Minutės. Apmąstymams

Žingsniuoju gatve. Iš lėto. Mintyse sau kartoju, jog šiandien niekur neskubu. Kaip nedažnai man tenka neskubėt. Mano akys atidžiai žvalgosi į įvairias puses. Toliau eiti nebegaliu. Eiti toliau aš nebenoriu.

Vėsus pirmųjų rudens dienų vėjas nudažo mano skruostus raudonai. Vėsus rudens vėjas tolyn neša vienišus medžių lapelius. Juos pakelia ir numeta. Vėl pakelia. Ir numeta. Tačiau vėjas elgiasi netinkamai – niekuomet neklausia, ar šie lapeliai nori būti nešami. Bet jis to dar nežino. Jam niekas  nepasakė.

Nukritę medžių lapai atrodo liūdni. Jie tokie liūdni, nes jau nukritę. Vis pažvelgiu į vėjo nešiojamus, blaškomus lapus. Dairausi. Matau kiekvieną. Bet nei vienas iš jų manęs nepastebi. Pasidaro apmaudu.

Nepaprastai šaltas vėjo gūsis privertė mane staiga užsimerkti. Atmerkusi akis, šalia nepastebiu nei vieno rudeniško grožio sukurto lapelio. Jis niekur nedingo. Dabar jis kažkur toli. Ir jį stebi koks nors kitas žmogus. Gal taip ir geriau.

Kelioms sekundėms susilieja vaizdas. Laikrodis ant mano rankos jau seniai bando pasakyti, kad vėluoju. Pastarąsias 20 minučių. Juk turėjau skubėti. Melavau sau, kad neskubu. Aš tik norėjau neskubėti. Pavyko save įtikinti.

Nemažą laiko dalį pamečiau. Skubėdama sugalvojau trumpam užsukti į parduotuvę. Nusipirkti laiko. Bet žinojau – man jo neparduos. Niekam neparduos. Ten juo neprekiaujama. Greitai perbėgu į kitą gatvės pusę. Ir jau nebematau vietos, kurioje niekada nebus įmanoma nusipirkti antrosios progos.

Šiandien nevalgiau pietų – ir vėl pritrūko laiko. Mane guodžia žinojimas, kad rytoj aš tikrai skubėsiu namo. Per daug nesidairydama. Nesustodama. Nejausdama. Jokie rudeniški lapai rytojaus dieną neatkreips mano dėmesio. Įtikinu save šių minčių tikrumu. Vėsus ir stingdantis rudens vėjas manęs nenustebins – rytoj aš šilčiau apsirengsiu. Nusiraminu.

Stipraus rudens vėjo blaškomiems dailiems lapeliams užtenka tiek ne daug, kad jie atrastų vietą, kurioje būtų laimingi. Bet šiems lapeliams dažnai reikia tiek daug, kad sužinotų, suprastų, pajaustų, kas juos paverčia laimingais.

Medžių lapeliai – kaip žmonės. Tokie kaip aš. Tokie kaip Tu. O lapelius nuolat blaškantis vėjas – tai tarsi likimo ir atsitiktinumų kupinas gyvenimas.

Medžių lapeliams patinka lietus. Lietus atgaivina. Žmogus nuo lietaus slepiasi.


Girdžiu, kaip lyja lietus. Kuris nepadeda. Šiąnakt man užmigti.


Bet lietus negali nelyti. O aš negaliu nemiegoti.


Kurį laiką aš laukiu. Žinau - miegas mane priglaus. Laukiu užmerkusi akis.

Ir užmiegu. Nereikalaudama to, kas neįmanoma. Nesielvartaudama dėl to, kas nepataisoma. Susitaikydama su tuo, kas neišvengiama.