Pokalbis bevažiuojant

Jis, žiūrėdamas pro pravertą  mašinos langą į pralekiančius stulpelius, tarytum žaidžiančius savitą šešėlių pasaulį, greitai bėgančių žibintų šviesos apnuoginti, paskutinį kartą užsitraukė prieš išmesdamas cigaretę. Išpūtė dūmų verpėlį, kuris bematant išskriejo laukan. Tada atsisuko į mane ir nutaisęs linksmą veido miną tarė:
  - Maikai, pasaulis per didelis, kad jį pakeistum ar padarytum geresne vieta. Tai realybė. Tikrovė, - Frėjus, toks mano draugo vardas, akivaizdžiai buvo patenkintas savo kietais žodžiais. Turbūt jis jautėsi išmintingas it koks nušvitęs rytų išminčius, todėl keletą sekundžių pamąstęs, tęsė savo toliau, - Čia tau ne Holivudo filmai apie superherojus. Mes tik paprasti žmonės be jokių ypatingų galių, todėl išmesk iš galvos tuos kvailus svaičiojimus apie taiką, ir visuotinę meilę. Suprask, visi žmonės egoistai. Tai mūsų kraujy, ir taip bus visada.
  Turiu pripažinti, jo žodžiai skambėjo įtikinamai. Porą minučių tiesiog toliau vairavau tylėdamas. Mašinos vis skriejo į priešingą pusę, visai kaip mano mintys, o aš vis bandžiau sugauti vieną gerą, įtikinamą argumentą savo galvoje, nes nuoširdžiai tikėjau, kad Frėjus klysta. Vairuodamas mašiną, plaukiojau mintyse kaip kokia konservuota sardinė, tačiau galiausiai tariau:
  - Sakai, pasaulis per didelis? Tai sumažink jį. Juk nebūtina iš kart pulti prie viso pasaulio, sutinku, jis atrodo didelis, kai stovi vienas. Ir taip, tu teisus, aš nepamaitinsiu visos badaujančios Afrikos ir nesustabdysiu karų. Tačiau apsižvalgyk aplink save. Ką tu matai? Visur aplink žmonės. Žmonės! Tau artimi ar visai nepažįstami žmonės. Ir toli gražu jie visi nėra laimingi. Dažnas jų yra sužeisti, įskaudinti, apnuodyti pykčio. Juk užtenka, kad žengtum pirmą žingsnį link susitaikymo su savo artimu, užtenka, kad elgtumeis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavim. Nereikia keisti viso pasaulio, reikia keisti save. O įsivaizduok, jei visi būtume teisingi, nuolankūs, neskubėtume pykti ar skaudinti kitų. Jei kartais netgi paaukotume kažką kitam, kad ir laisvą minutę paprastam geram darbui. Įsivaizduok, jei kiekvienas negyventų vien tik dėl savęs, išmetęs savo ego į artimiausią šiukšliadėžę. Pasaulis būtų nuostabi vieta! Žinoma, tu man gali priekaištauti, kad visi žmonės niekada nebus tokie, bet juk jei aš būsiu toks kaip visi: kupinas paslėpto pykčio, pavydo, tada niekas tikrai nepasikeis. Man nesvarbu, ar aš padarysiu pasaulį geresniu. Jei karts nuo karto aš padarysiu bent vieną gerą darbą savo kasdienėj aplinkoj, aš jausiu, kad mano gyvenimas eina teisinga linkme. Jei aš įkvėpsiu kitus žmones, užuot juos smerkęs, aš būsiu padaręs kažkam bent vieną akimirką geresne. Apie ką aš ir kalbu, eik ir daryk, nelauk atlygio, nelauk dėmesio ar pagyrimo, tiesiog būk geras žmogus sau ir kitiem.