geriau, jeigu ir aš pasitrauksiu iš šios prakeiktos vietos, - tyliai pasakė Skaistė. - Ačiū už obuolį, Aša...
Per sekundės dalį aitvaro siūleliai išsiskleidė į apvalią vėduoklę, virpėdami bei nenustygdami vietoje, lyg bandydami merginą išgąsdinti ar nubaidyti. Išgirdusi tylų, pratisą šnypštimą, Skaistė nejučia atsilošė atgal.
- Ei, ką tu...
Neįtikėtinai mitriu judesiu Aša atsidūrė dar arčiau, sustingdama į visiškai nejudantį paveikslą. Juodos akutės, rodės, vėrė kiaurai, nors jose nebuvo jokių regimų vyzdžių. Aitvaras elgėsi lyg įpykęs mažas vaikas, kuris, nemokėdamas pasakyti to, ką norėtų, naudojasi kumščiais.
- Nepyk ant manęs, kvaila gyvatėle, ne tu dėl to kalta, - sumurmėjo Skaistė, tačiau pešė tik tiek, kad Aša bakstelėjo snukučiu jai į nosį, priversdama žengti dar žingsnį atgal, tolyn nuo skardžio.
Tada ji suskliaudė siūlelius ir pati mitriai nėrė už skardžio krašto, pradingdama iš akių. Skaistė sumirksėjo nustebusi, nesuprasdama, kas privertė Ašą apsigalvoti.
Išgirdusi žingsnius už nugaros atsisuko. Artinosi Notas, laikydamas rankose savo skrybėlę. Viršugalvyje, tarp retų, pilkų plaukų švytėjo plikė. Kapitonas sustojo prie vieno iš žemėn susmeigtų strypų, pažvelgė per jo viršūnę į horizontą, patenkintas linktelėjo ir užsimaukšlino skrybėlę.
- Ar pavyko ką nors išsiaiškinti dėl pradingusio vyro? - paklausė jis, lipdamas ant akmens plokštės.
- Taip, ko gero... - atsiliepė mergina, staiga netekusi ūpo žudytis. Tik ne šio vyro akivaizdoje.
- Tai gerai. Malonu, kad bent tiek galėjau padėti.
Notas ištarė tai be jokios pašaipos, tačiau Skaistė net nepajuto, kaip sugniaužė abu kumščius, susmeigdama nagus sau į delnus.

Aukštybėse spindinčios pašvaistės pamažu blėso. Atvertas portalas trupėjo, nykdamas ore gabalais. Jis dabar kybojo pasislinkęs ties laivo galu, dar labiau nepasiekiamas. Skaistė lydėjo jį akimis, kol vaizdą paslėpė kalva su nudžiūvusiu medžiu. Jautė, kaip kojos pamažu pradeda nebeklausyti, persismelkdamos vakaro šalčiu. Reikėjo skubiai grįžti į savo kambarį. Numirti spės ir vėliau, kai Notas, virtęs akmeniu, nebegalės jos matyti.

- - -

Šildydamasi prie odinės pūslės, Skaistė klausėsi žemo grumėjimo, pro kurį retsykiais prasimušdavo tolimi žingsniai  ir balsai. Teresė kalbėjosi su Njona, trumpam nežinia ko buvo užsukęs Notas. Jie ruošėsi nakčiai, nekreipdami į viešnią jokio dėmesio.
Išgirdusi palubėje sklindantį šiurenimą, Skaistė pažvelgė į susiraizgiusias virves. Aitvaras tarp jų buvo sunkiai įžiūrimas, kuomet nejudėjo.
- Aša! - tyliai pašaukė mergina.
Nuo virvių atsiskyrė blankus siluetas ir nėrė žemyn, kaipmat nusidažydamas gintaru. Po akimirkos Aša sustingo,   pašiaušusi savo siūlelių kupetą ir kiek įtariai dairydamasi į duris. Įsitikinusi, kad niekas nesiruošia eiti vidun, ji nusileido dar žemiau. Kyštelėjo liežuvį tarsi pasisveikindama.
Skaistė ištiesė ranką stebėdamasi, kaip greitai nustojo bijoti šių keistų padarų. Ašos plonyčiai siūleliai palietė jos pirštus.
- Tu man davei vieną papildomą dieną, - sumurmėjo Skaistė. - Turbūt man reikėtų gražinti tau skolą ir dar nemirti, ar ne?
Aša vos krustelėjo, tarsi pritardama. Gestas atrodė beveik savaime suprantamas, tarsi nužiūrėtas nuo žmogaus.
- Tu juk supranti, ką aš tau sakau? - paklausė Skaistė.
Aša nuleido siūlelių pluoštą į jos delną, apsivydama pirštus ir mergina pajuto nežymų spustelėjimą.
- Vilius, - ištarė Skaistė. - Aš visų klausinėjau, tik tavęs dar ne. Tu juk matei Vilių? Kur jis dabar? Jei supranti mane, juk gali atsakyti?
Atrodė truputį keista klausti to skraidančios gyvatėlės, tačiau Skaistei jau buvo vis tiek. Nustebusi žiūrėjo, kaip siūleliai išslysta iš jos delno ir Aša labai žmogiškai nunarina galvą, pasukdama ją į šalį, o siūlų vainikas lėtai svyra žemyn, nuguldamas gyvatės kūną lyg audeklas mirusiajam uždengti. Gestas buvo pernelyg aiškus, kad Skaistė suabejotų tiek Ašos protu, tiek jos atsakymo prasme.
Dabar patalpoje girdėjosi tik pūslės skleidžiamas žemas grumėjimas, visi tolimi garsai jau buvo nutilę ir Skaistė žinojo, ką tai reiškia. Ji atsiduso, pajutusi krūtinėje sukylantį spaudimą. Iki šiol Viliaus mirtis tebuvo spėliojimas, tačiau dabar Aša atrodė taip, tarsi tiksliai žinotų, kas jam nutiko. Ir kai Skaistė pagaliau neišlaikiusi pravirko, gyvatėlė atsargiai nusklendė prie merginos galvos, kad visai žmogiškai paguostų švelniu prisilietimu.

- - -

Kad ir kaip stengėsi, užmigti nepavyko – erzino nuolatinis grumėjimas, mintyse nuolat karštligiškai keitėsi vaizdiniai, atsirandantys, besikeičiantys be jokios aiškesnės prasmės, lyg pasigavus nemalonią ligą.   Nors šioje vietoje niekada nebuvo per karšta, drabužiuose ėmė jausti nemalonų prakaito kvapą, o kartu suvokė, kad visa tai tik blogės – nusiprausti šioje vietoje buvo neįmanoma nesušalant į ledą.
O gal...
Skaistė pasislinko į priekį ir palietė pūslės audeklą. Šis buvo maloniai šiltas, bet ne karštas. Jeigu pripildytų kubilą vandens, kas žino, kiek dienų reiktų vandeniui sušilti bent iki kambario temperatūros?
Antra vertus, sėdėti ir svajoti apie vonią atrodė kur kas blogesnė išeitis. Skaistė žinojo, kad neištvers ir galų gale vis tiek pripildys bent pusę kubilo, kad tik įsitikintų savo akimis. Tik jeigu visiems tiems eksperimentams dar būtų likę nors kiek ūpo...
Suurzgusi panosėje pakilo ir pabandė paridenti kubilą, mintyse dėliodama visus už ir prieš.
Dieną Njona būtinai pastebės ją, besitrainiojančią su kibiru. Mažiausiai norėtųsi tai žliumbai aiškinti, ką sugalvojo. O jei dar sugalvos uždrausti – tuo labiau. Tegu viską pamato, kuomet šaukštai popiet.
Pajudintas kubilas pavojingai girgždėjo bei treškėjo, medinės lentos atrodė per senos maudynėms. Skaistė paguldė jį ant žemės, kuo arčiau pūslės, nepatikliai apžiūrėjo ir pabandė įlipti – jai pasirodė, kad dugnas paprasčiausiai neišlaikys svorio ir subyrės lemiamą akimirką. Lentos pavojingai išsirietė, atidengdamos plyšius sujungimo vietose. Iš jų pabiro samanos ir molio gabaliukai.
Kiek pagalvojusi ji pakėlė kibirą ir išpylė likusį vandenį į kubilą, stebėdama, kaip šis išteka pro plyšius lauk.
- Įdomu... - sumurmėjo.

Kitą pusvalandį praleido stumdydama kubilą iš vienos vietos į kitą, ieškodama jam lygesnio paviršiaus. Sušilusi išsirengė iki tunikos, su kuria čionai pakliuvo, tačiau ir tada atrodė, kad viduje gerokai per karšta.
Surankiojusi išbyrėjusius molio gabalėlius bei prigrandžiusi daugiau iš grindų kampe, pasigamino tirštą tešlą, kuria kruopščiai užtepė visus plyšius kubile. Beliko patikėti, kad vos paragavusios vandens nesulūš pačios lentos.

Aša smalsiai stebėjo visą darbą, iškišusi nosį iš virvių raizgalynės virš pūslės, sukiodama galvą merginai įkandin. Išlindo tik pastebėjusi, jog Skaistė rengiasi paltą, ruošdamasi išeiti su kibiru rankoje.
- Aš vandens atsinešiu, - nuramino mergina, pastebėjusi neramius Ašos judesius. - Pažadėjau, kad šiandien liksiu gyva, ar ne?
Gyvatėlė subangavo ore, išreikšdama pritarimą.
- Šildykis ir nelakstyk lauke be reikalo. Dabar labai šalta. Aš greit grįšiu, gerai?
Aša dar kartą linktelėjo, suvirpindama siūlelius.

Skaistei užvėrus duris, ji it žaibas apsisuko ir šovė prie skylės lubose, kur pradingo visos virvės nuo gintaru švytinčios pūslės. Skylė išvedė į tamsią palėpę, kurios galinėje sienoje buvo ištrupėję keli akmenys.
Seniau už tos sienos stūksojo raudonų plytų bokštas, jo kampe kaip tik užsibaigė viena iš dvaro tvorų. Dabar toje vietoje tebuvo tuštuma, po kuria silpnai žėrėjo vanduo, o iš bokšto liko tik menkos sienos dalys su kyšančiais geležiniais virbais bei pora akmenų krūvų.
Aša išlindo į lauką ir nėrė į viršų, kad galėtų žvilgsniu aprėpti kuo didesnę teritoriją. Galbūt Skaistė sakė teisybę,   kuo ji nuoširdžiai ketino tikėti.   Tačiau jei ta kvaišelė nuspręs sukvailioti, liks nepaprastai mažai laiko pasikviesti pagalbą. Aša neketino rizikuoti. Pasitikėjimui dar bus progų.
Ji lėkė aptemusiu dangumi, stebėdama kieme judantį vienišą siluetą. Tokiu metu paprastai viskas apmirdavo, netgi Ašos broliai su seserimis užmigdavo aitvarų bokšte, susispaudę į šiltesnį kampą, kad sukauptų daugiau jėgų kitai dienai. Likdavo tik akmenys ir nesiliaunantys šalto oro srautai, čaižantys šią prakeiktą vietą. Aša juos galėjo ištverti tik dėka didesnio sugertos šilumos kiekio, apie kokį jos broliams bei seserims beliko pasvajoti.

- - -

Skaistė sustojo nustebusi, kai plyšyje tarp uolų, šalia tako, kuriuo ketino leistis, išvydo boluojantį siluetą. Jai vėl pasirodė, kad mato mažą mergaitę, laukiančią kažko prie apšerkšnijusių akmenų krūvos. Kaip ir pirmą kartą, ji stebėjo Skaistę nejudėdama, tverdama šaltį po savo niekingai plonu rūbu. Maždaug ketverių metų - ne daugiau, paslėpusi pusę veido šešėliuose ir susivėlusių plaukų kupetoje, išplėtusi akis bei nunarinusi lūpų kampučius, ji tarsi imitavo paveikslą.
Mergina lėtai padėjo kibirą ant žemės ir perbraukė delnu veidą, tikėdamasi dar vienos iliuzijos. Už mergaitės silpnai žėrėjo šerkšnas, rodės, pakanka žengti į šalį šiek tiek ir miražas išnyks.
Jis neišnyko.
Mergaitė tebestovėjo, sekdama Skaistę akimis ir vos vos – galvos judesiu. Tie judesiai atrodė tokie neryškūs, kad galėjai visai lengvai priskirti juos įsiaudrinusiai vaizduotei.
- Kas tu tokia? - paklausė Skaistė netvirtu balsu. - Iš kur čia atsiradai?
Vaikas sumirksėjo užuot atsakęs.
- Nejaugi tau čia nešalta? - Skaistė žengė artyn, vis dar tikėdamasi, kad paskutinę akimirką miražas išnyks ir ji pasijus su savimi besišnekančia kvaišele.
Tačiau mergaitė tebestovėjo savo vietoje. Dabar ją buvo netgi lengviau įžiūrėti ir mergina suabejojo, ar miražas apskritai galėtų būti toks realus.
Skaistė ištiesė mažajai keliautojai ranką, vis dar nepasitikėdama savo akimis bei ieškodama apgaulės ženklo.
- Ei? - pašaukė vaiką švelniai. - Aš galiu tave nuvesti į šiltą vietą, tu juk nori sušilti, ar ne?
Dabar aiškiai pastebėjo, kaip ji sujudino galvą, apžiūrinėdama atkištą delną. Keista atrodė tai, kad tos didelės akys savyje neturėjo beveik jokių ryškesnių emocijų, nebent neryškų, tolimą liūdesį, kurį tarėsi įžiūrėjusi.
Paveikslas netikėtai atgijo, ištiesdamas ranką Skaistei, netgi gerokai išgąsdindamas savo realumu. Šaltis, iki šiol supęs delnus bei kandžiojęs skruostus, ūmai išplito ranka po visą kūną, kai delną palietė dilgsintys, lediniai pirštai. Mergaičiukė buvo gerokai šaltesnė, nei Skaistė pajėgė įsivaizduoti. Tartum pati šalčio esmė būtų įgavusi pavidalą, kad galėtų su ja susitikti akis į akį.
Mergina jau ketino skubiai atitraukti ranką, kai suprato, kad nebegali pajudėti ir vietoje ją surakinęs laiko visai ne šaltis, o tos pilkos, kiaurai gręžiančios akys, sutraukiančios į save jos dėmesį, valią bei viską aplinkui, nepalikdamos nieko už nugaros. Skaistė staiga prisiminė Sofijos alkaną žvilgsnį, prarijusią ją į kitą vietą be jokios galimybės pasipriešinti. Dabar skirtumas buvo tik tas, kad mergaitės akyse nebuvo to išprotėjusio alkio.
Šios viską praryjančios akys maldavo padėti.