Lyg vienišas apdriskęs lapas,
Išplėštas iš šeimos idilės,
Vos pūstelėjus šiaurės vėjui,
Atitrūkau aš nuo namų grandinės.
Pilis savas keliu ant horizonto,
Ties smėlio juostom laumių nupintom.
Aš niekas! Niekas prie šio fronto...
Motule žeme, imk mane kovon!
O mano pilys pasipila skeveldrom
Nuo dvelkiančių rudens puvienų.
Ar mes dar ką besaugom,
Tarp buvusiųjų namų sienų?