Temporeversus (I)

Mano gyvenimas nuo pat vaikystės buvo tingus. Turbūt todėl, kad niekada nieko nestokojau – nei sėkmės, nei prabangos, nei sveikatos, nei grožio. Manau, Dievas mane apdovanojo visom gėrybėm ir dorybėm. Gal todėl niekada nesiplėšiau ir nekėliau sau ypatingų tikslų – kam gi stengtis, jei ir taip esi patenkintas?
      Dabar jau žinau, kad tai neįmanoma, bet tuomet gyvenau be krislelio abejonių, jog taip ir tęsiu savo glotnią ir patogią egzistenciją. Laimė, buvau išgelbėta, ištraukta iš kelio, kuriuo lyg raketa skuodžiau žemyn. Skuodžiau? Taip, nesistebėkite – net ramiai snausdama ant sofos ir tingiai spaudinėdama nuotolinį valdymo pultelį reaktyviniu greičiu lėkiau į finalą, kurį labai greitai galėjau pasiekti. Tik tada to dar nenumaniau, nejutau ir net neįtariau. Bet tiek to, nebemasinsiu jūsų smalsumo. Ir nelaukite – tikrai nepasakysiu. Viskam savas laikas.

      Nuo tada, kai baigiau aukštuosius mokslus ir pradėjau dirbti sostinėje, apsigyvenau anonimiškame kvartale netoli centro. Puiki vieta – iš visur ranka pasiekiama, bet ramu ir tylu. Naktinių klubų ir barų rajonas driekėsi į kitą pusę, todėl po mano langais nesibaldė girti praeiviai, siaura gatvele nelakstė automobiliai, o dienomis nesitrainiodavo turistai su fotoaparatais ir kameromis. Tai buvo dar vienas teigiamas komponentas sočiame mano gyvenimo palaimų komplekse.
      Vienintelė metų diena, kai apylinkė suūždavo, įsisiūbuodavo, buvo rudenį, kai čia vykdavo žymusis mūsų miesto bėgimas. Tai būdavo vienas iš siaubingiausių rytų: prabusdavau nuo stumdomų užkardų džiržgavimo, apsauginių darbuotojų marmaliavimo ir šūkaliojimo, vėliau imdavo rinktis žiūrovai, rėmėjai, o galiausiai stačiai man po langais pradėdavo bėgti prakaitu pažliugę ir žvėriškai švokščiantys varžybų dalyviai. Ir taip visą dieną. Na, gal ne visą, bet sekmadienis man būdavo sugadintas. Nors metuose yra dar penkiasdešimt vienas ramus savaitgalis, ši viena diena man vis dėlto apkartindavo ištisus metus. Jei spėdavau, visada suskubdavau laiku išsinešdinti iš namų, bet kadangi ankstus kėlimasis irgi netiko prie mano natūros, dažniausiai tekdavo ilgas valandas sunkiai kęsti namuose. Na, teiginys „dažniausiai“ galbūt galėtų būti užginčytas – nepamirškite, kad į tą butą atsikrausčiau tik pabaigusi aukštąjį mokslą, o dabar man tėra dvidešimt devyneri, taigi, bent apytikriai paskaičiavę suprasite, kad tų kartų nebuvo begalybė. Ir vis dėlto, kančia yra kančia, o laikas, kai tenka tai kentėti, tampa nepakeliamas, begalinis.

      Tą rytą ir vėl nespėjau laiku išsinešdinti iš namų. Ir dar didesnį apmaudą kėlė tai, kad tai buvo ne mano kaltė – nors aš jau buvau pasiruošusi, Kostas vis dar raitėsi lovoje, kas mane beprotiškai erzino. Sėdėdama su kavos puodeliu rankose svajojau apie galimybę jį palikti, bet, net turėdama savo kraujyje tokį menką empatijos kiekį, suvokiau, kad negaliu šitaip pasielgti su vyru, kuris vakar pirmą kartą mane pabučiavo. Ak ne, nesupraskite manęs neteisingai – tikrai nesu iš tų, kurios kas šeštadienį į namus pareina vis su nauju. Kostas buvo žmogus, apie kurį jau rimtai galvojau ne pirmą mėnesį. Jis irgi neskubėjo, nors darbe jau seniai jutau jo neabejotiną dėmesį. Taigi, raudonas kilimas mūsų gražiai draugystei buvo patiestas, tereikėjo užeiti į vidų. Ir mes užėjome. Ir dar prieš tai darydami buvome įsitikinę, kad tai teisinga. Naktis irgi tai patvirtino. Supratome, kad atėjo laikas statytis pamatus ir kurti bendrą gyvenimą. Viskas buvo gražu, tiesiog tobula. Tik koks nelemtas sutapimas, kad būtent tą sekmadienį turėjo vykti tas prakeiktas bėgimas. Tai neabejotinai buvo mano klaida – taip kvailai apsižioplinau, nepasidomėjau ir net neįtariau, kad dar nepastačiusi viską griaunu. Na, mano gyvenimas – tai jau atskira istorija, jo pataisyti gal net neįmanoma, bet gaila Kosto, kuris taip ilgai laukęs ir galų gale paragavęs mūsų bendro saldumo, staiga buvo išplėštas ir vėl nuskandintas į tuštumą. Įdomu, ar jis bent suprato, kad tai ne jo klaida, ne jo kaltė?
      Ne, jis tikrai nekaltas, turėčiau jo tik gailėti ir užjausti, bet būtent tą rytą labiausiai gailėjau savęs. Nuskendęs minkštuose mano pataluose, jis palaimingai mėgavosi rytmečio miegu, o aš gurkšnojau vėstančią kavą ir stebėjau, kaip gatvė rengiasi bėgimui. Belaukdama iškepiau šviežių bandelių, padengiau pusryčių stalą, išviriau kavos, po valandžiukės, kai kava ir bandelės atvėso, vėl nudengiau, tada apsivilkau, net apsiaviau. Dabar net nepamenu, ką galvojau ir kur ruošiausi, nes sportinių drabužių, kuriais apsirengiau tąryt, paprastai nedėviu.
      Po langais šurmuliavo žiūrovai. Tuoj tuoj turėjo nuaidėti šūvis ir pradėti taškyti bėgikų prakaitas.
      Kostas vis dar drybsojo pataluose.
      Išbaigusi kavą prisiartinau prie praviro lango. Gyvenau pirmajame aukšte – gerai, kad nepamiršau to paminėti, nes tai iš tiesų labai svarbu, kitaip gal pamanytumėte, kad esu visiškai pablūdusi moteriškė. Rankose vis dar tebelaikiau puodelį, jis buvo plono molio, lengvai dūžtantis.
      Taigi, vos išvydusi pirmąjį bėgiką, nugirdau šaižų šukių skimbčiojimą ir pamačiau, kaip nepermaldaujamai artinasi šaligatvis. Ne, tas sprintas pernelyg staigus, pabandysiu iš naujo – kai pajutau (tikrai taip – pajutau) besiartinant pirmąjį bėgiką, manyje įvyko kažkas nesuvokiama, neįprasta, bent jau man: veičiau puodelį ant grindų ir per nepamatuojamai trumpą blyksnį atsidūriau gatvėje. Jutau gatvės grindinį po plonyčiais sportbačių padais, girdėjau minios stūgavimą, užuodžiau bėgančio vyro prakaitą ir tą akimirką man visa tai nebuvo nė kiek šlykštu.
      Kai kartu pasiekėme finišą, puoliau jam ant kaklo – tai atrodė teisinga. Tačiau jis mane nustūmė, iš atstumo nužvelgė nuo galvos iki kojų, o tada vėl suspaudė savo garuojančiame glėbyje.
      – Tai neįtikėtina, – sušnibždėjo.
      – Taip, – išlemenau.
      – Ne, tai neįtikėtina!
      – Žinau, – patvirtinau.
      – Ką tu žinai, mergaite? Sakau tau, kad tuo niekas nepatikės! Aš jau pernai sumušiau rekordus, aš esu nepralenkiamas. O tu? Tu – tu tik miražas. Tuščia vieta. Tavęs nėra!
      Keista, vos prieš akimirką nuoširdžiai džiaugiausi šio vyro bėgimu, apie save net negalvodama – turbūt tai buvo vienintelė mano gyvenimo akimirka, kai iki dugno, iki paskutinio lašo buvau persisunkusi altruizmu ir empatija. Bet, net nespėjus mirktelėti, viskas apsivertė ir manyje užvirė neapykanta paskaninta įsiūčio sriuba.
      – Manęs nėra? Kvaily tu nelaimingas! Jei ko nors iš mūsų nėra, tai tik tavęs ir tavo suknistų rekordų! Tu dar ilgai ir nuobodžiai ieškosi savo pasiekimų, bet taip ir liksi nulis, palyginus su manimi.
      Įdomu, ar pati tuo tikėjau, ar bent mąsčiau, ką šneku. Bet kartais mus užvaldo nesuprantamos jėgos, kai kūną lyg ugnis perrėžia pykčio botagas.
      – Gerai, eikš čia, – prašvokštė jis savo suprakaitavusiom lūpom ir timptelėjo prie savęs.
      Lyg replėmis suspaudęs man riešą, sustingo.
      „Vie-nas-du-trys-ke-tu-ri... “ – lūpos skaičiavo. Lėtai skaičiavo. Per lėtai – supratom tai abu.
      – Tu net pulso neturi, mergele! – nusikvatojo pašaipiai. – Girdi, vaiduokli!
      Bet kurią kitą savo ramaus ir gražaus gyvenimo akimirką nuo tokio pasityčiojimo būčiau susmegusi tiesiai ant asfalto, bet dabar – na jau ne!
      – O tu pats?
      Iš jo pasimokiusi, kaip tai daroma, čiupau jo ranką ir prispaudžiau pirštus prie riešo. Tai netruko ilgai, vos akimirką, bet per ją spėjau suskaičiuoti, sudėti, padauginti ir vėl padalinti – jo pulsas kaleno kaip puškuojantis garvežys.
      Ir ką? Ką beliko daryti? Laimė, baisiausiomis gyvenimo akimirkomis, kai pasijuntame krentą į bedugnę (nors, tiesą pasakius, man taip beveik niekada nenutinka), mus pasitinka stebuklai, į kuriuos galime nusileisti lyg į minkštus pūkų patalus. Mano išsigelbėjimas šįkart buvo Kostas, kuris, vos prieš kelias sekundes gulėjęs lovoje, dabar stovėjo šalia ir glamonėjo mane meiliais savo žodžiais. Vargšas, išgelbėjęs savo mylimąją nuo apsijuokimo, tą pačią dieną jis buvo pasmerktas vienišiaus gyvenimui. Na, bet kai kuriems taip jau lemta. Kaip ir man – visą gyvenimą buvo lemta bėgti. Taip, teisingai – nuo tos dienos aš pradėjau bėgti. Tik labai klystate, jei mintyse jums vis dar tas gatvių bėgimas.
      Ne, mano bėgimas yra kur kas sudėtingesnis.
      Bet ir vėl – aš per daug skubu.
      Nebeapsikentusi viešos pajuokos, o kartu ir neįmintos mįslės masinama, jau kitą dieną nuskuodžiau į artimiausią sporto parduotuvę.
      Mano tikslas buvo trumpas ir aiškus:
      – Noriu pulsą matuojančio laikrodžio!
      Tačiau pasirodė, kad tai nėra taip paprasta: kokias distancijas bėgioju, viduje ar lauke, ar reikalingas satelitinis ryšys, aukščio skirtumo registravimas, bevielis ryšys su kompiuteriu.
      – Taip, viską iš karto, – išrėžiau.
      – Jūs kaip ...? Kiek ...?
      – Taip, man tą, patį brangiausią, – ištariau nemąstydama, o tada pridūriau: – Ir geriausią.

      Taip ir pradėjau. Laikrodis matavo ir pulsą, ir greitį, distanciją, aukštį – tai buvo patogu. Ak ne, bėgioti man nebuvo patogu, ypač, kai pusę gyvenimo buvau pragulėjusi ant sofos. Tačiau rezultatai buvo nepriekaištingi ir tai skatino tęsti. Ne, aš meluoju – rezultatai buvo stulbinantys. Ir tai, kas stulbino labiausiai – kuo greičiau bėgau, tuo puikiau jaučiausi. Po ilgų ir sparčių treniruočių pasijusdavau kaip gyvybingas kūdikis, energija stačiai kunkuliavo manyje.
      Prabėgo vos savaitė, o aš jau skendėjau nepažabojamame azarte. Ir Kostas, ir visi kiti gyvenimo pomėgiai išgaravo į užmarštį. Todėl neišpasakytai nustebau, kai vieną vakarą priešais išvydau būtent jį.
      Kostas švelniai perbraukė per skruostą ir atlaidžiai užklausė:
      – Kaip sekasi? Turbūt užsiėmusi?
      Prisiminiau kartu praleistą mūsų pirmąją naktį. Dar nebuvo prabėgusi nė savaitė, bet man atrodė, kad jau visa amžinybė.
      – Nieko. Bėgioju. Labai, – lyg ir pasiteisinau.
      – Matau, – šyptelėjo jis ir pakėlė mano ranką kartu su laikrodžiu. – Oho! – išskaitė skaičiukus. – Na ne, negali būti, – pakraipė galvą.
      – Kas negali būti? – suirzau.
      Prisiminiau akimirką, kai jis mane išgelbėjo nuo pasityčiojimų pliūpsnio prie finišo, o štai dabar ir pats šaiposi iš mano rezultatų.
      – Tas laikrodis totaliai nusišneka.
      – Ką nusišneka? – suirzau.
      – Tu bėgi per tris penkiasdešimt? Gerai treniruota esi? – ištarė tokiu tonu, tarytum vertintų kumelę.
      – Šūdžiau tu prakeiktas! – išrėkiau ir susiruošiau toliau.
      – Bėk, bėk, tik tą laikrodį geriau pasikeistum. Su defektu jis, tikrai.
      Tą minutę nekenčiau jo, nekenčiau visų ekspertų, kurie tariasi kažką išmanantys ir dėstantys žurnaluose, koks yra įprastas bėgikų greitis – ar aš turėčiau jų paisyti?
      „Su defektu“, – ne, ši frazė man nieko nereiškė, tikrai netikėjau ja, bet ėmė erzinti, kad po susitikimo su Kostu kelis rytus iš eilės prabudau tardama būtent šiuos žodžius. Todėl nebeapsikentusi vieną dieną pagriebiau laikrodį ir iškeliavau į sporto parduotuvę.
      „Šitas laikrodis su defektu, tikrai! “ – beeidama ne kartą surepetavau savo priekaištą ir buvau visiškai tikra, kad pavyks tai ištarti su pakankama jėga. Ir vis dėlto nepavyko. Ne ne, nė kiek neišsigandau ir nepersigalvojau, Paprasčiausiai...
      Paprasčiausiai, tos sporto parduotuvės nebebuvo. Vietoj mėlyno užrašo „SuperSport“ dabar kabojo balta lentelė su nedidelėm juodom raidytėm. Priėjusi artėliau perskaičiau: „Temporeversinių susirgimų tyrimo institutas“.