Aš eičiau iš tamsos kitur bent į šešėlį
Jei man pasakytų, kad jis priims ir nenusuks
Savo veido su vėliumu kuriame stengiuosi
Žmogiškus bruožus įžvelgti bet kaskart
Patraukia kas nors fone moterys deimantai
Dangus visada vaiskiai mėlynas tarsi niekada nesibaigtų
Rudenio dienos ir užmerkus akis jaustum įkyrią saulę
Trykštančią raudonais atšvaitais
Arba kartais trukdo balsai svetimi ir savi
Jiems niekaip neišeina rišliai kalbėti tad perkošia
Tave lyg šaltas tolimas vėjas ir beviltiškai trokšti
Suprasti ar jų žodžiai reikšmingi tačiau juos nuolat
Išbarsto tavo paties nesiklausymas ir galvos purtymas
Ir akimirkos kai užsikimšęs ausis paprasčiausiai žiūri
Žemyn nors dar nesi pakankamai aukštas
Ir kartais pagaliau išsiskiria šešėlio formos jis
Tampa graudžiai suprantamesnis nes šitaip skauda
Prisileisti jį artyn
O jis vis klausia
Tu įsitikinęs jog iš tamsos
Ar išties į šią pusę tu eini?..