Visai toks pat

Tu su savo supjaustytom rankom ir pirštais
Manai mus sujungs tavo kraujo upės
Nors man ir juokinga, kai tiki skausmą tave darant
Reikšmingą
Juk šitaip nebūna kai vienišas vaikščioji senamiesčio
Gatvėm ir lyja ar sninga
Ar tik taip tampa pakankamai graudžiau?

Prisipažink, iš tiesų visai nesistengi -
Kalbėt su mėnuliu ir lengviau, ir bent jau romantiška
Net jei mindau tai kur galvoji tapai esmės
Drobes didingas nesakau kad tų piešinių
Aš ne pirkčiau
Nupirkčiau ir tūkstantį ir daugiau kol jie
Pavirs išgijimo gervėm nuo tavo liūdnos
Hipochondrijos juk pasilgau tavęs dar prieš
Tai kai upės tau virto jūrom, o nuo saulės ėmei slėptis po
Akiniais bijodamas ją paliksiant ženklą
Jog vis dar esi ir žmones girdi bei matai
Būtų daug paprasčiau jei virstų jie trafaretais
Kai buvom vaikai ir apibrėždavom juos dar gatvėj pro
Duris neįžengus, nenukėlus dulkėtos kepurės
Nepadavus rankos
Kvepiančios ką tik nuraškytais saldžiais obuoliais
Tada buvo viskas taip dekoratyvu ir sumažinta
Ir nebeišeina sugrįžti atgal, nors žinau iš ties
Savaip mėgini
Gal jau nebereikia ir net ne todėl kad iš tų
Laikų jau visi svetimi
Tiesiog tu jau niekad nebebūsi toks pat