Rudeniu

Paryčiais man agonijoj meldžias sudžiūvėliai  lapai
Rudenėjantiems medžiams pavydintys snaigių buvimo.
Ir kaštonai, nukritę į žemę neprimena žvakių,
Tik ridenas traškėdami taip, lyg pavėjy užkimę.
Baltas buvęs šuva -jau dabar tik akimirkų vaistas
Laukia žingsnių  prie vartų, kurių jau seniai nebėra .
Aš jį glostau, kol ilgesio  pirštai truputį įkaista,
Kol  į  dangų pakyla nutolstančių gulbių vora.
Priešaky  per  ilgi traukiniai ir subliuškę peronai,
Per tamsi naktį upė išplaukus  į rūko  marias,
Kur pakrantėje rudeniu  džiaugias naivuolė undinė.
Vis dėkodama vėjui  už tas sopulingas bangas