Į ateitį...

Žmogelis, pilnas aš ligų apsėstas,
Iš kailio nertis jau nebegaliu,
Todėl, ramiai sau mirtį pasiruošęs,
Į amžinybę pamažu brendu.

Brasta paliks, gal, nelabai žaisminga,
Nes, kur matyt ligos padariniai,
Negali būt graži, sveika, laiminga,
Lyg iščiūčiuota panelytė lygtinai.

Pasaulio, gal, daugiau nebeardysiu,
Aš savo šūkiais, siekiais “mirtinais”,
O, tik iš lėto kartais pasiguosiu,
Palaimos paprašysiu sklidinais

Fužerais karštojo raudono vyno,
Kurie palengvins likusias dienas,
Ir, prisigėręs, kaip tas velnias pilkas,
Nerasiu kelio per plačias brastas.