Novelė iš rinkinio „Prasto novelės“

Tą vakarą Danas pakilo iš lovos, pagriebė automobilio raktus ir planingai dešimtą valandą užrakino namų duris. Skriedamas per tris ar keturis laiptelius vienu šuoliu jis vos neprasiskėlė kaktos laiptinės sienoje; apsičiupinėjęs galvą pakėlė nuo žemės raktus ir kiek prilėtinęs žingsnį šiaip ne taip nusigavo iki savo automobilio.

O pastarojo būta ne bet kokio! Tamsūs langai ir nusverta bagažinė prispaudė šį elitinį visureigį prie pat apledėjusio asfalto, o Danui perspaudus pedalą aukštas šaligatvio bordiūras kažką nudrėskė nuo automobilio apačios. Šoferis net aiktelėjo, jį išmušė ledinis prakaitas; iš to smagumo net lęšis išvirto ant akių voko ir atitrūkęs nuo blakstienos pasimetė išgąstyje permirkusiuose Dano marškiniuose.

Ir pasileido tamsus visureigis per gatves, per besimarkstančius rajono užkampius, šluodamas lapus nuo betoninio grindinio ir aptaškydamas praeivius. Štai taip smagiai Danas tą vakarą lėkė per Vilnių, su štai tokiu pasitenkinimu ir baime jis vis labiau spaudė akseleratoriaus pedalą. Priekiniame stikle liejosi gatvės žibintai, o raudonai šviesoforų šviesai išsitaškius šlapiose sankryžose Danas suprato, jog ši naktis bus lemtingoji, jo viso gyvenimo darbą užbaigsianti.

Taip jis trankėsi iš vieno miesto galo į kitą, tarsi nerasdamas tinkamos vietos. O tą vietelę jis jau seniai buvo nusižiūrėjęs. Ši naktis ne šiaip sau eilinio romanso ištrauka, o pats aukščiausias Dano gyvenimo tikslas, iki šiol tūnojęs tik pačiuose baisiausiuose jo košmaruose.

Ir sulyg vienuolikta valanda nakties, dramatiškai sustabdęs automobilį šalia apsauginės tilto tvorelės, Danas pakilo iš vairuotojo sėdynės, susikišo išlindusius marškinius į kelnes ir nedrąsiai pravėrė bagažinės gaubtą. Akmeniniu žvilgsniu stebėdamas joje gulintį betono luitą, jis drebančiomis rankomis užčiuopė šalia numestą virvę, kurioje įstrigęs pašinas palindo po pat Dano nagu. Staiga jis vaikiškai aiktelėjo ir tarsi elektros srovės nukrėstas atšoko nuo visureigio. Minutėlę palaukęs, jis perbraukė sau ranka per kaktą, šluostydamas tiesiog upeliais varvantį prakaitą išsitraukė iš po panagės pašiną ir abiejomis rankomis apėmęs bagažinėje pasodintą nešulį, kone griūdamas išvertė jį ant šaligatvio. Iš pradžių pasirodė, jog virsdamas jis pramušė kelias grindinio plyteles, tačiau tai tebuvo spengimas, trumpam užgulęs Dano ausis, nieko baisaus ar visuomeniškai žalingo – juk jis dabar mažiausiai norėtų dar ir baudą mokėti už visuomeninio turto niokojimą.

Jis ėmė vynioti storą virvę aplink betoninį luitą. Danas jį apjuosė skersai išilgai ir užtvirtino savadarbiu mazgu, kuriuo tvirtai patikėjo ir dėjo dideles viltis. Nerangiai stodamasis jis koja užkabino metalinį strypą, kyšantį iš suskilinėjusio betono, suklykė visu balsu ir parvirto ant žemės. Jis jautė kaip vienodu dažniu iš dešinės kojos pulsavo ir tamsiais lašais į kanalizaciją liejosi kraujas. Dalis jo ėmė tekėti per grotelėmis dengtą angą tilto apačioje ir įsiliejo Nerin.

Keikdamasis jis įnirtingai griebė bagažinėje gulėjusį pirmosios pagalbos rinkinį ir dantim išlupęs marlę iš įpakavimo aprišo atvirą žaizdą. Tuo metu jis dar nežinojo, jog stipriau suspaudus šį pamėlynavusį gumbą iš skausmo net ašaros ištrykš iš akių; niekinamai spjovęs į po asfaltą išplaikstytus marlės gabalus, jis juos sumetė atgal į bagažinę, šią uždarė ir sugraibęs kišenėje automobilio raktus spustelėjo mažą mygtuką. Visureigio akys kelis kartus sužibėjo ryškia oranžine šviesa.

Ranka atsispyręs nuo asfalto, jis kilstelėjo atsainiai subintuotą koją ir tildamas apsirišo palaidu virvės galu. Raktus numetęs ant šaligatvio, stipriu mazgu suspaudė kairiosios kojos riešą ir dūsaudamas užkėlė akmenį ant turėklo. Nusilupo truputis dažų; Danas sučiupo apvalų turėklo kraštą, atsargiai patrynė delną į prilipusias rūdis ir ėmė kelti kojas. Šiaip ne taip užsilipo ant paties turėklo viršaus, viena ranka laikydamasis už metalinio stulpo, o kitą pridėjęs prie šalto akmens. Plaukus staiga ėmė plaikstyti žvarbus vėjas ir vilninis paltas nebesugaudė ledinių liežuvių, tačiau tai Dano tikrai neišgąsdino. Prieš jo akis buvo sirpstantis miesto oranžas, ir po atviru, žvaigždėtu dangum siaučianti upės tėkmė. Vos pažvelgus į tamsiai žalsvą vandenį jam trumpam pakirto kelius ir Danas dešine ranka griebėsi už stulpo, tarsi norėdamas į jį dar tvirčiau įsikibti. Jis panardino smakrą mėlynam šalike, vėjas jau tiesiog draskė susiriebalavusius plaukus ir Danas, išsitieses visu kūnu, nusprendė šiai garbingai idilei padaryti galą. Jis nustatė rūstų žvilgsnį, tarsi ruoštųsi aktorinėms peržiūroms, ir švelniu prisilietimu pastūmė betono luitą nuo turėklo krašto.

Slysdamas akmuo trupėjo. Kelios atplaišos akimirksniu nudrėskė baltus tilto dažus ir Danas iškart pastebėjo trumpėjančią virvę. Tarsi gyvatė, ji rangėsi ant šaligatvio, kaskart pasislinkdama tai vienon, tai kiton pusėn, o Danas visa tai matė; netrukus jis išgirdo garsų akmens dūžį į vandenį ir net nespėjęs amtelti buvo nusvertas didžiulio svorio. Tasai akmuo jį nusitempė kaip šiaudą, galbūt net ir koją perlaužė besitempdamas; Danui aptemo akyse ir jis jau nebegirdėjo kaip įkrito į vandenį.

Tilto turėklai virpėjo, metalinis stulpas lingavo; tik dabar jau vėjo, o ne Dano judinamas. Upės tėkmė aprimo, visureigio šviesos tebedegė rūke, besileidžiančiame nuo įkalnės; jos matė, kaip aname tilto gale mirksi geltoni šviesoforų žibintai.

*

Anapus tilto, kitame upės krante tebedirbo parduotuvė. Iš jos sklindanti šviesa buvo labai ryški, o per tirštus rūko debesis skverbėsi krautuvėlės atgarsiai – tylūs, duslūs, tarsi įkalinti po žeme. Būtent joje ir atsibudo Danas. Gulėjo jis ant išblizgintų parduotuvės grindų, basas, tarsi į kurortą išsiruošęs. Jis kurį laiką tiesiog žiūrėjo į vieną tašką, kai ko nesuprasdamas, tačiau netrukus visi klausimai akimirksniu pradingo. Po kelių akimirkų nebebuvo jokių dvejonių, jokio neužtikrintumo – jis tiesiog pasijuto laimingas. Šiaip ne taip atsistojo, apsimovė batus ir užsirišęs raištelius apsičiupinėjo savo kišenes. Jau trumpam buvo persigandęs – nejaugi ir vėl pametė automobilio raktus? Tada šoko ant vežimo ir pasileido per ilgą koridorių tarp lentynų. Žmonių nesimatė; girdėjosi tik pokalbių nuotrupos, dialogų fragmentai; jis vis spyrėsi, spyrėsi ir spyrėsi į grindis, taip vis greičiau lėkdamas parduotuvės koridoriais. Persisvėręs per vežimo turėklą jis šypsojosi; tarytum mažas vaikas jis suko ratus apie spalvotus prekystalius, po ryškia lempų šviesa ir aidinčia garsiakalbių muzika.