Akmenų laivas (V)

Sofijos akys

Aukštybėse pakibusią nebulą perskrodžia ryškus, beveik akinantis šviesos ruožas. Mergina žingteli atgal, užverčia galvą į viršų ir įsitveria akmens, nes akimirksnį pasivaidena, kad visa uola su pastatais ims svirti ir nugrims į vandenį.
Tačiau negrimzta. Kodėl turėtų dabar, jei iki šiol to nepadarė?
„Nenugrims“, - dingteli Skaistei mintis su abejonės priemaiša.
Spindulys virš jos galvos toks ryškus, kad primena saulės šviesą – akina iki ašarų. Skaistė tik dabar suvokia gana ilgą laiką praleidusi nesveikoje tamsoje, prie kurios jau suspėjo įprasti.
Aukštai ore, truputį į šoną nuo uolos kybo susiformavęs plyšys, primenantis gręžinį lede – jo sienomis žliaugia vanduo, siauru kriokliu srūva žemyn ir gana aiškiai, garsiai tykšta į vandenis, visai netoli aikštelės, kur stovi mergina. Skaistė markstosi pusiau apakusi – ji gerai neįžiūri, iš kur krinta vanduo, tačiau pabando atspėti.
„Dar vienas urvas?! “
Jau ketinusi visu greičiu bėgti atgal, ji žengia tik kelis žingsnius ir tuoj pat sustoja – akys sunkiai taikstosi su tamsa ir vos neiškrečia jai bjaurios šunybės. Dar žingsnis ir būtų atsidūrusi lediniame vandenyje.
Keikdamasi mintyse, ji uždengia delnu akis ir skaičiuoja iki dešimties. Pėdas jau rimtai kandžioja šaltis, pats metas būtų paieškoti šilumos.

- - -

Aplink įtaisą dauboje susirinkę žmonės skendi ryškioje šviesoje. Skaistė prisimerkia, bandydama įžiūrėti ką nors aiškesnio, tačiau per ašaras viskas nepakenčiamai mirguliuoja. Ji suspėja pastebėti, kad pats mechanizmas jau visai nepanašus į šulinį ar nediduką fontaną – dalis metalinių detalių iškilę ir suformavę ženklą, primenantį tą, kurį teko matyti įdegintą gintaro spalvos odose bei pūslėje. Kažkas tame ženkle juda ir sukasi – sunku apspangusiai įžiūrėti tiksliau.
Braukdama rankove ašaras, Skaistė dėbteli į viršų ir pastebi, kad šviesos spindulių čia gerokai daugiau, nei regėjo iš pradžių. Vienas, ypač ryškus – tai tas, kuris spindi iš properšos aukštybėse. Pasiekęs įtaisą, jis padalinamas ir nukreipiamas į tris skirtingas puses. Ryškus saulės zuikis spingso tiesiai į langelį, kuriuo Skaistė pirmą kartą pasinaudojo, kad patektų vidun. Kitas nušviečia angą virš dvaro pagrindinio įėjimo – ten taip pat ryškiai geltonuoja odos skiautė. Trečiasis žiūri Skaistei virš galvos, į aitvarų bokštą.
Kai akys pagaliau apsipranta, ji prisimerkusi stebi žmones šalia įtaiso. Jie nejuda, ramiai stovi, vos svyruoja nuo kojos ant kojos, tarsi užhipnotizuoti. Ryškiai apšviestuose veiduose – ramybė ir šioks toks nuovargis. Gotardas žiūri tiesiai prieš save ir timpčioja apatinę lūpą, kažką mąstydamas. Barbora veik šypsosi, primerkusi akis. Njona atrodo beveik nepasikeitusi – kaip atėjo surūgusi, taip ir stovi, susigrūdusi rankas į kišenes. Vyras su skrybėle svyruoja užsimerkęs, visiškai atsidavęs akimirkai. Taip pat ir broliai akmendirbiai. Teresė stovi atsukusi Skaistei nugarą. Toji moteris  labiau domisi įtaiso darbu nei jo sukurta šviesa. Jai iš kairės stovintis Ačiū irgi beveik nusisukęs, nors šiek tiek matyti jo veido profilis.
Ir ryški šviesa iš juodumos. Kuo ilgiau Skaistė žiūri į ją bei žmones, tuo giliau į jos protą graužiasi įsitikinimas – kažkas čia labai blogai. Ir įtaisas, ir žmonės, o juolab pati šviesa – negera ji atrodo, metanti neteisingus šešėlius.
Nors šviesos dabar dvaro teritorijoje su kaupu, pažvelgusi į viršų Skaistė tepamato tą pačią juodą tamsą su dar labiau išblukusiomis properšomis. Jeigu tai požeminis urvas, tuomet jo lubos iš tiesų neįsivaizduojamai aukštai.
„Pernelyg aukštai“, - pagalvoja Skaistė. – „Po velniais, čia visai joks urvas. Tai kažkas kita... “
Tačiau kas? Kad ir kiek ji patyliukais spėlioja, visi spėjimai atsiremia į netikėjimo sieną. Lengviausia viską būtų paaiškinti itin ilgai trunkančiu sapnu, tačiau ji dar gyvenime nebuvo sapnavusi tokio ilgo ir aiškaus. Ir su tokia kraupia, vis augančia neviltimi.
Ji dar nesurado Viliaus...
Staiga ji neišlaiko ir ima kūkčioti, prisidengdama lūpas delnu. Argi ne Teresė iš jos juokėsi, kad Vilius greičiausiai vandenyje plaukioja, sušalęs į ledą? Ir jeigu dar visas šis uolų masyvas nepaliaujamai plaukia į priekį – kur gi tada iš tiesų jos vaikinas? Kažkur čia, ar seniai paliktas vandens platybėse, toli už nugarų?
Skaistę užplūdusi iracionali neviltis bei siaubas nepasiūlo nieko kito, tik išsiverkti.
Ir ji verkia, pamiršusi savo išdidumą bei ryžtą nepasiduoti. Pamiršusi šąlančias pėdas, nepaaiškinamus fokusus vykstančius pačioje panosėje. Pamiršusi netgi alkį, kuris neišvengiamai primena apie save, kaskart vis reikliau ir agresyviau.

- - -

Susigūžusi prie kubilo, atkišusi pėdas į gerokai ryškiau gintaru žėrinčią pūslę, Skaistė vis dar krūpčioja nuo nevaldomų raudos priepuolių, užgriūvančių tai stipresnėmis, tai niekingai menkomis bangomis. Ji verkia ir kartu keikia save: „kvaile, ką tau tai duos? “
Tačiau negali sustoti.
Nėra laikrodžio suskaičiuoti, kiek iš tiesų tai trunka – tam tikru metu vidinis balsas Skaistei pakužda, kad ji kankinasi pakankamai ilgai ir jau metas vieną emociją pakeisti kita. Ašaros baigiasi tarsi savaime, galva prašviesėja ir mergina žvilgteli į pasaulį su nauju įniršiu.
- Greičiau užsikrušit, nei sulauksit, kol nušoksiu! – burbteli odinei pūslei, regėdama prieš akis Gotardo pašaipią marmūzę.

Nusivaliusi ašaras, bet dar gerokai paraudusiomis akimis, Skaistė išeina į kiemą. Žmonių apačioje, prie įrenginio nebematyti. „Dangus“ atrodo kiek tamsesnis, pašvaistės gerokai prigesusios. Ir kojas kaipmat sugelia piktesnis šaltukas. Negana to – skrandis ima spazmuoti negavęs maisto ir Skaistė gerokai susirūpina. Ji gerai prisimena, ką jai sakė Gotardas. Tačiau kol kas nesiruošia patikėti, kad šioje prakeiktoje vietoje nėr nei kąsnelio normalaus maisto.
„Yra vanduo“ – dingteli jai. – „Bent jau galiu atsigerti“.
Sutirštėjusioje prietemoje dvaro rūmų pastatas atrodo tarsi prislėgtas neišmatuojamos tamsos ir susikūprinęs nuo savo senatvės. Vieniša švieselė, spindinti prie įėjimo, paryškina dalį sienos ir tvoros strypus. Skaistė žiūri į tą metalinę tvorą, jausdama vėl atgyjantį užsispyrimą ir viltį. Daugiau nėra kur žiūrėti – nepažįstamo žmogaus su skrybėle nematyti ant kalvos, kur stirkso nudžiuvęs medis.  Nežinia, kur jis dingo.
Metas vėl sutrukdyti Barborą, o gal net patį Gotardą. Kažkuris privalo turėti raktus nuo surūdijusių vartelių, o taip pat atsakymus į gana keistus klausimus.
Pavyzdžiui, kaip akmens gabalas gali plaukti vandeniu.

- - -

Odinė pūslė dvaro priemenėje ūžia bei gurgia gerokai garsiau. Jos šviesa sodri, įdeginti ženklai beveik sunykę paryškėjusiame švytėjime.
Skaistė šūkteli nuo durų, kviesdama Barborą, tačiau ir šį kartą ją tepasitinka tyla. Kiek padvejojusi mergina pasirenka duris dešinėje. Tame dvaro sparne, kur tūno Gotardas. Planą ji vis dar prisimena, viliasi nepasiklysianti.
Kaip ir aną kartą, ausis pasiekia prislopintas moters verksmas. Šį kartą Skaistės nelydi bei neskubina jokia tarnaitė, ji stabteli vidury menės, klausydamasi trūkčiojančios raudos, sklindančios iš už tamsių durų, neišsiskiriančių iš kitų jokiomis unikaliomis žymėmis. Toks pats senas medis, tie patys raižiniai. Vienodai masyvi siena.
Skaistė lėtai prisiartina ir pasuka galvą, kad geriau girdėtų. Petimi ir pirštais priliečia medieną, pirštų pagalvėles nutvilko nemalonus šaltukas.
- Sofija?.. – prisimena Njonos minėtą vardą.
Dusyk pabeldžia į duris krumpliais, tačiau nestipriai. Skaistė įsitikinusi, kad net tokį silpną beldimą Sofija turėtų išgirsti pakankamai aiškiai, tačiau jokios reakcijos nesulaukia.
Apsidairiusi bei įsiklausiusi, ar niekas čionai nesiartina, ji nulenkia rankeną ir stumteli duris.
Menė visiškai nesiskiria nuo kitų, jau lankytų. Skurdžiai apšviesta gintarinės skiautės, ji netgi nepanaši į gyvenamą – stalo ir komodų paviršiai apsinešę dulkėmis, lova paklota idealiai ir tarsi nejudinta nuo tos dienos, kai buvo čionai atgabenta.
Tik krėslas pasuktas į tamsų kampą, o nuo durų tematyti balta alkūnė, besiilsinti ant ranktūrio. Ir verksmas čia nėra jau toks prislopintas, užgula įsibrovėlės protą visu savo nemaloniu svoriu. Garsas, persunktas nenusakomu skausmu, bado smegenis tūkstančiu adatėlių.
Skaistė žengia į šalį, ketindama atidžiau apžiūrėti krėsle susmukusią moterį. Pirmiausiai išvysta pilką, nėriniuotą suknią bei truputį sutaršytą šukuoseną. Moters veidą dengia baltas delnas, o jos aprangos bei šukuosenos stilius Skaistei atrodo itin senas, kone viduramžiškas.
- Sofija! – kreipiasi į moterį ramiu, tyliu balsu.
Ir nesulaukia visiškai jokio atsako. Delnas prie skruosto nė nevirpteli. Skaistė žengia dar arčiau, suklupdama prie krėslo. Sofijos nenutrūkstama rauda tartum pakviečia artyn. Paliesti. Paguosti. Nesvarbu, kad ją pirmą kartą mato savo akyse.
Sulig pirmu prisilietimu menėje visi garsai akimoju nutyla iki mirtinos tylos. Rauda užstringa ties trumpu įkvėpimu ir į Skaistės ranką žaibo greičiu įsikimba lediniai Sofijos pirštai. Delnas nuo skruosto jau patrauktas, veidas pakeltas ir pastėrusios padaro akys godžiai nudelbia auką.
Moters žvilgsnis tarsi juodoji skylė – sulaiko akimirkoje ir nepaleidžia. Persigandusi, surakintomis balso stygomis, Skaistė įsitempia visu kūnu, tačiau kad ir kiek jėgų turėtų, nepajėgia nei surikti, nei išsivaduoti. Kojos sulinksta, ji net nejaučia, kad tuoj atsidurs ant grindų, o balsvas Sofijos siluetas tuoj užgoš lubas virš jos. Kaustantis žvilgsnis trukdo aiškiai mąstyti, nepažįstamosios akys tarsi išsiplečia per visą regos lauką. Juodi vyzdžiai padidėja iki neįsivaizduojamo dydžio ir sustingsta lyg du tamsaus ledo kristalai, sutraukdami į save visą dėmesį, valią, gyvybę – viską, ką Skaistė įsivaizduoja turinti.
Ir nors pasaulis pradingsta, užleisdamas vietą šalčiui ir alkanoms padaro akims, mergina vis dar nepraranda sąmonės.

- - -

Visata akimirkai apsitraukia balta marška, pro kurią prasimuša šlapios žolės ir žemių kvapas. Akys iš karto nenori susifokusuoti į vaizdą, tarsi atsimerkus pirmą kartą gyvenime. Tik po kurio laiko ji mato žolę, mato ištryptą žemę, girdi neramų prunkštimą ir kanopų bilsnojimą. Netoliese trypčioja juodas žirgas, jam ant nugaros pritvirtintas balnas keistai persisukęs, lyg atsikabinęs. Aplinkui žaliuoja medžiai, tarp kurių – plati proskyna, vinguriuojanti retmiškiu. Dangus apsitraukęs sunkiais debesimis, stipriai kvepia praūžusiu lietumi.
Skaistė jaučiasi keistai lengva, truputį apsvaigusi.
Ant žemės, prie pat merginos kojų guli moteris purvinais rūbais. Jos galva persisukusi neįtikėtinu kampu, kaip ir dešinė ranka. Nėra jokių abejonių – negyva. Žmonės nesiilsi tokiomis įmantriomis pozomis.
- Sofija! – atsklinda mišku riksmas, sumišęs su žirgų žvengimu, krūmų šlamesiu ir kitų žmonių balsais.
Dar kelis kartus pakartojamas vardas, kol Skaistė pamato šešis raitelius, išnyrančius į proskyną. Negyvos raitelės žirgas pasisveikina su atėjūnais liūdnu žvingtelėjimu, pakapsto kanopa žolę ir snukiu baksteli moters petį.
Skaistė atpažįsta vieną iš besiartinančių vyrų – tai Gotardas. Tik apsivilkęs visiškai naujus, nenudrengtus rūbus ir netgi šiek tiek jaunesnis. Jo pastėrusios akys žvelgia į negyvėlę, o lūpos kažką be garso vapa. Už jį riksmais įsakymus į kairę ir dešinę dalina augalotas juodaplaukis niūriu veidu:
- Patraukite į šalį tą kumelį! Janai, grūsk jį atgal į arklidę! Ir atvežkite vežimą! Paimk porą moterų, perspėk prievaizdą!

Jaunas šviesiaplaukis vyras prasčioko rūbais nušoka nuo žirgo ir pasilenkia prie moters. Jam užtenka vieno žvilgsnio į jos veidą.
- Gyduolė jau nepadės, pone...
- Visi nešdinkitės iš čia, - sugergždžia Gotardas nemaloniu balsu. - Noriu likti vienas.
Prasčiokas kiek abejodamas žiūri tai į poną, tai į negyvėlę, tada įsakymo prasmė apkeliauja jo menkų smegenų vingius ir jis linkteli, traukdamas prie savo žirgo.
- O kaip su vežimu ir prievaizdu? – pasiteirauja juodaplaukis, tačiau jo norą pasitarnauti kaipmat išmuša iš galvos įsiutusio Gotardo Kimanto Paco riaumojimas:
- Nešdinkis, pasakiau! Kuris žodis neaiškus?!
Regis, visi čia pripratę prie pono permainingų nuotaikų, nes vyrai net nesutrinka. Juodaplaukis žvilgteli į likusius ir mostais pasiunčia joti atgal.
Skaistė kaip apdujusi dairosi į medžius, negalėdama niekaip patikėti savo akimis. Kur uolos? Kur beribė juoduma virš galvos? Iš kur miškas, iš kur debesys?
Kodėl ji čia?
Klausimai muša smilkiniuose skaudžiais tvinksniais. Mergina neryžtingai pabėgėja proskyna į nujojančių vyrų pusę, stabteli, apsidairo, pakelia žvilgsnį į dangų. Dangus tikriausiai tuoj vėl prakiurs lietumi.
Ji užsimerkia, bandydama prisiminti, kas buvo prieš tai. Akimirkai mintyse blyksteli vaizdinys – lengvai plaukianti miško proskyna ir arklio karčiai bei ausys.
Ne ne, ne tai.
Tamsus kaip pati pekla dvaras, pasikartojantys kambariai, amžinai prapuolanti tarnaitė, tylus verksmas už durų...
Skaistė grįžteli, išgirdusi Gotardo rypavimą. Šis klūpo prie negyvos moters, rankomis suėmęs šios galvą. Mergina ne iš karto suvokia, kad vyras bando atsukti lavono galvą į vietą.
Kraupiai trakštelėjęs, kaklas beveik atsistato. Jis išvagotas kraujosruvomis, tačiau oda niekur netrūkusi, nematyti kraujo. Skaistė žingteli arčiau, išvydusi keistai pažįstamą negyvėlės veidą. Dar arčiau ir dar – kol visiškai įsitikina, kad akys jos neapgaudinėja.
Ten guli ji pati. Skaistė. O Gotardas kažkodėl raunasi plaukus, tarsi netekęs didžiausio savo turto ir vadina ją Sofija.
- Kodėl čia aš?! – trūkčiojančiu balsu klausia mergina. Dėbteli į savo rankas, negalėdama patikėti keistu susidvejinimu. – Iš kur?! Kodėl?!
Garsus medžių šlamesys prieš būsimą audrą ir Gotardo aimanos. Jis kažką prisiekinėja prie Skaistės kūno, negirdėdamas jokių klyksmų miške. O Skaistė negirdi jo žodžių, blaškydamasi tarp drėgnų medžių kamienų, bandydama ištrūkti į kitą vietą.
- Išleiskite mane iš čia! – trinkteli iš visų jėgų į medžio kamieną. Kumštį nudiegia skausmas, ji stipriai užmerkia akis, tikėdamasi, kad viskas netrukus pranyks. Tačiau miškas niekur nesiruošia dingti.

- - -

Arkliai sustoja vidury kiemo ir neramiai trypčioja, sukiodami galvas į visas puses, godžiai uosdami orą. Vežimas su negyvėle jiems aiškiai nepatinka.
- Dieve... – prataria Skaistė, dairydamasi po tarpuvartę. Ji įdėmiai nužvelgia pastatus už vartų. Keli jų pasirodo matyti. Ypač tas didelis, ant kalvos, kurio architektūrinio stiliaus pavadinimą dar reikėtų sugalvoti. Tai Gotardo rūmai, tik atrodo visai nauji, lyg ką tik pastatyti. Skaistė įžiūri juose kelis menkus skirtumus – nėra mažo langelio virš pagrindinių durų, taip pat ir metalinės tvoros. Ir nėra akmeninių laiptų visur aplinkui. Čia beveik iš viso nėra akmenų. Sutrypta žemė arba nelygiai nupjauta žolė.
Kiek tolėliau nuo vartų stūkso nedidukas, raudonų plytų pastatas su aukštu, plačiu kaminu. Panašus į tą pačią aklinai užmūrytą odų raugyklą.  Kairėje nuo vartų – arklidės ir daržinė. Stipriai kvepia šienu ir truputį - arklių mėšlu.
- Ar čia taip viskas atrodė prieš TAI?.. – klausia Skaistė praeinančio rūstaus Gotardo, kuris lydi vežimą kietai sučiaupęs lūpas, vesdamas už pavadžio savo žirgą. Jo šaltos akys perskrodžia Skaistę lyg tuščią vietą. Jis neatsako.
- Ką tu padarei, kad viskas atsidūrė ten, po žeme?! – šūkteli iš paskos dvarininkui mergina.
Jai niekas neatsako į klausimus. Nė vienas jos nepastebi, neišgirsta. Ir nors Skaistė įsitikinusi, kad negali pereiti kiaurai sienas, į ją netgi niekas neatsitrenkia, tarsi tas erdvės lopinėlis, kuriame ji yra, kitiems būtų uždraustas.
Mergina tebegniaužia sutrenktą kumštį, pirštai truputį virpa. Nuo šoko, nuo baimės, truputį nuo įniršio.
Prie arklidžių pluša pustuzinis bernų. Kiekvienas iš jų užsiėmęs individualiu darbu. Vienas šeria arklius, kitas taiso balną. Du stumdosi su neštuvais, prikrautais išmatų. Neūžauga šviesiaplaukis šukuoja bėrio karčius. Vienas tiesiog krapšto nosį, žiūrėdamas į dangų. Išvydę savo poną  visi jie trumpam suklūsta, tačiau prievaizdas kaipmat rikteli ir nosį krapštantis jau lekia ieškotis darbo, niekas nestoviniuoja ir nežiūri į dangų. Prie nediduko pastato dideliu kaminu pluša moterys. Kelios skalbia rūbus, dvi gręžia ir atiduoda mažai mergaičiukei, kad ši nuneštų viską kažkur kitur. Kitame dvaro gale, prie medžių sienos darbuojasi vyrai su dalgiais.
Kur Skaistė bepažvelgtų, ji mato daug žmonių. Ne septynis, ne aštuonis su puse. Tuzinus žmonių. Moterys, vyrai, paaugliai, vaikai...
- Ar mane girdi kas nors?! – visa gerkle užklykia mergina.
Net aidas jai neatsako. Skaistė žiūri į žmones nirčiu žvilgsniu ir jaučia, kad tuoj neištvers – pravirks.
- Kaip man iš čia išeiti?!
Kraupus žvengimas į dešinę ausį išgąsdina ją. Įkinkytas į vežimą juodas žirgas kilnoja galvą ir aršiai kramto žąslus išsproginęs akis. Skaistė atšoka nuo gyvulio ne ką menkiau išsigandusi. Ji nė neabejoja, kad padaras ją pamatė, nes arti nėra kitų žmonių. Gotardas jau aplenkęs vežimą ir atsisukęs žiūri, niekaip nesuprasdamas, ko tas kvailas gyvulys pašėlo. Paskui nusispjauna į žolę, pagalvojęs apie nelabas dvasias.
- Mateušai, pasikviesk abu brolius! Padėsite man pernešti Sofiją! Ir kas nors perspėkite auklę, kad neišleistų į kiemą Elenos! – griaudėja Gotardas.
- Ir mane išleiskite iš čia! – klykteli Skaistė.
Mateušas – milžinas kokių reta. Net Skaistė, kuri čia už visus aukščiausia, visa galva už jį žemesnė. Tačiau vyras jos visai nežavi – liesas it šakalys, neproporcingai nutįsusiomis rankomis. Be to, Mateušo veido išraiška dideliu intelektu nespinduliuoja. Netgi Gotardo įsakymą jis gromuliuoja įtartinai ilgai, kol galop lėtai linkteli ir nupėdina į daržinę.
Ponas dešine ranka vis nubraukia lūpas, tarsi nežinodamas, kur ją padėti. Jis vis dar sukrėstas Sofijos mirties. Atsisuka į vežimą, nužvelgia kūną probrėkšmiais, giliai įkvepia, nusisuka. Botagas kairėje rankoje pastebimai dreba.
- Kodėl tu ją vadini Sofija? – bando pastoti kelią Gotardui Skaistė, kai šis galop sulaukia pagalbos. – Kodėl ji tokia pati kaip aš? Pažiūrėk į mane!
Gotardas stabteli, tarsi pajutęs kažką prieš save. Jo veidas persikreipia, jis sumurma kažką panosėje.
- Taip, aš čia, Goti, - nirčiai sako Skaistė. – Ir man velniškai įdomu, kokį velnią aš čia veikiu. Tu juk vienintelis fokusininkas dvare, ar ne? Atsakyk man!
Gotardas žengia į šoną, vėl stabteli. Mergina atkakliai pastoja jam kelią. Tačiau dabar Gotardas nugali viduje kirbančią neaiškią abejonę ir ryžtingai žengia į priekį.
Jiedu neatsitrenkia vienas į kitą. Nematoma jėga minkštai, tačiau neatremiamai stumteli Skaistę į šoną, leisdama gyvam žmogui užimti jos vietą. Ji vos neišsitiesia visu ilgiu ant žolės.
- Į dvarą? – klausia vienas iš pakviestų pagalbininkų.
- Ne. Nenoriu, kad Elena pamatytų motiną tokią. Neškite ją... neškite į šaltąją. Paskui perkelsime į koplyčią, kai moterys ją nupraus ir paruoš. Perspėkite visus, kad prie mano vaiko apie tai – nė žodžio. Nuplaksiu iki kraujų, supratot? Pats jai pasakysiu.
- Supratom, pone.
Prie vežimo sustoję linkčioja Tylutis su Kietučiu – broliukai akmendirbiai. Nors jie atrodo kur kas jaunesni ir geriau apsirengę, Skaistė nesunkiai juos atpažįsta.
- Dukterį su tavimi? – purkšteli ji pašaipiai dvarininkui. – Stebuklas, kad kažkokia moteris tave mylėjo, Goti!
Niekas nekreipia į jos patyčias dėmesio. Aplinkinių abejingumas Skaistę siutina ir kartu varo į neviltį. Neišlaikiusi ji iškeikia juos visus, nesirinkdama žodžių ir kalbų. Netgi pabando įspirti Kietučiui, kuriam nė motais Skaistės keliamas triukšmas. Įspirti nepavyksta, o emocijos dar ilgai liejasi per kraštus.

- - -

Užtai dabar sėdi paniurusi koplyčios kampe, apsikabinusi kelius. Skaistė vargiai pamena, kiek laiko išbuvo šioje vietoje. Gal dvi paras, gal tris. Daug įvykių nutiko, kuriuos jai beliko stebėti. Jos balso niekas negirdėjo, žmonės šalinosi merginos užimto kampo, palikę ją ramybėje. Turbūt patys nesusimąstė, kodėl nenori ten atsistoti. Visi atėjo atsisveikinti su Sofija.
Ir dabar stovi, patyliukais murma tarpusavyje.
Prie Gotardo drįsta prisiartinti tik dvi moterys – sena it pasaulis motina ir sesuo, kurios niekas nenori į žmonas imti. Tik tos dvi gali paguosti dvarininką, kuris nenori būti guodžiamas. Stovi rūstus, nepajudinamas kaip uola, dėbso į karstą, retsykiais nudelbia giminaičius nieko gero nežadančiu žvilgsniu. Jis neverkia, tačiau akys pastėrusios, paakiai patamsėję – nemiegojęs ponas jau geras dvi paras, ne kitaip.
Skaistė jau susitaikiusi, kad į karstą pažvelgti atidžiau kol kas nepavyks. Žmonės jį apstoję ratu kaip siena, mergina negali prasibrauti pro juos, negali įveikti nepaaiškinamos jėgos, stumiančios šalin. Iš pradžių bandė su ja kovoti apsipylusi ašaromis, tačiau veltui. Tai ne jos pasaulis, ne jos laikas. Viskas čia svetima, o ji viso labo tik vaiduoklis be vietos.
Tačiau ateina toks laikas, kai dvarininko giminės išsivaikšto, svečiai išeina, koplyčioje lieka vis mažiau ir mažiau žmonių. Galop lieka tik Gotardas, auklė ir maža mergaitė, kurią vadina Elena. Jai viso labo ketveri metai. Mažylė žiūri į mirusią motiną ir niekas nepasakytų, kas dedasi jos galvoje. Ar ji iš viso supranta, ką mato? Ar suvokia, kad mama karste gulės be galo ilgai, kad niekada nepasirąžys ir neatsimerks? Kad dabar tik auklė bus jos vienintelė mama?..
Skaistė pakyla ir pagaliau prisiartina prie pat karsto. Jaučiasi labai nejaukiai, matydama save pačią pašarvotą. Kaklas truputį pasikreipęs, nubalintas pudra, kad nesimatytų kraujosruvų. Rankos tokios pat baltos, ilsisi ant krūtinės. Veidas keistai vaškinis, lyg netikras. Skaistė negali atsistebėti, jog Gotardo žmona – iš akies traukta ji pati. Nė menkiausio skirtumo, netgi plaukai taip pat nukirpti ir sušukuoti. Netgi nosis taip pat žaismingai riesta.
O kaži, ar ir ji turi taip pat nuskeltą krūminį dantį?..
Tačiau Skaistė neišdrįsta pakelti rankos ir paliesti lavono. Dėbteli į Gotardą, nužvelgia auklę su mergaite. Savo nuostabai įsitikina, kad mergaitė iš tiesų panaši į ją pačią.
- Tai štai kaip atrodytų mūsų duktė... – sumurma.
Nors Gotardui nejaučia jokių šiltų jausmų, mergaitė jai pasirodo savotiškai žavi. Skaistė akimirką pati nusigąsta savo jausmų – tarsi akimirką būtų pasijutusi tikra motina, reginti dukterį prie savo karsto.

- Jau vėlu, - taria Gotardas. – Eik, Agneta, kol ji nepradėjo uždavinėti klausimų.
Auklė klusniai pakelia mergaitę ant rankų ir abi išeina, palikdamos prie karsto vieną Gotardą. Koplyčioje įsivyrauja mirtina tyla, kurioje Skaistė pasijunta labai nedrąsiai. Pasaulis tarsi sustoja vietoje, laikas sustingsta, šviesa nustoja mirguliuoti ir ji jau bijo krustelėti. Tik sumirksi, bandydama atpažinti savo baimės priežastį.
- Tu nemirsi, - paliečia negyvėlės veidą Gotardas.
Nuo jo balso Skaistė krūpteli ir neramiai sujuda, ketindama žengti žingsnį atgal. Tačiau pirštai nenori paleisti karsto krašto.
- Gal aš tik paprastas, kvailas bajoras, bet tu tikrai nemirsi, - dusliu balsu sako Gotardas. – Iškasiu iš po žemių ką nors, kas žinos KAIP, bet tu gyvensi, pažadu. Miršta tik prasčiokai, o tu ne tokia, tau NEGALIMA, supranti? Ką tu iš viso darai šioje dėžėje, Sofija?
Atrodo, Gotardas bando pravirkti, tačiau jam neišeina. Jis tik gniaužo karsto kraštą, raukydamas kaktą, kartais brūkštelėdamas pirštais moters skruostą.
- Kaip ne laiku visa tai, prisiekiu...
Jis pažvelgia į karsto dangtį, pasižiūri į atneštas gėles, dėbteli į koplyčios stulpus, lubas...
O tada pasižiūri tiesiai į merginos, sustingusios kitapus karsto, akis.
- Kokį tu čia velnią darai, ką?
Skaistė pajunta ledėjančią nugarą.
- Kas tave prašė čionai lįsti? Tu tik prakeikta viešnia, supranti?! – šnypščia Gotardas. - Nagi, pasitrauk nuo jos! PASITRAUK, SAKAU!
Stūmos jėga netikėtai išauga, Skaistę smarkiai sviedžia atgal. Ji aikteli, pajutusi, kaip nugara stipriai trinkteli į koplyčios stulpą. O Gotardo balsas nė neketina nutilti.

- - -

- Niekam nevalia prie jos artintis, nevalia net žengti į šį kambarį, negi tau Barbora nesakė?! – griaudėja Gotardas, stipriai gniauždamas Skaistės petį.
Ši apdujusi markstosi, niekaip nesuprasdama, kas atsitiko. Prieš akimirką buvo koplyčioje, staiga vėl pasijuto beesanti gerai pažįstamame  tamsiame kambaryje, nutviekstame gintarinės, silpnos šviesos. Be jos ir Gotardo, čia dar yra moteris, susmukusi krėsle. Sofija. Lyg per rūką Skaistė prisimena, kaip ši netikėtai pastvėrė ją už rankos ir po to įvyko KAŽKAS.
Alkanos padaro akys, nenugalima valia...
Skaistė purto galvą, niekaip negalėdama sudėlioti realybės į vietą. Gotardas ją lyg kokį žaislą išmeta už durų, į savo kabinetą. Nors visa galva žemesnis ir liesas kaip šakalys, jis pasirodo turįs labai stiprias rankas.
- Sėskis!
Balsas, nepripažįstantis kompromisų. Skaistė apsidairo krėslo ir netrukus susmunka jame. Ūmai pasijunta visiškai išsunkta, išpilta šalto prakaito.
- Na bet tu ir kvaiša! – negailestingai drebia Gotardas. – Negana to, kad naudojiesi mano svetingumu, dar problemų sukeli! Manai, aš turiu laiko prižiūrėti tave, landžiojančią po visus užkaborius? Nė vienas iš mūsų neturime tiek laiko! Visas laikas čia suskaičiuotas ir kam nors paskirtas!
Skaistei į veidą tėkšteli atlėkęs skuduras. Ji pavėluotai mosteli ranka, ketinusi sugauti.
- Nusivalyk! – paliepia Gotardas.
Tik dabar pajunta, kad visas veidas pasidengęs šaltu prakaitu. Kaip ir visas kūnas. O  drabužiai godžiai sugeria drėgmę, kuri nėra jau tokia pageidaujama atšiauriomis sąlygomis.
- Kas čia buvo?.. – suvapa ji.
- Likai gyva, - nusispjauna Gotardas. – Štai kas buvo. Kai kitą kartą susigundysi Sofijos begalinėmis raudomis, būk tokia maloni – nežviek visa gerkle jos rankose, kai siurbs tavo gyvybę.
- So... fija?
- Vienintelė nepakartojama.
Gotardas, regis, kiek aprimsta, išliejęs įsiūtį. Jis atsisėda į savo krėslą ir pažvelgia į papilkėjusį Skaistės veidą iš apačios į viršų.
- Bet aš... – sutrikusi dairosi Skaistė, - betgi...
- Taip?
- Kiek... Kiek laiko aš buvau ten?..
- Iš kur man žinoti? – trūkteli pečiais Gotardas. – Likai gyva, tai tikriausiai ne ilgai. Minutę, gal dvi. Sofija ilgai neužtrunka, jai tik duok progą...
- Sofija... Tavo žmona?
Dvarininkas giliai įkvepia.
- Tai ne tavo reikalas. Ir pats metas tau būtų suvokti vieną dalyką – tu čia esi viešnia. Tu esi pakenčiama tik todėl, kad ilgai neišgyvensi šioje vietoje. Kuo greičiau tai suprasi, tuo greičiau mes grįšime prie įprasto gyvenimo. O kol kas – eik, šildykis ir nelįsk į ne savo reikalus. O ypač – prie Sofijos!
Skaistė tokia sutrikusi, kad net nesumoja kaip reikiant supykti. Net nepamena, kad ketino paklausti apie užrakintus vartelius. Tik pakyla iš krėslo, jausdama neklusnias kojas ir nusvirduliuoja prie durų.
- Tu ką, visą dieną basa vaikštai? – pasiekia ją piktokas Gotardo balsas.
Mergina tik bejėgiškai linkteli.
- Beprotnamis... – atsidūsta vyras. – Tačiau tavo reikalas. Eik ir nieko nebetrukdyk šį vakarą. Visi ruošiasi miegoti.
Išėjusi į kitą kambarį, Skaistė kelias akimirkas klausosi savo širdies dūžių. Ir nors Gotardas vėl prikalbėjo šlykščių dalykų, nei pykti, nei verkti nesinori. Tiesiog nėra jėgų. Iš minčių niekaip nenori pradingti sustingęs, reiklus Sofijos veidas. Ir Skaistė netgi šiek tiek nustemba – jis visai nepanašus į josios, kokį matė ten, koplyčioje. Visai nepanašus. Netgi mažosios Elenos veidas, regėtas  prie karsto, nebeprimena josios, nebent pačios Sofijos. Kuo ilgiau Skaistė galvoja apie tai, tuo labiau nori įtikėti, kad tai tebuvo sapnas. Gal ne jos – gal kažkieno kito sapnas. Gal Sofija jai kažką norėjo pasakyti...
Kad numirė ir dabar sėdi čia, šalia Gotardo?
Nuo užstalės Skaistę tyliai stebinti Barbora nunarina akis, sugrįždama prie savo siuvinio. Skirtingai nei Gotardas, ji neatrodo pikta, tik gal truputį susidomėjusi. Tačiau neištaria nė žodžio.
Sutrikusi Skaistė išeina į kitą kambarį ir truputį išsigandusi suklūsta vietoje – iš Sofijos kambario vėl sklinda tyli rauda. Mergina akimirką žiūri į duris, tada skubiai pereina kambarį ir išeina į priemenę. Visiškai nebesinori guosti tos būtybės, kad ir kas ji bebūtų.
Kiek paabejojusi praveria duris kitoje priemenės pusėje ir žvilgteli į vidų. Ant stalo tebeguli drabužiai, kuriuos šįryt matavosi. Skaistė prisiartina prie stalo, nužvelgia rūbus ir pastveria vienus skylėtus marškinius. Susibrukusi juos į užantį, kiek palaukia, klausydamasi sąžinės priekaištų.
Bet jeigu Barbora leido jai rinktis, turbūt nieko nesakys...

- - -

Tarnų pastatas nutilęs ir apimtas mirtinos ramybės. Tik patalpoje, kurioje gintaru žėri pūslė, girdėti žemas, sodrus grumėjimas ir plėšomo audeklo garsas.

Apvyniojusi pėdas marškinių skiautėmis, Skaistė stipriai suveržia jas ne itin patikimais dirželiais, pagamintais iš tų pačių marškinių. Audeklas lengvai plyštantis, tačiau tai viskas, ką ji turi.
Iš galvos niekaip neišeina vizijos, kurias patyrė prisilietus Sofijai. Beveik galėtų prisiekti, kad praleido kitame pasaulyje mažiausiai tris paras. Netgi pirštus maudžia po to, kai trinktelėjo į medžio kamieną. Nors jokios mėlynės nematyti.
Ir kuo ilgiau galvoja apie Sofijos kūną, tuo labiau įsitikina – velionė visai nebuvo panaši į ją. Tai tik kažkoks triukas. Turbūt ji viską matė mirusiosios akimis, kažkokiu būdu sutapatino save su ja.
- Ir tavo dvare buvo daug daugiau žmonių, Gotardai... – murma Skaistė. – Kur jie visi pradingo? Kodėl liko tik aštuoni su puse?
Ji džiaugiasi neuždavusi klausimo Gotardui tada, kai dar tik peikėjosi po sukrėtimo. Senis suirzo vien paklaustas apie Sofiją. Skaistei atrodo, kad kiti klausimai būtų geruoju nesibaigę.
Baigusi rišti pėdas, ji atsitiesia ir ūmai pajunta nežymų skausmą pilve. Ir žvėrišką alkį, vos tik pagalvoja apie maistą. Tačiau Skaistė žino, kad per visą čia praleistą laiką nė karto nematė, kad kuris nors vietinis ką nors kramsnotų. Jie netgi nevakarieniavo. Pirmą kartą, pamiršusi Vilių ir lauke esantį šaltį, ji rimtai susirūpina savo užsitęsusia dieta.
Nors Njona patarė naktį būti vienoje vietoje, ji išeina į šaltą nakties orą. Dabar pėdos jau nebešąla kaip anksčiau, tik degantys skruostai perspėja, jog lauke gerokai šalčiau. Mergina nusileidžia laiptais prie įrenginio, smalsiai apeina porą ratų aplink jį. Metaliniai žiedai, krumpliaračiai ir keli žėrintys diskai susipynę į nesuprantamą derinį. Nedidelis valdymo pultas su keliomis aptrintomis rankenomis. Jokių instrukcijų.
Palikusi įrenginį ramybėje, Skaistė traukia link tarpo tarp dviejų uolų. Kelias vos įžiūrimas – virš galvos spingso tik kelios silpnos pašvaistės. Iš jų naudos tiek, kad dar nėra aklinai tamsu.
Nusileidusi prie vandens, ji atsiklaupia ant aikštelės krašto ir panardina abu delnus į vandenį.
Vanduo mirtinai šaltas. Degina ne tik delnus, bet ir gerklę. Verčia tirtėti sulig kiekvienu gurkšniu, tačiau Skaistė godžiai geria. Bent jau gerai, kad vanduo nesūrus ir netgi savotiškai skanus.
„Gerai būtų turėti kokį nors indą“ – virpa mergina nuo vidinio šalčio. – „Sušildyčiau jį prie pūslės... “
Vos suspėja įsitverti aikštelės krašto, kai uola netikėtai virpteli po keliais. Tarsi smarkus požeminis smūgis.
Tarsi šis akmeninis laivas savo dugnu būtų kliudęs povandenines uolas.
Apnikta siaubingų minčių, ji atšoka nuo krašto ir pasilypėja šlaitu aukštėliau, tikėdamasi dar vieno užliejimo.
Ne, nieko. Tik kiek toliau vos mirga smulkios bangos, virtusios veidrodžiu, atspindinčiu nykiai žalsvą pašvaistę.
Judesys toje šviesoje prikausto merginos žvilgsnį, ji užverčia galvą ir įsistebeilija į tamsų šešėlį, sukantį zigzagus aukštai virš galvos.
Tai aitvaras. Vienišas, turbūt paklydęs nuo bandos. Jei ne pašvaistė, jo visai nesimatytų aklinoje tamsybėje.
Po kelių kilpų padaras pasuka link aitvarų bokšto ir dingsta iš akių. Skaistė lengviau atsikvepia. Pilvo viduje plinta ledinė vėsa, verčianti nevalingai tirtėti. Alkis nuslopintas, tačiau ji žino – ne ilgam tai...
Užkopusią atgal į uolą pasitinka silpnas, tačiau labai nemalonus vėjas, įkyriai besiskverbiantis pro seno audinio siūles. Skaistė paspartina žingsnį, beveik bėgte kerta daubą ir ima kopti laiptais. Pasiekusi tarnų pastato duris, sustingsta, įsitvėrusi jų krašto – kiek tolėliau, prie statinio kampo boluoja siluetas, kurio ten anksčiau nebuvo. Gerokai žemesnis už bet kurį iš čia esančių gyventojų, lyg ir vaikas, įsisupęs į balkšvą apsiaustą.
Skaistė kelis mirksnius stebi siluetą, negalėdama patikėti savo akimis, svarstydama, ar tik nebus jos kas nors dar kartą apgavęs. Nėra čia jokių vaikų. Aštuoni su puse – tiek ir telikę.
- Ei! – šūkteli ji nedrąsiai, kovodama su noru kuo greičiau atsidurti prie šiltos pūslės.
Balta dėmė tamsoje nejuda, sudarydama optinės iliuzijos įspūdį. Skaistė akimirką susimąsto, ar nebus tai kokie nors apšerkšniję akmenys, sudarę tokį netikėtą vaizdą.
- Ar girdi mane?..
Ji paleidžia duris ir žengia į dėmės pusę. Du neryžtingi žingsniai, penki...
Taip, tai vaikas. Mergaitė. Tarsi nuvalius dulkes nuo stiklo, siluetas įgauna linijas. Kaip ir visa kita, jis nėra ryškus, tačiau šviesos dar užtenka.
- Ką tu čia darai? – klausia nustebusi Skaistė, nusmelkta įtarimo, kad tai bus dar viena atklydusi auka, kaip ir ji pati. Likimo draugė.
Mergaitė tyli, rimtomis akimis tyrinėdama Skaistė veidą. Nedidukė, šviesiaplaukė, apsivilkusi įtartinai plono audinio suknelę, ji stovi tiesi, nesijaudindama dėl žvarbaus vėjo ir atšiaurių sąlygų. Nepanaši į akmeninę statulą – akys seka Skaistės judesius, plaukai šiek tiek kedenami plaikstosi.
- Ar tau nešalta? – susirūpina mergina. – Tu juk beveik neapsirengusi. Eime, aš tave nuvesiu. Iš kur tu čia atsiradai?..
Tačiau neužčiuopia vaikiškos rankos, kurią ketino paimti. Iš pradžių pati nesuvokia, kas nutiko – ar tai mergaitė itin vikriai išsisuko jos pirštų, ar josios pirštai perskrodė tuščią vietą.
Ir ar čia iš viso būta tos mergaitės?
Skaistė nustebusi sumirksi, žiūrėdama į apšerkšnijusių akmenų krūvą. Palinkusi į priekį, lyg vis dar ketintų kažką paimti už rankos, ji jaučia, kad labai stipriai apsiriko.
Akmenys. Tik balti akmenys. Iliuzija...
Jokios mergaitės.
Ji kurį laiką svirduliuoja prie akmenų, bandydama susigaudyti savo galvoje, tada apsisuka ir grįžta į vidų, kur truputį jaučiasi šiluma.
„Tai turbūt alkis“ – mąsto Skaistė. – „Man jau prasideda haliucinacijos. Kaži, kas toliau? “
Pasvyravusi koridoriuje, ji žvilgteli į duris, už kurių turėtų ilsėtis senė Teresė ir Njona. Nemalonios moterys.  Naktimis judviejų verčiau netrukdyti. Juk ji viso labo nekviesta viešnia. Kaži ką jie sugalvotų, jei pradėtų pernelyg smarkiai bodėtis nekviestais svečiais?..
„Tačiau kas, jei ten yra maisto? “ – staiga dingteli Skaistei. – „Kas, jei visi nuo jos slepia daugiau nei pasako? Kas, jei jie VISADA meluoja? “
Sužadinta viltingos minties, ji nė nepajunta, kaip atsiduria prie uždraustų durų, o pirštai jau glosto šaltą rankeną.
„Jau vieną kartą ten buvau. Ir triukšmavau – nė viena nepabudo... “ – klausosi savo širdies plakimo Skaistė. – „Jos kietai miega. “
Alkis gerokai sustiprina įsitikinimus. Mergina pastumia duris ir vikriai šmurkšteli vidun, kur gerokai daugiau šviesos.
Tačiau nespėja toliau nė žingsnio žengti, surakinta vietoje savo pačios siaubo, kai susivokia beesanti pagauta nusikaltimo vietoje.
Njonos siluetas aiškiai matomas už stalo. Teresė, kaip koks bulvių maišas, kėpso kampe ir nors ten tamsoka, nemalonus jos žvilgsnis kaitina lyg pragaro ugnis.