kaip įsigali tuštybė

Aš nenorėjau, kad pakeistų mano kambario langą, bet niekas negirdėjo. Nes siekiau tik debesis, o turėjau siekti antrąją žvaigždę. Nebeturiu kiauro, spalvoto lango rėmo, žiūriu į savo atspindį plastikiniame, perdirbtame stikle. Mano galvą ilgainiui paliko debesys, o spintelės lentynose nebėra molio klampynių. Buvau parsitempusi senamadiškų rudeninių aukštakulnių iš palėpės, klausydavausi jų balsų ant šaligatvio asfalto, bet susiurbiau juos dulkių siurbliu ir iškračiau į griovį. Surišau virvę iš savo teatrinių suknelių, ir apvyniojau kaminą... grįžus po trečios žvaigždės, slapčia skendus, pamiršau, kad neišeina plastmasinio lango aridaryti iš kitos pusės, išspyriau jį, ir išėjau ieškoti to, kurį kažkas gražiai sulankstė ir paguldė į konteinerį...