Tądien saulė kaitino kone visą dieną. Dideliais vežimais žmonės vežė šieną, o vaikai kitapus gatvės tuo metu pasigavo varlių. Kas su pagaliais, kas su akmenukais - apmėtė vargšus padarus; kaimynės seserys juos tuoj pat paskundė, o ir mums patiems teko slėptis nuo tėvų visą pusdienį. Persigandę bėgom namo ir galiausiai gavom lupt; vakarėjant vaikai apie tai jau seniai pamiršo ir ilgas valandasleido su šeimomis. Ir nors vakarai lėkė greit, atrodė tarsi po kojomis būtų visas pasaulio laikas.
Kaip tik tą vakarą, jau temstant, ji mane išsitempė už kluono ir abi tempėm kelis užsilikusius lininius maišus; mėtėm juos vienon didelėn krūvon. Mačiau, kaip suirzusi motina iš paskutiniųjų jėgų traukė suplyšusį medžiagos gabalą, kaskart nustumdama mane šalin, sakydama pati lengvai susitvarkysianti; galiausiai prisėdo ant maišų kupsto su gilia raukšle kaktoje, po nosim murmėdama kaip ji ryto barsianti vaikus, kad šie nesutvarkę kluono paliko atdaras duris. Įkvėpusi oro pakėlė akis ir kurį laiką sėdėjo linguodama galva į šonus; ji tyliai niūniuodavo vaikams tamsiais žiemos vakarais, visų pamirštas dainas, senųjų gyvenimo ištraukas; niekas tų gaidų nemokėjo ir buvo jau seniai pamiršę tą tylią melodiją, vos girdimą kvėpavimą gaiviam nakties ore. Prabuvom ten ištisas valandas ir mano akys po truputį ėmė nebepakelti dienos naštos. Pienių žiedai vos lingavo vėjo užkabinami.
- Pažiūrėk, kokia naktis. Ir nėr kam jos pamatyt... - atsiduso.
- Bet aš matau! Matau!
- Žinoma, juk tu matai.
Odos ringės rankoje išsilygino. Jos balsas tapo ramus; ji žvelgia į erdvę, stojusią tarp mūsų ir tamsių miškų anapus laukų. Didžiulės pievos jau seniai užtemdytos; retkarčiais pasistaipydama priešais mėnulį sujaukiu šešėlius linguojančioje žolėje ir šieno kupetose. Ir matau kaip dega žiburiai; jie labai toli, ten dega aukuras, ten židinys ir liepsna; jos galva blankiai nušviesta tylios mėnesienos.
- Žiūrėk, vaikeli, kaip tyliai švinta miškai.
Jos balsas kiek pridusęs, tarsi prislopintas stiklinio ledo rasos, lidijo lingelo jis ramus. Aš iškart pamačiau nuo miškų sklindančią šviesą ir nejučiomis ašaros ėmė tvenktis stiklinėse akyse; dabar pajaučiau jos šiltą delną laikant mane už rankos, glostant kaktą; pridėjau galvą jai ant krūtinės ir verkiau, verkiau kol išriedėjo visos ašaros, kol nebeturėjau kuo verkti, kol apsiašarojusi akyse regėjau švintančias medžių viršūnes ir blankią dangaus juostą.
- Kas gi, ko tu skaudinies? - atgręždama ranką.
Pamačiau susirūpinusį motinos veidą bei gęstantį aukurą jos žvilgsnyje; abiem rankom stipriai įsikibau į juosmenį ir netrukus užmigau. Ji užsimerkė.
Ir verkė, kaip tūkstančiai balsų, jas jungusi rudeninio dangaus šviesa.
Nesvarbu, kokią tempą pasirenka autorius ir kokią aplinką parenka savo minčiai atskleisti, būtina sąlyga yra skaitytojo įtraukimas į tekstą. Privaloma pasiekti, kad skaitytojas norėtų sužinoti, kas bus toliau: nesvarbu, kalbėtume apie veiksmą ar vyksmą. ARBA skaitytojas turi taip pasinerti į tekstą, kad viską, kas jame aprašoma priimtų kaip savo nuosavus jausmus ir potyrius. Turite žaisti su protu arba su širdimi. Šiuo atveju nė viena mano juslė nėra tiek sudirginta, kad norėčiau sužinoti, kas bus toliau.
Kalbant apie tai, kad kaimo tematika yra nuvertinama - atsiverskite Janės Juzėnės darbus ir pažiūrėkite, kokie aukšti įvertinimai. O moteris rašo išskirtinai apie senosios Lietuvos kaimą. Jūsų atveju kyla natūralus klausimas, ar autorius supranta, apie ką rašo, ar yra patyręs, ką reiškia vežti šieną ir tampyti lininius maišus (prikrautus ko???). Nes nė vienas epizodas neįtikina. Kiek gyvesnė dalis apie varles, bet kaip pastebėjo Lengvai, ten iškyla logikos klaida. Lykiai kaip yra logikos klaida ir čia "ji mane išsitempė <...> kaskart nustumdama mane šalin, sakydama pati lengvai susitvarkysianti" - kam temptis pagalbą, jei po to ją veji šalin? Šioje vietoje lyg užsimezga intriga, norisi sužinoti, kokie jų tarpusavio santykiai, tačiau vėliau tekstas nuvažiuoja kažkur į kitą pusę.
Tiesą pasakius Tamstos tekstas spinduliuoja nepatyrimą, nes pilnas tipinių pradedančiųjų klaidų: jau minėtas laikų nederinimas, loginės klaidos, stilius, kai pasikartoja žodžiai ir pan.
Ir pabaigai - gerai pagalvokite, kas yra/ bus Jūsų skaitytojas. Jei tekstus skirsite "meno bei literatūros pasaulio žmonėms", tuomet čia išsakoma nuomonė neturėtų jaudinti, tačiau jei galvojate kūrybą skirti plačiosioms masėms, tuomet ši platforma yra ideali vieta susivokti, koks būtų vertinimas.
Šioje vietoje su jumis sutikčiau. Siužeto šiame tekste trūksta. Tačiau ties kai kuriais "kabinėjimaisis" vistiek negaliu "padėti piršto".
Ištraukoje kuriamas estetinis paveikslas bei vystomas lyrinis vyksmas - tai dukters ir motinos jautrumas, grožio gamtoje pajauta. Visa tai panardinta tų laikų kasdienybės kontekste, kuriame visai kitaip pasireikšdavo nekasdieniška žiūra. Mano manymu tai yra labai gražu ir siužeto gijų nereikalauja. Mano tekstus reikia rafinuoti logikos atžvilgiu ir nors jūsų pastebėjimai dėl nesuderintų laikų nėra kažkas naujo, tačiau jie teisingi.
Visgi negaliu priimti metaforų kritikos (ypač kitoje mano novelėje), nes tai jau yra skonio, o ne technikos reikalas. Tekstas jus verčia žiovauti dėl jums nepriimtinų metaforų, o tai jau kas kita.
Fragmentiškumas ir padrikumas yra du skirting dalykai. Norint parašyti gerą fragmentišką tekstą reikia aukštojo pilotažo, nes fragmentas pats savaime turi būti vertingas ir paremtas kitų fragment, kad ir neryški, gija, valdantį visa istoriją yra privaloma - tai dar gali būti vadinama kontekstu, arba pamatais. Drinant nesuderinamus, ar iš pirmo žvilgnsio nesusijusius dalykus gali būti mix&match, o gali teišeiti eklektika. Jūsų atveju - eklektika.
Ir kai turim tokį tekstą, norint nenorint pradedam reikalauti siužeto, nes tai - nelgviausias būdas tokį jį išgelbėti. O tai, ką norite parašyti, yra visai kitas lygis.
Dėkui už komentarą. Taikliai pabrėžėte mano teksto vangumą, kuris ir man pačiam dažnai krenta į akis. Stengiuosi išdirbti raišką ir pabrėžti turinį, tačiau tekstas vistiek sunkiai skaitomas.
Taip, man reiktų padirbėti su laikais. Tačiau nepripažįstu šio jūsų komentaro: "Ir nereikia sakyti, kad skaitytojas nesuprato jūsų nuostabiai originalios, giliai pakastos minties... Tai dažniausiai tėra prastas pasiteisinimas".
Pasiteisinimo nebuvo. Jūs tiesiog nesupratot minties. Viskas labai paprasta. O galbūt jums ne prie širdies etiudinio pobūdžio tekstas, kurio skiriamasis bruožas yra fragmentiškumas, "įšokimas" į tam tikrą, neapibrėžtą laiko tarpą. Mano tekstas tikrai nėra tobulas, su tuo sutinku, tačiau jūsų minėtieji aspektai skamba gan iškraipytai ir daugiau nurodo į jūsų literatūrinį skonį, negu į konstruktyvią kritiką.
Man kartais kyla klausimas ar verta kelti savo kūrinius į tokius puslapius kaip šis, nes galimas atvejis, jog visa kritika, kurios čia sulauksi bus tik pseudo svaičiojimai iš tuščio į kiaurą nenorint pripažinti literatūrinės pakraipos. Savo klaidas žinau, esu taręsis su ne vienu meno bei literatūros pasaulio žmogumi ir panašių minčių girdėti neteko. Kalbėdamas apie siužetą aš jo neatmetu, nes jis yra konstrukcinis kiekvieno prozos kūrinio elementas, tačiau tai tik klijai, sujungiantys svarbiąsias kūrinio dalis. Jūs pasigedot veiksmo tarsi tai būtų kertinis kiekvieno kūrinio akmuo. Mano akimis žvelgiant tai yra siaubinga miskoncepcija.
Va, labai gera diskusija. Mano požiūriu, prozai siužetas (kalbu apie tą tradicinį, kokį mes pažįstam iš lietuvių literatūros) nebūtinas. Su sąlyga, kad rašymo impulsas yra idėja, jei jau ne istorija. Aš tai vadinu intelektualia proza. Tik tuomet rašytojas turėtų pavergti skaitytoją savo stiliumi, intelektu, originalumu, pasakyti savo kūriniu svarbių, netikėtų dalykų, o ne šiaip siųsti atvirlaiškius pasigrožėti.
Aurimas tikriausiai nė nebūtų pasigedęs siužeto, jeigu autorius gebėtų efektingai kovoti su banalumu. Sacevičiūtė taikliai pastebėjo - skaitytojas žiovauja, nuobodžiauja. Kodėl? Nes tekstas vangus, neintriguojantis, nors kalba sklandi, „išdirbta“. Ko gero, siekiama skaitytoją „paimti“ per emociją. Vis tik įspūdis, kad autorius truputį savanaudis, labiau pataikauja sau, savo įnoriams, o apie skaitytoją jei ir galvoja, tai per mažai.
p.s. paskaičiau va komentarus, aš irgi už siužetą. Ir nereikia sakyti, kad skaitytojas nesuprato jūsų nuostabiai originalios, giliai pakastos minties... Tai dažniausiai tėra prastas pasiteisinimas
Dideliais vežimais žmonės vežė šieną, o vaikai kitapus gatvės tuo metu pasigavo varlių - nesuderinti laikai: šieną vežė visa dieną, o varlių juk pasigavo tik kartą. Arba atvežė šieną, arba gaudė varles.
Kas su pagaliais, kas su akmenukais - apmėtė vargšus padarus - asigavo varlių ir apmėtė? O jos ramiai pagautos sėdėjo kažkur kamputy?
o ir mums patiems teko slėptis nuo tėvų visą pusdienį. - kodėl pasikeičia pasakotojo pozicija? O po to darkart...
Kaip tik tą vakarą, jau temstant - kurį "tą" vakarą?
Ir taip toliau ir panašiai.
Nepaisant to, kad autorius bando sukurti gražų paveikslą iš gražių žodžiu, nelabai kas išeina. Stilius ypatingai padrikas - keletas klaidų išvardinta viršuj, visos kitos liko tekste, nes perrašyti galima būtų beveik kiekvieną sakinį.
Nėra vientiso pasakojimo - vaikai, varlės, vežimai, motina...
100% parašė tik tie, kurie dar negimė - visi mes dar kelyje. Knyga gali būti ne grafomaniška - daug literatūrinės išminties, bet nuobodi savo turiniu ir rašymo stiliumi, skaitant taip įsinori miego. Ką tada daryti? Paimi į rankas paprastą drąsiųjų kelių autoriaus kūrinį ir miego kaip nebūta. Gal kai, kurie grafomanai savo paprastą kūrinį paverčia skaitoma knyga ir lieka nusistebėti, kad žmonės ją mėgsta.
Hm. Dėl siužeto svarbos tai čia padauginot - prozoje tai kertinis elementas. Norit pasakyti, jums įdomu rašyti be siužeto? Rašote nežinodamas, ką norite papasakoti? Tai kam tada iš viso rašyti prozą? Mano dėdė yra rašytojas, turi išleidęs dvi knygeles. Viena iš jų - novelių rinkinys. Visos novelės neturi jokio siužeto. Ir niekas tos knygelės paprasčiausiai nesupranta, visiems kyla natūralus klausimas - o apie ką ten rašoma? Kodėl ten rašoma?
Kartais pasvarstau - ar rašytojai apskritai leistų tokias knygeles, jeigu pirma gautų velnių nuo skaitytojų? Spaudoje toks atgalinis ryšys yra labai lėtas ir dažniausiai šaukštai jau būna popiet. O čia, rašykuose, komentarais labai greitai ant žemės nusodina. Sužinai apie save tiek, kiek iš jokio giminaičio neišgirsi (turbūt ne veltui sakoma, kad su giminėm monkės biznis gaunas...).
Palauksiu kitų komentuojančių, man kažkaip smalsu net paliko, ar man vienam tas siužetas toks gyvybiškai svarbus.
Dažniausiai vengiu įprastinės kūrinio fabulos, tekstus siekiu praturtinti lyriniais motyvais, o minėtoji kaimo tematika man yra labiausiai prie širdies. Nemanau, jog per vėlu apie tai rašyti, ypač dabar, kuomet siautėja stereotipiniai, konkrečiame laikotarpyje įkalinti grafomanai, rašantys "realybės pasakas" apie kasdieniškus personažų nutikimus. Tai tarsi literatūrinis McDonald'as. Jis nesveikas, bet žmonės jį vistiek valgo.
Supratau. Na, to "trio" aš dažniausiai vengiu, nes manau, jog 1) lyrinis vyksmas stipresnis už veiksmą ir 2) siužetas nėra svarbus gerame kūrinyje. Jis tik šalia; patys geriausi kūriniai dažnai pasižymi visai kitais aspektais, kuomet siužetas lieka tik prieskoniu šalia lyrinės plėtotės.
Hm... Na gal bėda dar tame, kad aš nesistengiu pamatyti lyrinės dalies. Paprastai prozą suvokiu labai primityviai - siužetas+personažai+veiksmas. Į šitą trio galima įpinti lyriką, poeziją, ar ką tik nori, bet jeigu trio nėra - tuomet man tai nebėra proza. Tai jau būna arba esė, arba laiškas, arba suprozintas eilėraštis, arba straipsnis. Šiuo atveju irgi yra pojūtis, kad nėra prozai privalomo trio. Todėl ir traktuoju daugmaž negatyviai.
Mano požiūris labai paprastas - dar mokyklos bei universiteto laikais man į smegenis prigrūdo tiek daug tokių kaimiškų vaizdų privalomosios literatūros forma, kad šiuo metu man jie mažiausiai reikalingi. Tačiau tai nereiškia, kad neskaityčiau kūrinio, kuriame vyksta kažkas tikrai originalaus tų pačių svirnų ir šieno kaugių fone. Kažkas, kas ryškiai išsiskiria iš to, kas jau buvo parašyta šimtus kartų. Šiuo atveju aš nerandu tos originaliosios dalies. Skaitydamas panašius tekstus (jūs ne vienintelis tokius rašot), matau nekintančius pasikartojimus - kaimas, dirbantys žmonės, vaikai, rūpesčiai. Ir tas pasikartojimas galų gale ima labai aštriai badyti akis. Manau, situacija būtų visai kitokia, jeigu mes tebegyventumėm 19 amžiuje. Tačiau amžius kitas, aktualijos kitos ir šiame fone sugrįžti į tą pačią seką, net jeigu ir lyrine forma - sorry, mazochizmas. Gal kiti pamatys kitaip.
Beje, jei turėjote omenyje ištraukos fabulą - jos čia nėra, nes viršų ima lyrinis vyksmas. Galbūt neaiškiai parašiau, tačiau neatmetu ir galimybės, jog skaitytojui trūksta įžvalgos. Interpretacijų spektras platus.
Dėkui už komentarą. Bet visgi neatmeskite galimybės, jog jums tiesiog nepavyko prasmės apčiuopti.
Kaimo kontekstas yra iš tiesų išskirtinis lietuvių prozos bruožas, kurio tikrai neminėčiau su tokiu negatyviu atspalviu kaip kad jūs. Mano manymu tai vienas iš geresnių mūsų literatūros bruožų, kuris yra temdomas šiuolaikinių grafomanų pseudorašliavų ir blog'o pobūdžio tekstų. Tai greitai užmirštama proza, kuomet kaimo tematika yra belaikė, substanciali.
Išskirtinis lietuvių prozos bruožas - parašyti apie kluonus, svirnus, šieno vežimą, įvelti kokį tuziną poetiškų išsireiškimų ir pamiršti įdėti prasmę visam turiniui.
To paskutinio dalyko - prasmės - čia ir pritrūko. Yra žodžiais aprašytas paveikslas, bet nėra pasakojimo, veiksmo, pramogos.