kas dar neleidžia pasakoms išeiti

Kada prispjaudytoj  širdy belieka pelenai
Ir supranti, kad kekšę garbinai lyg deivę.
Kas dar neleidžia pasakoms išeit,
Krūtinėj spaudžia,  drasko  peiliu?

Seniai jutai- kažkas yra ne taip,
Bet meldei Viešpaties stebuklo.
Taip buvo gera pasakom tikėt,
Skriste skraidyt, ne šliauzioti ant bruko.

Tai ka su tuo žinojimu daryt?
Argi buvai gyvenime pats šventas?
Bet taip norėjos viską imt ir keist
Ir laimės paukštės nepaleist iš rankų

Kas manot- lengva apsisukt,
Tas  gal nebuvot ir  atradęs,
Ką aš jaučiau, kuo gyvenau
Ir Meilės  vyną kokį išragavom.

Nekaltinu nei Dievo, nei Žmogaus,
Tiek vingių jau pridaręs,  kiek darysiu?
Tiesiog pasauli pamačiau antraip,
Radau ir tą, kur iš manęs šaipytųs.

Skausmingas praregėjimas-ir ką?
Vėl nežinau, kur eit, ir stoviu lyg apakęs.
O kelią ne visiems kvailiams surast,
Nes jie net nesigaili jį pametę.

Kaip narkomanas, gavęs „užsistumt“
Eilinę- neeilinę dozę džiaugias,
Toks ir likau, mane pašauk
Ir nežinau į kurią pusę trauksiu.

Kažkaip reikėtų sielą išsiskalbt,
Mažai ten liko vietos šviesai,
kad vėl gyvenimą gražiai priimt,
Atrasti meilę, pažint tiesą.