kur kartą sparnus užmiršę suskendo paukščiai du kartus savižudžiai išskrido kūnus pamiršę plaukti išmokę
likai ten prie upės stovėti
užsimerkiu matau kad žiūri jaučiu kaip matai upę sustojus tekėti įjungtą meistro tylą girdi paukščius lesant aguonas kurių skonio nebemeni tik spalvą atrodo obuolių jau seniai nebeliko tik vyno truputis ir kelios žaros kurioms lyjant prausdavom kojas aš tau tu man ir skaičiavom blizgančius blakstienų galiukus tu man aš tau skaičiavom avis žvaigždžių tikrai neskaičiavom naktimis ilgėdavomės rytų išskridusių į kraštus šiltus ir vis dar tekančius
blizgėjusios blakstienos sunertos ir upė sustojus meistras pro langus nebepraleidžia vaivorykščių dramblių susėtos gėlės kažkur suėdė kariuomenes
ten prie upės likai stovėti vandeniui kojas prausti
ai, užmiršau pasakyti, kad labai labai patinka poezija be skyrybos. ir tokia, kur galima pačiam viską susidėlioti. tokie tekstai daugiaprasmiai. bausti negalima pasigailėti.
gerai suskambėjo, švelnu, nors vizualiai teksto gan daug, bet skaitant žodžiai plaukia vienas po kito. kaip upė. paukščiai besparniai, blakstienos, žvaigždžių skaičiavimas jau kiek girdėti, tačiau visa kita atperka. giliai įsirėžė pabaiga, ji geriausia.
Šiame tekste mane ypatingai erzina tas rašymo būdas, kai mintis persikelia į kitą eilutę, vienu metu yra vieno sakinio pradžia ir kito pabaiga. Šiuo atveju, nenaudojant skyrybos ženklų ir bandant išreikšti ne pačius primityviausius pastebėjimus, susidaro kažkokie sunkiai iššifruojami žodžių gniutulai, kaip antai:
"upę sustojus tekėti įjungtą meistro tylą girdi"
arba
"tik spalvą atrodo obuolių jau seniai nebeliko"
"dramblių susėtos gėlės kažkur suėdė kariuomenes" - čia jau išvis kažkoks groteskas
Kūryboje daug kas galima ir daug kas atleidžiama, tačiau norisi matyti aiškų to pateisinimą, o šiuo atveju terandu pažaidimą žodžiais/ sakiniais/ iliuzijomis.
Skaitau ir gražu, ir mintis, atrodo, susideda, įsirėmina. Na taip, nėra tas tekstas nugludintas, tyčia pakonstruotas, bet to ir nereikia. O ko man reikia, to ir neradau - šerdies, esmės, aplink kurią viskas suktųsi. Yra likai stovėti, ir jis ryškus, tačiau kažkoks be tikslo... 4
žodžiai lyg adatos susminga į skaitytoją ir skyrybos nebuvimas neleidžia atsikvėpti, ir tik tuščios eilutės, tik jos, duoda atokvėpį, bet tik giliam pamąstymui.
pasikartojimai. taip, jie čia tinka - sustiprina
tiesa, tekstas neišvengė plaukimo prieš srovę. norėjau pasakyt, kad su drambliais kiek perlenkta.
tekstas turi įdomų ritmą, plaukiantys žodžiai su stabtelėjimais, ten, kur kaip ir skyrybos ženklų turėtų būti, bet jų nereikia. kalba užburia, tampa įtikinama, pajungia vaizduotę. skaitant jaučiu tvirtą, išjaustą žodį, kuris svaigina
pabaiga tarsi skambutis atsibusti ir po akimirkos vėl esi suintriguotas mąstyti 4,85
Tekstas teka kaip upė , bet ne vientisu srautu - o sūkuriukais, kurie priverčia pristabdyti paviršutinišką logiką, pajaust kažką iš giliau. Ne vien tik tuos banalumais tapusius - aguonas, obuolius, blakstienas, žaras, dramblius akyse :) Teksto suaudime tie paprastučiai simboliai susipina į gražų raibuliujantį raštą ... 4,44
Aš be žodžių, negaliu net ką per daug pasakyti. Kūrinys tiesiog paperka ir užburia savo nuotaika. Pasijunti tarsi pats stoivėtum prie tos upės, rymotum, blakstienas savo čiupinėtum.. Gražu, tiesiog tobulai gražu ir tyra. 5.0
Patinka sudėliojimas kai paskutinis eilutės žodis siejasi su sekančia eilute ir tekstas lyg su nedideliais stabtelėjimais, banguojantis, bet it vienu ypu iškvėptas atrodo. Švelniai jausmingai intymus tas blakstienų susipynimas, kojų prausimasis. Įdomus ir pažaidimas linksniais. Kas kliūva? Drambliai ir kariuomenės - lyg ir gerai, tačiau kiek svetimkūniškai artodo bendrame kontekste. "vandeniui kojas prausti"? Pradžioje tos paukščių savižudybės taip įmantrokai susuktos (: Ir lieka jausmelis, jog dėl to įdomesnio sudėliojimo kiek užsižaista žodžiais, ko pasekoje kiek apsipainioja minties sklandumas. 4,3