138 D serijos bandymas

Pagal I. Seiniaus romaną "Kuprelis"


Jis sėdėjo prie savo kompiuterio. Dažnai taip darydavo. Dažnai tiesiog sėdėdavo. Ir viskas. Nieko neveikdavo. Mat su kompiuteriu buvo susipažinęs jau labai seniai. Galima sakyti nuo gimimo. J. patraukė iš pardžių vaikiški žaidimai. Vėliau lėtas susipažinimas su kompiuterinėmis programomis… internetu… kompiuterio sandara. Mama jau imdavo nervintis, kad kompiuteris suryja tiek daug laiko. Be to jis “Gadina akis” ir “Žmogus atitrūksta nuo realaus gyvenimo”. Bet kompiuteris jam buvo tikra realybė. Tikras draugas. O su tikru draugu nebūtina kalbėtis, kad vienas kitą suprastum. Galima tiesiog būti šalia. Ir tiek.
Nukreipė žvilgsnį į mamos dovanota kaktusą šalia “kompo” ant stalo. Ant vazonėlio buvo parašyta: ”Kad akytėms gera būtų”. Tada, kai mama jį įteikė, pagalvojo, kad užrašas labai vaikiškas. Ir dabar taip tebegalvoja J. Bet vis tiek pakštelėjo mamai į skruostą, padėkojo ir padėjo žalią ir spygliuotą šalia pilko ir automatinio. Nekokia pora ;).
Bet staiga pasirodė, jog kompiuterio ekranas persimainė :-0. Iš tiesų taip ir buvo :-@. Vienas po kito jame ėmė rastis žodžiai:
“Dievas yra amžinas, nenuilstamas kūrėjas, kasdien kuria naujus pasaulius.”
Po kelių sekundžių viskas išnyko ir prieš akis vėl buvo ekranas su visais “Desktop” ženklais ir “wallpapper” su Žemės vaizdu iš kosmoso. “Kaip “Matricoje” - pagalvojo. Tai buvo mėgstamiausias jo filmas. Visų geriausias. Bet niekad nė galvoti nepagalvojo, kad atsitiks kžkas tokio, kas atsitiko Neo. Bet gal tik pasirodė?  Juk neseniai peržiūrėjo “Matricą” gal jau 27 kartą… Bet tikrai keista. Ir jokio Balto Triušio. Kaip Alisa palikta be jokio žemėlapio ar kompaso, jokių nuorodų link triušio uolos.
Bet tuoj prisiminė, kad kaip ir jau turėtų keliauti į mokyklą. Eidamas dar kartą pagalvojo apie tuos keistus žodžius: “Dievas kūrėjas, kasdien pasaulius kuria”. Įdomi mintis. Bet jis netikėjo Dievu. Visa šeima nebuvo krikščioniška. Nebent močiutė. Ji kasmet per Kalėdas ir Velykas nusitempdavo juos visus į bažnyčią. Bet ten visąlaik būdavo tai pat. Gal tik kiti žmonės, kiti žodžiai, bet visa kita – tas pats. Bent jis tai manė.
Pirmoji pamoka buvo matematika. Nemėgo matematikos. Nors programavime buvo beveik vien matematika, jis tikrai nemėgo jos. Kažkoks nepaslankus mokslas. Ne toks kaip informatika.
/-0
Įpusėjus pamokai ėmė mąstyti apie tai, kaip grįžęs toliau žais žaidimą “Matrix. Reloded”. Šiaip pats žaidimas nekoks, bet vien dėl filmo jį nusipirko ir žais iki galo. Tada išgirdo mokytoją garsiai tariant jo vardą. Pabudęs iš apmąstymų, pasisuko į mokytoją ir paklausė:
Ką?
Laisvė tai kūrybos pradas, tai ieškojimas, - kartais mokytojai gali stebinti, bet šito jau per daug!
Kaip? Kaip? - klasė nusijuokė. Bet jis niekaip nesuprato, kodėl klasiokai nesureagavo į šitokį matematikos mokytojo išsireiškimą.
Gal - galėtum - pasakyti - kaip - išsprendei - septintą - uždavinį, - pasakė jis pabrėždamas kiekvieną žodį ir žvelgė rūsčiomis akimis, kaip moka tik mokytojai.
Aš… aš neišsprendžiau.
Mokytojas pavartė akis, atsiduso ir kreipėsi į kitą mokinį. Daugiau tą dieną jo nė neužkabino. Šis mokytojas taip reiškė savo pyktį – ignoravimu.
Po pamokos nusprendė, kad reiktų ko nors užvalgyti – gal dėl to, kad nevalgė pusryčių ėmė vaidentis ir girdėtis balsai. Valgykloje pažvelgė į meniu. Viena eilutė patraukė jo dėmesį. Išplėtė akis ir žiobtelėjo.
“Laisvė yra tik tobulinimo įrankis, bet nedaug dar kas tai žino. ”
Būtent tai ir buvo parašyta. Mokyklos valgyklos meniu!
#: -0
Užsimerkė. Vėl atsimerkė. Dabar toji eilutė išdidžiai skelbė:
Šaltibarščiai 0. 59 Lt
Bufetininkė pažiūrėjo į jį, vis dar išsižiojusį ir sustingusį priešais meniu. Pakėlė vieną antakį ir paklausė:
Ką gi ten tokio gluminančio atradai?
A… ne, nieko… ačiū, nieko, - suburbėjo greitakalbe ir nuskubėjo atgal į klasę. Kažkaip nebesinorėjo nieko valgyti. O ypač šaltibarščių.
Po pamokų jis išskubėjo namo. Dabar jau abejojo, ar jam vėl nepasirodė. Gal šiandien tiesiog tokia keistai bloga ir blogai keista diena.
Prie jo priėjo vienas žmogus, aiškiai užsienietis, ir su stipriu ispanišku akcentu ištarė:
"Sielia tai mūsių pačių, musių liaisvės ir valios siukiurtas daiktas. Mūsių tobiulybės ir amžinybės ilgesys."
Ką jūs sakote?
"Kur yra riotušė?" – matyt pagalvojo, kad buvo nesuprastas dėl akcento.
Suakmenėjęs jis tegalėjo pakelti ranką ir nurodyti kryptį.
"Gracias, amigo!" – pasakė praeivis ir nuėjo nurodyta linkme.
Nejau jis tai pasakė? Juk negalėjo vėl vaidentis! Vienas kartas – na, gali pasirodyti. Du kartai - sutapimas. Trys – atsitiktinumas. Bet ne keturi! Čia kažkas vyko. Tik nežinia kas.
Bet tada taksi stabdantis  žmogus šuktelėjo:
"Sielą turi ne kiekvienas. Tik tas, kas ją pats kuria ir tiki ja." :-0
Prie šaligatvio sustojusios mašinos vairuotojas atidarė langelį, iškišo galvą ir pasakė:
Sielą galima nužudyti kaip paukštį ar sudėvėti kaip rūbą. :-0
Ant plakato reklamuojančio mobiliojo ryšio telefonus buvo parašyta:
Siela tik auginama ir tobulinama gyvena ilgiau negu kūnas. :-@
Ant namo sienos buvo užrašytas grafiti:
“Dievas nėra vienodas šiandien ir rytoj.” :-@
Jis jau nebenorėjo niekur žvalgytis. Nuleido galvą žemyn. Bet ant šaligatvio taip pat puikavosi užrašas raudona kreida:
“Dievas nėra išmatuojamas ar įspraudžiamas fizikos formulėn.”
Tai jau buvo baisu. Neįtikima. Prieštaravo protui, logikai! To negalėjo būti! Jis pradėjo bėgti, bet balsai nesiliovė. Iš visų pusių nepažįstami žmonės – vairuotojai, mažos mergaitės, stotelėje laukiantieji autobuso, nėščios moterys, barzdoti vyrai – šūkavo: ”Dievu tiki tas, kas sielą turi, kas jaučia ryšį su juo”, “Dievu tikėti ar jį pajausti nereikia eiti į bažnyčią ar važiuoti į Jeruzalę ar Romą”, “Dievas kūrė įvairius pasaulius, jis nori, kad kiekvienas pasaulis būtų įvairus” ir panašiai.
(: + (Jis bėgo greitai. Labai greitai. Ir parbėgo namo kaip į saugią šventovę. Priėjo tėtis valydamasis rankas į prijuostę.
Labas, tėti.
Labas, - pagaliau kažkas žmogiško. – Kovok su medžiagos palinkimu suvienodėti, apmirti, amžinai nutilti.
Kas kuria, stumia žemę  pirmyn, - atitarė mama iškišusi galvą iš kito kambario.
Jis neteko amo. Tik ne tėvai! Jie negalėjo irgi užsikrėsti šia keista epidemija. :-@
Pasaulis ėmė suktis aplink, jis susvirduliavo ir nualpo.
X-/
Ignai! Ignasėli! Kas tau?
Jis pajuto, kaip kažkas šaltai šlapias palietė jo kaktą. Atsimerkęs pamatė susirūpinusį mamos veidą. Jam pasimuisčius ji nuėmė kompresą ir paklausė:
Ar tau viskas gerai? Gal iškviesti greitąją?
Ne, ne, nereikia. Man viskas gerai.
Tai tikriausia dėl to, kad nevalgei pusryčių. Juk sakiau pavalgyti: Matai, kas atsitiko.
Gerokai mus išgąsdinai, Ignai, - tėtis priėjo ir sutaršė plaukus, - bet dabar eime pavalgyti.
Ignas baugščiai apsižvalgė. Atrodo niekas nebuvo pasikeitę. Jokių filosofinių postringavimų ant plakatų ar kompiuterio ekrane. Ir tėvai, rodos, normaliai šneka.
Valgydamas jis viską permąstė. Dabar tai atrodė kitaip. Jis žinojo, kad tai buvo ne sapnas. Suprato, kad viskas turėjo prasmę. Tikslą. Ir manėsi žinąs kokį.
Po valgio nuėjo prie kompiuterio. Įsijungė “Word” programą.
Kur viskas prasidėjo, ten ir baigsis, - ištarė ir ėmė rašyti:

Ignas Šeinius

Kuprelis


Jau, rodos, niekas man nekliudys.
Vėl rašau.
Rašau, galvoju…

_ _ _


Kažkur tarp žinomybės ir nežinomybės.

Hm…hm… 138 D serijos bandymas. Ignas Šeinius. Suteiktas įkvėpimas. Hm… hm… Labai labai gerai. Man visąlaik patiko šis bandymas. Visąlaik…
Žilaplaukis pasikasė ausį, pasitaisė akinius, įmerkė plunksną į rašalą ir ėmė rašyti toliau.