Bekasant bulves, molinais ,,botais", verčiamas tos būtinybės, negali sukurti kokio kūrinio, pretenduojančio į poezijos aukštumas. Ir vis dėl to, autorei ne gana vien paprasto darbo ir prakaito. Tai pagirtina.Tai tarsi, ar paikos? :)
Aš manau - kiekvienas eiliuoja taip, kokios jį
tuo metu aplanko mintys, o ne prakaituoja prie
kompiuterio kelias valandas, kad parašytų vos ketureilį.Reikia duoti kiekvienam laisvę, kad atlaisvintų sielos gelmes, kur kaupiasi minčių lobynai...
Tekstukas, tai toks gaivališkas, daugiau dvelkia vaikišku paišdykavimu. Manau, kad renapoezija gali geriau rašyti, t.y sudėtingesnės formos ir turinio kūrinėlius, o ne miksiukus.:))
gal kas literatūriškai pakritikuotų
ne vien ta mintautė vulgariai psichologiškai
juk tai labai prastas tekstas
o kokias aukštumas gelmes ir platumas kažkam talpina
Labai romantiškas rudeninis įsimylėjimas po skėčiu. Ir nebūtinai, kaip įprasta sakyti, įsimylėjimui skirtas tik pavasaris. Pvz., ir į mirkstančias bulves, ir į klimpstančias kojas galima pasižiūrėti romantišku žvilgsniu. O kas gali būti romantiškiau, kai eini po skėčiu dviese, į kurį barbena rudeninis lietutis? Tai va: kur besidairai - visur romantika. Taip, ją tiesiog reikia pajausti.