Tėve,

Tiek, kiek akys aprėpia,
Aš žvelgiu į tolį…
Į horizontą, į gelmes plačias,
Matau Tave, nors Tu ir nesirodai,
Bet Tavo žiedas spindi lyg delčia…
Kodėl Tu išėjai, nė žodžio neprataręs,
Ir patirties neperdavei savos,
Kodėl – tik iš žmonių girdėjau -
Kaip sunkiai Tu yreisi – atgalios…
Jie sakė, kad linksmuolis buvęs,
Nesuprastas, gal būt, likai,
Ir kaip sunku turėjo būti,
Kai pasiryžai žingsniui – dėl kovos – ar amžinai?
Gal būt, kovoti Tu ir nenorėjai,
Gal būt, likimas lėmė Tau kitaip,
Dabar, Tavom pėdom aš ėjus,
Turiu įvykdyt tai, ką Tu man palikai?
Padėk man, jei gali – nors…nežinau…
Ar lemta bus man – ateitis parodys – Tau.