Rašyk
Eilės (74947)
Fantastika (2209)
Esė (1513)
Proza (10614)
Vaikams (2541)
Slam (50)
English (1152)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kažkada seniai seniai, kai dar nebuvau užaugęs ir net negimęs, viename dideliame mieste žmonės įkūrė naują parduotuvę, pristatė daug lentynų, kurias nukrovė galybe įvairių prekių. Kai pirmą kartą atvėrė parduotuvės duris, į vidų sugužėjo būrys smalsuolių ir pradėjo nekantriai kėblinėti pirmyn-atgal. Žmonės atrodė pikti ir nelaimingi, o nelaimingi jie turbūt buvo todėl, kad turėjo daug pinigų, bet negalėjo apsispręsti, ką už juos pirkti.
    Toje parduotuvėje kartu su savo pilvotais broliukais gyveno ir mano prosenelis. Kiti storuliukai proseneliui nedavė ramybės nuo pat tos dienos, kai visi kartu pateko į stiklainį. Mat jis buvo kitoks – gelsvas ir susiraukęs, todėl jį praminė senuku, nors jis buvo dar visai jaunas. Jei tik būtų įstengę, tikriausiai būtų išstūmę jį lauk, bet virėja fabrike juos visus mikliai sukrovė į stiklainį ir stipriai užsuko dangtelį. Taip jis ir gyveno amžinai koneveikiamas ir kumščiuojamas į šonus, į nugarą, į pilvą, kol galiausiai buvo nustumtas į patį viršų, o ten jau teko kęsti nežmonišką troškulį, nes nebegalėjo atsigaivinti nuo sulčių, kuriose maudėsi visi įžūlieji jo broliai. Tada jis dar labiau džiūvo, traukėsi ir nyko.
    Negana to, kai indelį iš triukšmingo fabriko išgabeno į sandėlį, o iš ten jis kartu su kitom prekėm pateko į lentyną toje naujojoje parduotuvėje, mano prosenelį ėmė kankinti nemiga. Ramybės nedavė didelės lempos, triukšmas ir lankytojai, įkyriai nužiūrinėjantys pirkinius. Kai kurie prikišdavo savo piktus veidus ir tyrinėdavo, kas sudėta į stiklainį, raukydavo nosis, baksnodavo pirštu ir skaitinėdavo etiketę: „Kėdainių žalieji žirneliai“. Mažieji skiemenuodavo: „Kė-ė-da-a-ai-nių-ža-a-ll-lie-ji-žir-ne-e-liai“. O pypliukai žvilgtelėję į lentyną sučiauškėdavo: „zirzeliai mama sia zirzeliai“. Pavėpsoję jie pasitraukdavo ir palikdavo žirnelius liūdėti lentynoje. Niekam jie buvo nereikalingi, mat į naująją parduotuvę žmonės ėjo kažko kito – ieškojo stebuklo, kuris padarytų juos laimingus, tačiau taip ir nerado, todėl išeidavo susikūprinę, liūdni, nieko nenusipirkę.
    Kartą į parduotuvę atstraksėjo nedidelis berniūkštis. Jis bėginėjo palei ilgas lentynas, savo žibančiomis akutėmis guviai žvalgydamasis į prekes, o lūpomis be atvangos kartodamas: „kėdainių-kėdainių-kėdainių“. Galiausiai prilėkė prie tos vienos, kur gyveno mano prosenelis, sustojo ir ėmė rūpestingai nužiūrinėti stiklainius. Žirneliai pradėjo garsiai krizenti ir išdidžiai pūsti savo apvalius pilvukus, nes berniūkštis jiems pasirodė be galo juokingas. Tik prosenelis, sėdintis pačioje indelio palubėje, pagalvojo, kad berniukas visai mielas. Galiausiai mažylis prikišo savo riestą nosytę ir ėmė skaityti: „kee-ėė-kė-kė... “ – tačiau jam nesisekė. Žirneliai net pasistrikinėdami šaipėsi iš jo pastangų. Mano proseneliui labai pagailo nelaimingojo pirkėjo ir jis nejučia sušnibždėjo: „Kėdainių žalieji žirneliai“. Ištarė negarsiai, visai patyliukais, tačiau berniukas jį vis dėlto išgirdo ir tada nieko nelaukdamas laibais piršteliais čiupo stiklainį ir nuskuodė prie kasos.
    Susimokėjęs išbėgo iš parduotuvės ir nuskubėjo namo. Pakeliui jis strykčiojo, šokinėjo, mojavo, plasnojo, plevėsavo rankomis, todėl indelio viduje kilo tikra sumaištis. Žirneliai purtėsi, kratėsi, daužėsi, trankėsi, spygavo, šūkaliojo, aikčiojo ir aimanavo iš baimės, o kiti – ir iš skausmo. Keli nusimynė kojytes ir nebeįstengė paeiti, kiti prisikando liežuvius, todėl nebegalėjo ištarti nė žodelio, kai kuriems teko prigulti ant dugno, nes sopėjo sutrankytas galvytes, o dar kitiems susuko pilvelius. Tik mano prosenelis saugiai šokčiojo pačiame visos šios erzelynės viršuje, nes ir jo pilvas, ir galvytė buvo kieta ir nebijojo jokio trankymo. Jis smalsiai žvalgėsi aplink ir gėrėjosi tuo, ką matė: gatve vaikštinėjo daugybė gerai nusiteikusių žmonių, bidzeno patenkinti šunys, iškėlusios uodegas slankiojo nuostabios katės, pievoje čiauškėjo būrys vaikučių. Visi jie atrodė linksmi ir laimingi, nes jiems nerūpėjo nei didžioji parduotuvė, nei prekės, sukrautos nesibaigiančiose lentynose. Jie negalvojo apie pirkinius, nesidomėjo daiktais, nemąstė apie pinigus, tik džiaugėsi draugais, gražia diena ir saule. Visa tai matydamas mano prosenelis žirnis pamiršo savo sunkų gyvenimą, tik mėgavosi nuostabia kelione.
    Pagaliau naujasis indelio šeimininkas įtrepsėjo pro duris ir padavė pirkinį mamai. „Na, tu tikras šaunuolis, kad sugebėjai rasti Kėdainių žirnelius! “ – nudžiugo ji žvilgtelėjusi į etiketę. „Taip, aš gi didelis! “ – išdidžiai atsakė sūnus. „Taip taip, juk tau šiandien sueina šešeri! “ – pritarė mama.
    Klausydamas jų pokalbio mano prosenelis smagiai šypsojosi ir džiaugėsi, kad parduotuvėje padėjo berniukui rasti reikiamą indelį, tačiau ir ne mažiau nerimavo, nes net nepajėgė įsivaizduoti, kas nutiks po to – gal mama pastatys stiklainį į lentyną, kur jį nužiūrinės pikti veidai, gal nugrūs kur į tamsų ir šaltą rūsį, gal papurtys ir pakratys taip stipriai, kad net galvytę paskaus, o gal... ach, nežinomybė gąsdino ir žirnio pageltusį kūnelį ėmė krėsti drebulys.
    Tačiau laukimas truko neilgai. Pakėlusi indelį mama nušluostė stiklą ir atsuko dangtelį. Į vidų plūstelėjo gaivus virtuvės kvapai: svogūnų, krapų, morkų, raugintų agurkėlių. Prosenelis uodė, mėgavosi ir spėliojo, kas gi jo laukia dabar.
    „Ar jau? “ – užklausė berniūkštis ir, mamai vos spėjus palinkčioti, subėrė žirnelius į dubenį, ant viršaus tėkštelėjo visą kalną majonezo ir ėmė makaluoti po dubenį šaukštu. Žalieji žirnių pilvai prakiuro, nebesigirdėjo jų linksmo krizenimo, tik gailios aimanos, bet to niekas nesiklausė.
    Baigęs darbą berniukas pakabino didelį šaukštą mišrainės ir susiruošė paragauti. Būtent tame dideliame šaukšte, pačiame viršuje, sėdėjo mano prosenelis. Jis smalsiai apsidairė po virtuvę, bet, pamatęs besiartinant pražiotą burnytę, susirietė ir atstatė savo kietą kuprą. Kitą akimirką žirnis jau buvo mažylio burnoje ir persigandęs stebėjo, kaip balti dantukai mala maistą. Žalieji jo broliai, tie, kurių galvytės dar nebuvo sutrankytos, o pilvukai nesubliūškę, šūkaliojo iš baimės ir pasipiktinimo.
    Staiga dantukai stipriai sukando prosenelio nugarą. Berniukas garsiai aiktelėjo, trumpam sustingo, o tada pribėgo prie lango ir spjovė mišrainės kąsnį kartu su žirniu lauk.
    „Kas dabar atsitiko? “ – nustebo mama. „Kažkoks kietas žirnis“, – atsakė berniukas. „Ach, turbūt peraugęs, – paaiškino mama ir pridūrė: – Gerai, kad danties neišsilaužei. “
    Tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos išgirdo mano prosenelis, prieš nutoldamas nuo lango. Bumbtelėjęs ant žemės jis nusirito ir pasislėpė žolėje. Ten ir liko gulėti vienas, visų užmirštas ir liūdnas. Kitą dieną užėjo lietūs, vėliau atvėso, o galiausiai prasidėjo šalčiai ir iškrito sniegas, kuris baltai padengė žemę ir užklojo vienišą, visų paliktą žirnį. Begulėdamas jis apsnūdo, aptingo, o galiausiai pasidavė ilgam žiemos miegui.
    Taip būtų ir pasibaigusi ši keista pernokusio žirnio kelionė, jei ne įprasta gamtos išdaiga. Mat, pasibaigus žiemai, kitą pavasarį iš to sauso kevalėlio prasikalė žalias stiebas, o tas išleido ilgus ir stiprius ūsus, kuriais kibdamasis į šalia augančių krūmų šakas jis pradėjo kilti į dangų. Po poros savaičių augalėlis pražydo gražiais baltais žiedais, o dar po kelių dienų iš žiedelių išaugo žali laiveliai, kuriuose suposi storapilviai žirniukai. Beaugdami jie tapo išdidūs ir pasipūtę. Susispietę krūvomis jie garsiai kikeno ir negailestingai šaipėsi iš vyriausiojo savo brolio, kuris buvo kitoks nei visi – jis buvo kietas, pageltęs ir susiraukęs.
    Tas vienišas, nelaimingas, visų išjuoktas žirnis buvo mano senelis ir jo gyvenimo istorija panaši į prosenelio. Dar po metų iš jo išaugo mano tėtis, o vėliau panašiu būdu gimiau aš. Dabar guliu pasislėpęs žolėje ir laukiu, kol ateis žiema ir sniegas mane užklos ilgam miegui, iš kurio prabudęs laimingai auginsiu savo vaikus, jie augins anūkus, o tie – proanūkius. Ir taip niekada nesibaigs nei mano, nei mano tėvo, nei senelio, nei prosenelio gyvenimas.
2013-09-23 14:05
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-11-20 16:58
Patarnaujantis
Gerai pastebėta anksčiau komentavusių apie amžiną gyvenimą ir kartų kaitą. Turbūt čia stipriausia kūrinio dalis. Man tik nelabai patiko, kad vaikai pavaizduoti analfabetais ir vos perskaito etiketę. Tarp kitko, daugelis 6 metų vaikų tikrai jau moka neblogai skaityti. Šiaip ar taip, šita dalis pasirodė truputį išpūsta (t.y. tą patį buvo galima papasakoti glausčiai, dabar yra literatūrinio balasto). Vėlgi rašau 4 ir gal pavyks perskaityti trečią dalį. O gal ir ne.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-27 15:06
bibliotekininkė
Ir gyvenimas amžinai tęsiasi..:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-23 20:48
Juozas Staputis
Gražiai ir vaizdingai pavaizduota kartų kaita.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą