Garsas automatiškai nepritildomas siekiant neapsaugoti jūsų klausos

Klausydamas muzikos savo telefono ekrane pamačiau užrašą: „Garsas automatiškai pritildomas siekiant apsaugoti jūsų klausą“. Kurį laiką nebyliomis akimis žvelgiau į švytinčius pikselius, kol galiausiai mano dėmesį atkreipė automobilių burzgimas ir pasijutau esąs tikrame šurmulyje. Juk būtų šaunu, jei kasdienybės avalanšuose egzistuotų automatizuoti algoritmai bei mažyčiai „on/off“ mygtukai išjungiantys aplinkoje įsisiautėjusį triukšmą.

Tačiau taip nėra. Kasdien girdžiu vis didesnį triukšmą, kuris šlifuoja klausą ir lenkia žmonių galvas prie žemės. Mes vaikštom kaip žąsinai, ištįsusiais kaklais, retkarčiais pakeldami galvą virš storo rūko sluoksnio, o išsigandę iškart susitraukiame ir esame stumdomi blankių siluetų, kuriems negalime pasipriešinti. Ši migla yra ne kas kita kaip nuolat garsėjantis kasdienybės fonas, tylos priešprieša, kuri suardo mūsų gyvenimo substancialumą ir paverčia jį triukšmingu cirko spektakliu su netylančiomis fanfaromis ir blizgučiais.

Dar visai neseniai savo kompiuterio ekrane nardžiau socialiniuose tinklapiuose ieškodamas nūdienos aktualijų. Visiems pažįstamas chroniškas Facebook tikrinimo sindromas pasiekė ir mane, todėl ilgai nedelsiau ir ištryniau savo paskyrą šiame tinklapyje. Kodėl? Kurį laiką buvau apstulbęs. Negalėjau atsistebėti savo poelgiu, kuris, atrodytų, buvo visai neprotingas - akimirksniu praradau visus savo kontaktus bei asmenines žinutes. Mane užplūdo keistas pojūtis, primenantis tą, kurį jaučia vienišas ir niekam nebereikalingas šuo - tu imi nebeegzistuoti. Po kelių dienų iš pažįstamų girdi keistus atgarsius, nuogirdas apie tai, ką jie matė ir darė Facebook'e, žodžiu - tavo klausa paaštrėja, jauti keistą įtampą, kuri galiausiai atslūgsta. Imi ir vėl egzistuoti, vėl užsiimti kasdieniška veikla, nes su laiku išnyksta masiškos draugų bendrijos iliuzija, kuri anksčiau ar vėliau susiformuoja kiekvieno feisbukiečio galvoje.

Matyt esate girdėję pasakymą, jog jei Facebook'as būtų valstybė, ji patektų į daugybės sąrašų pirmąsias vietas savo gyventojų skaičiumi bei kitais aspektais. Daugiau nei 800 milijonų gyvybių be paliovos trypiančių socialinės imperijos gatves ir užkampius. Tai neapykantos, iškreiptų pažinčių bei antivertybių monopolija, kurioje klesti apgaulė ir nepasitikėjimas. Facebook'as yra savo paties alfa ir omega, tai uždara erdvė, kurioje, visai kaip ir „realiame pasaulyje“, pirmaisiais balsais traukia tik triukšmingiausieji, tik čia viskas daug pompastiškiau ir dažniausiai be mandagumo skraistės. Ironiška, tačiau čia galime išvysti atvirą ir nekontroliuojamą pyktį bei agresiją, kuri bendraujant gyvai dažniausiai yra dangstoma apsimetinėjimo šydu.

Tačiau palikime socialinius tinklus ramybėje ir nukreipkime žvilgsnį į kiek mažiau skaitmeninius horizontus. Susitelkime ties šalima vieta - mums nereiks toli eiti, kad rastume kitą triukšmadarį mūsų kasdienybėje. Apsižvalgykime - ką matome? Ore tvyro vilkėtų drabužių tvaikas. Matyt jau per vėlu linksėti galva pritariant, kad vertybės patyrė „kūrybinę krizę“ ir jog garsiausi trimitai jau seniai nebepriklauso menininkui - jie tapo amatininko įrankiu, todėl atsižvelkime į kitą esminį mūsų kasdienybės aspektą - tikslą.

Dabar viskas veikia užsakovo - kliento principu. Nori atsakymų? Prašom, tik pinigų turėk. Nori patogumų, saugumo pojūčio? Šis ratas jau seniai išrastas ir dabar taip greitai sukasi, jog tobulesnio išrasti nebeįmanoma - tad kam mokėti už atsakymus, kuomet jau dabar už kelis tūkstantėlius litų gali praturtinti savo gyvenimą automobilio arba kokio buities prietaiso prabanga? Visa tai kartu su apatija vertybei jau seniai teka žmonių kraujagyslėmis tarsi neišvengiama maro pandemija, kuria kone visi esame užsikrėtę. Nesudėtinga prognozuoti vis augančius poreikius ir tikslus, kurie laikui bėgant iš prabangos pavirs standartu ir šauksis kitų naujovių. Tikslas išstūmė procesą, dabar siekiama visais įmanomais būdais sutrumpinti eigą, patį procesą padaryti kuo greitesniu ir efektyvesniu, kad būtų sunaudota kuo mažiau sąnaudų bei resursų. Niekad nepamiršiu genialaus G. Padegimo pastebėjimo, jog į teatrą mes einame ne dėl spektaklio pabaigos, ne dėl jo siužeto, o mėgautis jo eiga, t. y., mes siekiame visu savimi patirti viską, ką tasai spektaklis mums gali duoti, todėl režisieriaus pareiga yra deramai surežisuoti spektaklio vyksmą ir leisti žiūrovui trumpam paskęsti aktorių pasirodymuose, sceninėse dekoracijose bei perkeltinėje erdvėje -  trumpalaikėje iliuzijoje, kurioje žmogus gali patirti patį aukščiausią išsipildymą, pajusti pilnatvę ir realizuoti save pačiu geriausu būdu.



„<... > speciali mašina paleisdavo pūkus, vaizduojančius sniegą, ir pūkai prilipdavo prie vilnonių pirmos eilės žiūrovų drabužių“ - A. Škėma, „Balta drobulė“



Dabartinė tikslo vergija neleidžia žmonėms iš tiesų mėgautis tuo, ką jie daro. Mes niekur nesame visa savo esme, vis atitolstame nuo dabarties, todėl negalime patirti pilnatvės. Mūsų buvimas yra padrikas, fragmentiškas, su dideliais šuoliais nuo vieno „kertinio akmens“ iki kito. Šis šokinėjimas tarp interesų ir tikslų yra vienas pagrindinių triukšmo šaltinių. Siekiant pašalinti chaoso židinį reikalinga visai kita žaidimo strategija, o keisti žaidimo eigą jam jau įsibėgėjus yra nepaprastai sunku. Mes tarsi maži vaikai, besislapstantys spintelėse - mums tereikia nuoširdžiai bei sąžiningai atsiverti patyrimui. Atsisakydami „deadline'ų“ ir aukštų užmojų patirsime patį aukščiausią išsipildymą, kurio neatstos jokia sufabrikuota tikslo iliuzija.