Tiulinis

Išsirengiu priešais veidrodį
sunkiais barokiniais rėmais
Baltą paklodę paėmus švytruoju
į kairę dešinę
Dangstau veidą baltom nosinėm
sukabintom džiūti prieangy
ant permatomų virvių
Ant stalo masyvaus ąžuolinio
maža sesuo paliko
prikarpytų popierinių snaigių
Mano sluoksniuoti nagai lupasi
seni balto lango rėmo dažai lupasi
Lauke baltų aulinių adatos
balkšvam šaligatvy stringa
Kitam kambary neišmuštam tapetais
sesuo klykia: sninga
Pasibarsčiau veidą miltais
jaučiu bąlančią odą kvepiant
lupamais mandarinais
Mąstau perbėgti tuščiu sodo takeliu
vien su baltom kojinaitėm
Priešais save pačią
kraipau galvą
Matau sruogom išblukusius plaukus
slystant drinkant
Skaidrus pasidabruotų įrankių skimbčiojimas
toks tolimas
Nukabinus nuo lango baltus nėrinius
lankstau kaip paskutinę voratinklio viltį
Noriu šviesių skaidrių akių
nedangstomų nekliudomų
Tuoj imsiu rašyt baltai
ant permatomo popieriaus lapų