Basos kojos

Naktimi nusidažiusio miesto kertėj

Sėdėjau tik aš... ir milijonai minty

Nukritusios žvaigždės kuteno padus,

Parko suoliukas atstojo namus

Žibintai mieguisti stovėjo sargyboj

Ir rodė jie kelią kiekvienam pasiklydus...



Paskutinį atodūsį atidavė žemė. Tokį šiltą ir pilką.

Apsiblausė akys. Blakstienos apkrito rūku.

Tik tyla ir vienatvė pasiliko sykiu.