Pora odinių batų

Ar dar prisimeni tą vakarą, kai mudu susitikom pirmą kartą? Tą šiltą gaivų ir tylų vasaros vakarą, kuris kvepėjo vėju. Taip, būtent vėju. Tu juk žinai, man dalykai atrodo truputėlį kitaip. Kiek žinau tau taip pat...
  Tai buvo liepos vakaras, beveik vidurnaktis. Aš ėjau namo iš darbo. Gatvės buvo beveik visiškai tuščios ir šlapios. Dabar atrodo truputi keista, tuščios gatvės dideliame mieste. Turbūt likimas pasistengė. Man einant girdėjosi kiekvienas žingsnis, jo aidas atsimušdavo nuo grindinio, nuo pastatų sienų. Pūtė lengvas vėjelis, nešdamas šlapio grindinio kvapą. Dangus buvo apsiniaukęs, bet tai negadino nuotaikos. Tai nebuvo tie sunkūs, slegiantys debesys, kupini kažkieno skausmo. Tai buvo tie pilkšvi apipešioti debesys, kurie prisipildo mažų kasdieninių rūpesčių, dažniausiai susijusių su vasara užgimusia meile ar trauka. Atsimenu, kaip juokiausi žvelgdamas į tuos debesis. Cha, vasaros meilė. Vaikų žaidimas, būdas jaunimui lieti hormonus. Maniau, kad esu tam gerokai persenas.
    Taigi, grįžtant prie šio pokalbio. Ėjau šaligatviu, susimąstęs, kupinas planų, kai mano akies kamputį užkliudė moteris kitoje gatvės pusėje. Ji buvo brunetė, vilkėjo mėlyną suknelę su juodais raštais, avėjo tamsius aukštakulnius. Jos plaukai buvo sukelti į uodegą ir atidengė kaklą. Ne tipinė lėlė Barbė, o subrendusi prisirpusi moteris. Ta tikroji, su natūraliu grožiu. Atsisukau, nes ji treptelėjo koja ir apsitaškė balos vandeniu. Kulniukas nulūžo ir moteris pasakė bateliui kažką negražaus.
    Nežinau kodėl, bet ėmiau juoktis. Tu atrodei lyg princesė kuri negavo to, ko troško. Atsisukai, nes mano juokas nuskambėjo visoje gatvėje. Matėsi, jog širsti ant manęs ir tai mane prajuokino dar labiau. Praėjo beveik pusė minutės, kol sutramdžiau juoką. Visą tą laiką stebėjai mane degindama žvilgsniu. Atrodė, jog visa stotelė, kurioje stovėjai, užsiliepsnotų, jei nebūtų šlapia. Kai nustojau krizenti lyg vaikas linktelėjau tau. Tu atsakei tuo pačiu, nors vis dar jautėsi maži nuo tavęs sklindantys žaibiukai. Vėliau man pripažinai, kad ta diena buvo viena prasčiausių tais metais.
Kai susilinksėjome tu pamėginai nueiti. Turbūt mano tyrinėjantis žvilgsnis tave trikdė. Vos neparkritai žengdama ir tai privertė mane sunerimti. Buvau pasirengęs skriste perskristi gatvę ir tave gaudyti. Džentelmeniškumas jau tada buvo įspaustas man į kaulus. Bet tu ir pati susipratai, kad šitaip niekur nenueisi. Akimirkai atsisukai į mane lyg klausdama patarimo. Aš nusišypsojau, pirštu parodžiau į sveikąjį batelį ir porą kartų patrepsėjau. Ir žinoma apsitaškiau. Tada tu sukrizenai. Tas garsas man vis dar mieliausias pasaulyje. Kažkodėl paklausei mano patarimo ir patrepsėjai keletą kartų. Kulniukas, žinoma, nenulūžo, bet tavo trepsėjimas sukūrė gražią melodiją. Sutrikusi vėl žvilgtelėjai į mane. Gestais pasiūliau nusiauti batelius. Tu papurtei galvą ir kelios plaukų sruogelės užkrito tau ant veido. Aš vėl pasiūliau mesti batelius velniop. Tu pasukiojai pirštą prie smilkinio ir vėl mane prajuokinai. Turbūt juoku užkerėjai mane, nes jau po kelių sekundžių aš stovėjau tik su kojinėmis ir dar baloje. Nužvelgei mane nuo galvos iki kojų ir ėmei juoktis lyg pakvaišusi. Juokeisi taip stipriai, kad vėl ėmei trepsėti. Šį kartą neatlaikė ir antras kulniukas. Ne bateliai, o tikras siaubas. Turbūt pamanei tą patį, nes mano akivaizdoje palaidojai juos šiukšlių dėžėje. Abu lyg pakvaišę stovėjome ant šlapių šaligatvių. Tu jauteisi truputi nejaukiai, tad nusprendžiau tave prablaškyti. Ėmiau ritmiškai trepsėti baloje, apsitaškydamas iki ausų. Prireikė šiek tiek laiko, kol pajautei ritmą ir ėmei šokti pagal jį. Įsivaizduoju kaip juokingai mudu tada atrodėme. Du suaugę žmonės, beveik pasiekė gyvenimo vidurį, šokantys balose. Nebeprisimenu kaip mūsų šėlionės pavirto tango ritmu, bet mudu abu tą supratome be žodžių. Lyg pastumti nematomos jėgos abu pajudėjome vienas kito link. Vis dar šokio žingsniu susitikome tuščios gatvės viduryje. Tuomet užkerėjai mane akimis ir šypsena. Pamenu, jog negalėjau atitraukti nuo tavęs akių nei sekundei. Ir tiesą sakant vis dar negaliu. Nesijuok, Kerėtoja tu... Žodžiu pakibau kaip koks mokyklinukas.
    Atrodė, kad kas per galvą vožtelėjo, nes nustojau orientuotis aplinkoje. Vos suvokiau, kad vėl ėmė lyti. Nors stovėjome ramiai ausyse vis dar skambėjo tango ritmas. Niekam kitam negirdima muzika, trykštanti iš dviejų vienišų sielų, pagaliau radusių viena kitą. Ištiesiau tau ranką. Tu pažvelgei į mane truputi sutrikusi. Man teko nusilenkti kaip kokiam lordui puotoje, kad suprastum, jog kviečiu šokti. Ranką paėmei ir mudu ėmėme lėtai judėti tik mudviems žinomu ritmu. Mašinos turbūt buvo užkerėtos amūro, nes akivaizdžiai pamiršo tokią didelę ir visiškai tuščią gatvę.
Mums šokant pirmą kartą išgirdau ir patikėjau, kad dvi širdys iš tiesų gali plakti vienu ritmu.
  Jaučiau tavo kvėpavimą, kūno kvapą, kurį dar labiau sustiprino lietus. Maži lašeliai krito nuo mūsų plaukų, riedėjo per veidus, kūnus, skverbėsi pro drabužius. O mes šokome lietuje, apšviesti gatvės lempų, avėdami tik kojines. Stebėtina kaip nei karto nenumynėme vienas kitam kojų. O paskui tu man įrodinėjai, kad šokti nemoki. Ką? Gerai jau, nebambu.
    Mūsų lūpos buvo vos per porą milimetrų vienos nuo kitų kai suveikė tie nelemti autobuso stabdžiai. Abu vos neparkritome nuo išgąsčio. Aš nors ir sunkiai, bet paleidau tave. Tu lyg ir norėjai kažką sakyti, bet žioptelėjai lyg žuvis ir nubėgai į autobusą. Jis buvo paskutinis tą dieną, tad praleisti negalėjai. Pamenu, kaip žioptelėjau, norėdamas paklausti vardo, numerio, adreso, pakviesti į pasimatymą, bet turbūt minčių ir emocijų perteklius atėmė balsą, tad likau stovėti lyg įkaltas, mintyse keikdamas save už tai, kad nepaklausiau to anksčiau.
    Autobuso vairuotojas, žmogus pasiekęs bent jau šeštą dešimtį, atsisuko į mane, lyg negalėdamas patikėti, kad nelipu su tavimi. Dabar suprantu, kad jis buvo pažinęs tikrą meilę anksčiau, tad puikiai matė ir suprato, kas vyksta. Jis pakėlė antakį, tada švilptelėto man ir mostelėjo ranka. Turbūt atrodžiau kaip tikras kvailys. Bet žinai, sakoma, kad visi įsimylėję žmonės sukvailėja. Tad vairuotojas kantriai palaukė, kol mano kūnas atitirps ir pagaliau susivoksiu, kur turiu būti. Į autobusą nėriau lyg išprotėjęs. Atrodė, kad jei tuoj pat nebūsiu šalia mano širdis paprasčiausiai pamirš kaip plakti. Kai vos ne keturpėsčias įšokau į autobusą vairuotojas nusijuokė ir papurtė galvą.
    Aš, stengdamasis neatrodyti lyg marsietis, patraukiau link tavęs. Tu akimirką irgi bandei atrodyti blaivi, bet paskui nėrei man į glėbį. Abu susėdome, apsikabinome. Laikiau tave glėbyje ir mąsčiau, kad dar niekada nesijaučiau toks gyvas. Abu vis dar tylėjome. Nors mums ir nereikėjo žodžių, mūsų sielos tiesiog rėkė.
    Autobusas pajudėjo ir aš dar kartą pažvelgiau į vietą, kurioje amžiams pasikeitė mano gyvenimas.
  Pora rudų odinių batų stovėjo baloje. Nuo jų atsimušinėjo vis nauji lietaus lašeliai. Atrodė, lyg jų savininkas, būtų tiesiog išžengęs ir palikęs batus kartu su visa praeitimi. Atsimenu, kad paklausiau jų mintyse „Įdomu, ar tapę mano praeitimi tapsite kažkieno ateitimi? “ Jie vis dar neatsakė...