Temporeversus (III)

Kelias dienas praleidau tiesiog nieko neveikdama: gulinėjau ant sofutės, klausiausi muzikos, valgiau nuostabų maistą, kurį man serviruodavo gerieji gydyklos darbuotojai. Niekas manęs netyrinėjo ir negydė, niekas nieko neklausinėjo ir nekvaršino galvos. Kartais imdavau save kamantinėti, ką aš čia veikiu ir ko tikiuosi. Juk galėjau niekam nieko nesakiusi išeiti ir nebegrįžti, net to laikrodžio man visai nereikėjo, juolab, kad už jį dar nė grašio nebuvau sumokėjusi. Kelis sykius jau rimtai buvau susiruošusi iškeliauti, bet kaskart prisimindavau savo baisų atvazdą vonios veidrodyje ir nuspręsdavau pasilikti – kaip ten bebūtų, nuotykis nebuvo pats maloniausias ir kažkodėl slaptai tikėjau, kad praleidusi kelias dienas šioje gydykloje tokių košmarų atsikratysiu visiems laikams.
      Vieną dieną į kambarį vėl užsuko tas dailus vyrukas – sportininkas, gydytojas, o gal viso šio beprotnamio direktorius – iš kur man žinoti?
      Prisėdęs ant sofos kraštelio sužiuro man į veidą. Nieko nepasakė, bet iš žvilgsnio viską supratau. Vėl mano kūną paralyžavo baimė. Tirtančiais pirštais paliečiau savo raukšlėtą veidą.
      – Kas man yra? – sušnibždėjau.
      – Tempas.
      – Kas? – suklusau.
      – Tempas per didelis. Jūsų tempas kitoks nei įprasta.
      – Kaip tai suprasti?
      – Jūs, tikiuosi, žinote, ką reiškia žodis tempas? Juk išsilavinusi esate.
      Kadangi nieko neatsakiau, jis tęsė savo kalbą:
      – Kiekvienas turi savo tempą: vieni šliaužia per gyvenimą lyg vėžliai, kiti ropinėja kiek greičiau, o dar kiti lekia kaip plėšrūs paukščiai.
      – O aš? – suvapėjau.
      – Jūs lekiate lyg deganti planeta.
      – Oo... Ir tai labai blogai?
      – Na, nieko čia bloga. Bet jei patinka gyventi šioje žemėje, būtų labai liūdna tam pagreičiui pasiduoti.
      – Liūdna? O ar galima kažką pakeisti?
      – Ar galima pakeisti? Viską galima. Viskam yra priemonės.
      Kurį laiką klausiau neuždavinėdama klausimų, net nesugalvojau, ko galėčiau klausti – tai atrodė per sudėtinga ir per daug mistiška.
      – Greitį galima reversuoti.
      – Ką tai reiškia? – pasidomėjau.
      – Paklausykit, jūs baigusi aukštąjį mokslą, bet vis klausinėjate tokių elementarių dalykų.
      Nutilau.
      – Reversavus jūsų greitį, galėsite ilgiau džiaugtis šiuo gyvenimu.
      Šyptelėjau. Tik nežinau, ar todėl, kad žinia nudžiugino, ar iš visiškos nevilties.
      – Be to, iš to galima nemažai užsidirbti.
      – Užsidirbti? – kilstelėjau akis.
      – Tik neskubėkite. Tai nėra paprasta. Net kai esate apdovanota šitokiu greičiu, darbo įdėti reikėtų nemažai.
      – O jei aš nenoriu nei dirbti, nei užsidirbti?
      – Jūsų valia, – nukirto pašnekovas.
      Nespėjau nė prasižioti, kaip jo nebeliko kambary. Stovėjau ir svarsčiau, ką dabar turėčiau daryti. Apsidairiusi pastebėjau ant stalo gulintį savo laikrodį. Pakėliau ir nužvelgiau. Tikriausiai jau pataisė, pamaniau, reiškia, jau galiu iš čia kraustytis. O kaip gi su reversacija, kaip bus su tempu? Stovėjau visiškai susipainiojusi mintyse, nebežinojau nei ko noriu, nei ką turėčiau daryti. Spėliojau, kas vis dėlto ta reversacija, kaip tai daroma, kaip viskas vyksta. Besvarstydama jutau, kaip kūnas senka, traukiasi, nyksta – taip dabar tikrai jutau, kad visu greičiu lekiu ne kažkur kitur, o tiesiai į pabaigą, į mirtį. Na ir kas, pagalvojau, jei taip jau man lemta, ką čia pakeisi. Nusprendžiau bent paskutinį kartą prasibėgti, kol dar galiu, kol kaulai mane laiko.
      Apsivilkusi aprangą išėjau į lauką ir pasileidau. Net nežiūrėdama į laikrodį jutau, kad skuodžiu greičiau už visus pasaulio bėgikus. Lėkiau kaip deganti planeta. Su kiekvienu įveiktu kilometru kojos lengvėjo, susenę sąnariai atsileido, bėgti darėsi vis lengviau. Tačiau greitis pastebimai slopo. Tai, ką praėjusį kartą pastebėjau ant laikrodžio, dabar jutau visu kūnu – kuo ilgiau bėgu, tuo sunkiau palaikyti čempionišką tempą. Apie maršrutą visai negalvojau, tačiau mano pasilakstymas baigėsi tiesiai priešais gydyklą. Stačiai kakta atsimušiau į langą, kurio atspindy, savaime suprantama, išvydau save: atjaunėjusią ir pagražėjusią. Taip ir likau stovėti įsirėmusi į stiklą, svarstydama, ar eiti į vidų, ar mauti namo. Net neišgirdau, kaip kažkas prie manęs prisiartino.
      – Matau, kad vis dėlto apsisprendėte bandyti. Ar dabar jau tikite tuo, ką aiškinau?
      Vyras kilstelėjo mano ranką su laikrodžiu.
      – Neblogai, – konstatavo. – Tempas nebėra didelis. Atrodo, kad sėkmingai reversuojatės.
      – Ar galite man viską paaiškinti? – paprašiau tramdydama susierzinimą.
      – Nejau pati nematote – bėgimas jus reversuoja. Greitis mažėja, kūnas atsigauna ir jūs grįžtate į išeities tašką.
      – Į išeities tašką? Ar tai reiškia, kad bėgdama galiu pasiekti kūdikystę?
      – Na, – nusijuokė mano pašnekovas. – Darželinukai juk nesportuoja, tad kūdikiu vargu ar tapsite. Bet į pirmą klasę atbėgti gal ir pavyktų. O tai jau gana neblogai.
      – Kodėl? – pasidomėjau, matydama jo entuziazmą.
      – Jums tikrai vertėtų, – patikino. – Bet nebeklausinėkite, – nutraukė, pamatęs, kad vėl ketinu kalbėti. – Tikiu, kad tikrai norite būti jauna, graži ir stipri. Ir mes jums padėsime.

      Taigi, nuo tos dienos man prasidėjo nauja kasdienybė. Nors buvau lepinama ir skendau prabangoje, kasdien teko sunkiai plušėti su sportine apranga, bėgimas tapo nuolatiniu mano darbu. Laimė, man buvo gausiai atlyginta – vis jaunėjau ir gražėjau.
      Pirmiausia procesas ėjosi sparčiai, o bėgimo tempas buvo smagus, tačiau kuo toliau, tuo didesnį pasipriešinimą jutau ir rezultatai beveik nebegerėjo. Pagaliau bėgau ne greičiau nei visai eilinis paauglys, o išvaizda irgi nebekito, atrodė, kad procesas sustojo, tačiau jausmas buvo malonus, todėl sustoti neketinau.
      Po vienos treniruotės prie durų mane pasitiko treneris.
      – Na, atlikome puikų darbą, – ištarė. – Manau, jau artėja laikas, kada galėsime džiaugtis rezultatais.
      – Aš noriu toliau, – atsakiau tvirtai ir pridūriau: – Noriu bandyti iki pabaigos.
      – Daugiau nebeverta. Jei persistengsi, perdegsi. Ir iš to jokio pelno.
      Sunku buvo su tuo susitaikyti, pasiutiškai masino mintis, kad galiu nubėgti iki pat vaikystės. Vis dėlto galiausiai leidausi įtikinama. Užuominos apie pelną domino, nors buvo visiškai nesuprantamos. Nedrįsau tiesiogiai apie tai klausinėti, tik suveblenau:
      – Ir kas dabar?
      – Dabar reikės tikslių paskaičiavimų.
      – Paskaičiavimų?
      – Tu leki kaip planeta, – priminė man. – Reikia viską suvaldyti. Brangi prekė turi atrodyti rimtai ir būti įtikinama.
      Per kūną nubėgo šaltis.
      – Ar norite pasakyti, kad aš – prekė? – pasipiktinau.
      – Ne, ne taip supratai – prekė yra tavo įvaizdis, teisingiau, tavo nukrypimas.
      – Ką, ar iš mano nelaimės ketinate daryti pinigus?!
      – Na, juk turėtum būti dėkinga, kad išgelbėjom tave nuo senatvės? Paslaugos kainuoja. Juk būtų teisinga susimokėti.
      – Nežinau, – ėmiau pūstis. – Kodėl dabar turėčiau?
      Pastebėjęs mano kietakaktiškumą, vyras pasidavė, nebeįkalbinėjo. Nieko nesakęs paliko mane vieną. Tai nebestebino, atrodo, kad pripratau prie jo bendravimo būdo: jis elgėsi pagarbiai, santūriai, neįkyriai, ir tai man patiko.
      Nebematydama jokio tikslo likti gydykloje, tą vakarą pagaliau grįžau namo. Jaučiausi vienareikšmiška laimėtoja: sužinojau apie savo trūkumus ir privalumus, kelias savaites pragyvenau skęsdama prabangoje, išgražėjau, atjaunėjau, prailginau savo gyvenimą. Taigi, dabar galėsiu viena pati džiaugtis rezultatais.
      Įėjusi į vonią sustojau priešais veidrodį, iš kurio į mane žvelgė simpatiška mergaitė. Pagalvojau, kad esu išrinktoji – dabar visą gyvenimą galėsiu džiaugtis savo amžina jaunyste.
      Nors jau seniai nebuvau to dariusi, vakare vėl susiruošiau griūti ant sofos ir ramiai veizėti į televizorių, tačiau mano akys užkliuvo už laikrodžio – to nelemto sportinio laikrodžio! Nesuvokiau, iš kur jis vėl atsirado mano namuose. Pati tikrai jo neparsinešiau, juolab, kad paskutiniu metu man jis net nebuvo reikalingas, nes greitį jutau kūnu, be jokių matuoklių ir chronometrų.
      Tai buvo kaip neišvengiamybė. Ir, nors grįždama namo tariausi nutraukusi ryšius su ta tempogydykla, dabar vėl pasidaviau įpročiams: apsivilkau sportinę aprangą ir išskubėjau bėgti. Tempas nebuvo didelis, todėl niekas į mane per daug nežvilgčiojo. Mėgavausi bėgimu, mėgavausi gyvenimu, mėgavausi savimi – pasaulis tikrai nuostabus!
      Taip ir tęsiau savo egzistenciją. Buvau jauna mergaitė, dirbti nereikėjo, neturėjau jokių įsipareigojimų, niekas galvos nekvaršino, jaučiausi visiškai laisva.
      Vieną vakarą bėgdama gatve, vos ne kaktomuša atsitrenkiau į gerai pažįstamą būtybę – Kostas!
      – La-abas! Šimtas metų! – šūktelėjau džiaugsmingai.
      – Cha, labas vakaras.
      Atsakymas buvo sausas ir šaltas. Akimirksniu suvokiau, kad jis manęs nepažino. Nuleidau akis ir pasitraukiau. Jis nužingsniavo tolyn. O aš pati priėjau prie artimiausio namo ir įsirėmiau į langą. Galvoje sukosi baisi minčių karuselė, užvaldė baimė, beprasmybės būsena: jaučiausi susvetimėjusi, visiškai niekam nereikalinga, be tikslo leidžianti savo dienas. O ką turėjau daryti?
      – Velnias, ką man daryti?
      Išsitiesiau ir apsidairiau. Pasirodo, vėl stovėjau įsirėmusi į savo gydyklos vitriną. Ne, tikrai to neatsikratysiu, toptelėjo. Tai prakeikimas. O gal dovana? Mintis apie galimybę daryti iš savo sugebėjimų verslą, šįkart pasirodė visai patraukli.
      Prisiartinau prie durų ir paspaudžiau rankeną. Įėjusi pamačiau, kad jau esu laukiama.
      Man gerai pažįstamas vyras linktelėjo pasisveikinimui:
      – Jau?
      Įsikibau jam į parankę ir palinkčiojau.