Varnaitė, vardu Jurga (6 dalis)

Šešėliuose


Sparčiu žingsniu artindamasi prie sporto salės, Jurga niekaip negalėjo išmesti iš galvos įkyraus kirbančio kirmino, kankinančio ją vienu vieninteliu klausimu:
„Kokio velnio aš sugalvojau sekti jiems iš paskos? “

Šito ji nežinojo. Apgailėtinai pasiteisinusi prieš Rasą, kad tai gali būti jos reikalas, dabar ji nebežinojo, ar tai iš tiesų taip. Na ir kas, kad Viktoro sesuo galbūt išmano muai-thai? Kas čia tokio, jeigu sugebės išvesti Andrių iš kantrybės ir privers šį rimtai gintis? Andrius neabejotinai išmano kovų menus, tikrai sugebės susitvarkyti...

O jeigu ne?
Kas bus, jeigu ji apsiriko ir neteisingai įvertino situaciją? Kas bus, jeigu Andrius iš tiesų sako teisybę ir pats yra tik paprastas kvailelis, niekad nežinantis, į kokią situaciją yra pakliuvęs? Nuo patyrusios muai-thai specialistės smūgių kvailiai paprastai krinta vietoje it pakirsti. Blogiausiu atveju – miršta.
Jurga netikėjo, kad gimnazijos teritorijoje toks scenarijus įmanomas. Kad ir kokiam nusikaltėlių klanui priklausytų Viktoro šeima, žudynės lygioje vietoje  yra neįsivaizduojamas dalykas. Nebent jie ten visi bepročiai.
„Tada kodėl aš taip jaudinuosi?.. “ - sugniaužė kumščius. - „Argi neturėčiau dabar grįžti į pamokas, o po jų traukti tiesiai namo, pavaduoti tėvo? “

Išgirdusi balsus, Jurga pažvelgė kairėn, į galinių vartų pusę. Dalį kelio užstojo klevas ir visai neseniai žiedais apsipylusios alyvos. Tačiau ji galėjo prisiekti, kad išgirdo piktą Deimantės balsą.
„Ką čia veikia ta sijonuota būtybė? “ - nustebusi pagalvojo Jurga. - „Ji juk tikra rakštis tiek man, tiek pačiam Andriui. “

Neapsiriko – kiek paėjėjusi išvydo visus tris, stovinčius šalia pusiau pravirų vartų. Deimantė tūnojo pusiau pasislėpusi Andriui už nugaros, laikydamasi jo pečių, o prieš juos abu išdidi stovėjo dar nematyta mergiotė.
Jurga, net ir gerai nematydama veido, iš povyzos nesunkiai suprato, jog ši tikrai sugeba kažką, kas teikia jai neįtikėtiną pasitikėjimą savimi. Ne itin aukšto ūgio, tačiau tikrai tinkamai sudėta. Šviesius plaukus buvo nusirėžusi itin trumpai ir suvėlusi juos į karingą šukuoseną. Kairėje ausyje žibėjo neaiškus auskaras. Net ir aprangą pasirinkusi atitinkamą – trumpi, grandinėle papuošti šortai atidengė gerai ištreniruotas, ilgas kojas, ant tamsiai raudonų marškinėlių baltai švytėjo iššaukiantis užrašas „enemy of the state*“. Ilgaauliai juodi batai atrodė sunkūs, kruopščiai nublizginti.
„Dar viena, netinkamų filmų apsižiūrėjusi“ - mintyse atsiduso Jurga. - „Su tokiais apdarais nepageidaujamo dėmesio tikriausiai gauna už kiekvieno kampo“.

Tačiau didžiausia bėda buvo ne mergiotė ir ne Andrius. Bėda glaudėsi vaikinui už nugaros, piktomis akimis varstydama Austėją ir kažką šiai įnirtingai aiškindama.

- ... trys liudininkai patvirtino, kad kova buvo sąžininga, ko tau dar reikia?! - pasiekė Jurgos ausis spigus Deimantės balsas.
- Klausyk, tu, barbe, - vyptelėjo puse lūpų Austėja. - Man mažiausiai dabar įdomu, ar tai buvo sąžininga, tau tiek aišku?
- Tai ko tu iš jo nori?!
- Man atrodo, aš šitą klausimą galiu ir pats užduoti, - atsiduso Andrius. - Tu gal grįžk į pamokas?..
- Niekur aš neisiu! Jinai man nepatinka!
- Man atrodo, tu nežinai, kada reikia prikąsti liežuvį, - Austėjos veidas apsiniaukė kur kas labiau, iki šiol ore tvyrojusi grėsmės nuojauta gerokai sustiprėjo.
Net ir pats Andrius grįžtelėjo į Deimantę, nutverdamas šią už rankos:
- Atgal į klasę. Tučtuojau!
Ši inkštelėjo it paspirtas šunytis, žengdama atbula.
- Bet aš...
- Prisiekiu, dar vienas žodis ir aš nesusivaldysiu, - prakošė Austėja. - Tavo mergiotė sugeba išpisti smegenis.

Jurga sustingo vietoje, pasislėpusi alyvų ir klevo šešėlyje. Iki šiol ir pati nežinojo, ką darys juos aptikusi. Dabar gi norėjo tiesiog stebėti ir laukti, kad ir kas benutiktų.
Nes jeigu ją pastebėtų, neišvengiamai kiltų klausimai, į kuriuos ji pati nežinojo atsakymų.

<<>>


- Aš nebegaliu, - dusliu balsu pratarė Viktoras, pastėrusiomis akimis spoksodamas į palatos sieną ir stengdamasis pernelyg nekrutėti savo lovoje. - Blyn, Serioga, sugalvok ką nors!
- Što? - burbtelėjo šis apatiškai, nežinodamas, apie ką turi galvoti. - Viktia, taigi tu pas mus viską galvoji...
- Mes turim pyzdint iš šitos vietos, kapiš tu ar ne?! Reikia kažkaip namo paskambint, pasakyt, kad mums tuoj žopos nukris, jeigu dar bent parą... Bliamba, kas šitas supistas lovas gamino?!
- Čia pragaro palata, - it koks zombis pakartojo Serioža. - Viktia, mums ir turi žopos skaudėti, antraip čia nebūtų pragaras...
- Eik tu žinai kur su savo pragaru?! Normali čia palata, tik ta daktarė suka, visą laiką duris rakina!
- Ateina, - dusliu balsu pratarė Kęstas (Kolia), kuris gulėjo arčiausiai durų ir kuris nieko daugiau nedarė, tik įdėmiai klausėsi, kas anapus jų vyksta. - Ateina, Serioga! Viktia! Davaj, miegam!
Sergejus susikeikė panosėje, apsivertė ant kito šono ir kaipmat užknarkė.
- Aš nebegaliu, viskas, nachui! - pakartojo Viktoras. - Daugiau jokio miego. Mane šiandien paleis, pamatysit jūs abu! Aš tai sukai dabar pat pasakysiu!
- Ir mūsų nepamiršk, kai išeisi, - tyliai pratarė Kęstas. - JEI išeisi.
- Da pašol tu...

Duryse brakštelėjus sukamam raktui, Viktoras ūmai pajuto, kaip jo įsikalbėta drąsa sklaidosi it skersvėjui pūstelėjus. Jis velniškai norėjo atsidurti koridoriuje, siaubingai troško pagaliau pasivaikščioti ir pajusti, ką reiškia, kai sėdynės raumenys veikia kažką daugiau, nei trinasi į patalus ir skauda, skauda, SKAUDA.
Tačiau visų pirma reikėjo įveikti gražia moterimi apsimetusį šėtoną.
- O, vienas mano pacientas, pasirodo, nemiega! - maloniu, dainingu balsu šūktelėjo gydytoja, uždarydama paskui save duris. - Kaip miela!

Viktoras sekė būtybę pastėrusiu žvilgsniu, budriai laukdamas netikėtų, jo gyvybei pavojingų veiksmų. Labiausiai nekentė, kai ši žaibo greičiu suvarydavo adatą į jo kaklą ar kurią nors kitą kūno dalį. Taip ir nepavykdavo pastebėti, iš kur ši ištraukia tuos visus švirkštus. Galbūt rankovėje paslėpusi nešiojosi?
- Kaip šiandien jaučiamės?
- Ge... gerai, - suburbėjo šis, svarstydamas, kas nutiktų, jeigu netyčia pasijustų blogai. Vaistų dozė? Dar viena naktis šitoje pragaro palatoje? Kas tik nori, bet ne tai!
- Šaunu, kad gerai. Reiškia, gyjame, ar ne? - apžiūrinėjo lašelinę gydytoja. - Greitai bus pietūs. Ei, berniukai, aš žinau kad jūs nemiegate! Krapštykitės akis, tuoj atvažiuos skani avižinė košė!

Viktoras pagalvojo apie košę, apie sviesto gabalėlį joje ir apie stiklinę arbatos, kurios kvapas priminė raugintas kojines. Visa tai irgi buvo įgrisę iki gyvo kaulo, jis troško suleisti nasrus į tikrą kepsnį, į tikrą keptą bulvę ir užsigerti visa tai mažų mažiausiai pora litrų nefiltruoto alaus.
- Tulikas... - sumurmėjo jis, prisiminęs, kas nutinka, kai šitaip sočiai pavalgai. - Man reikia į tuliką! Aš juk galiu ten nueiti, ką?
- Hmm, - šypsojosi gydytoja. - Nieko tokio. Sutvarkysim dabar pat.

Ji priėjo prie durų, pravėrė jas ir šūktelėjo į koridorių. Netrukus į palatą įžengė kur kas jaunesnė, gal dvidešimt penkerių metų daili geltonplaukė, pasibalnojusi nosytę madingais akinukais.
- Čia Elena. Ji tikra specialistė, kai reikia įstatyti vyrišką „švancą“ į basoną, - šyptelėjo gydytoja. - Sutvarkys akimirksniu, pamatysi.
- Mano švan... - paspringo Viktoras, išrausdamas it ugnis. - Jūs ką, blet, rimtai?! Žinai, aš irgi turiu šitą... aną... kaip jis ten... išdidumą, va! Mano šva... žodžiu, mano šito jokia seselė čia negraibys, kapiš?!
Elena susižvalgė su gydytoja.
- Ir aš noriu dideliu reikalu! - sugalvojo dar vieną dalyką Viktoras. - Man rimtai reikia į tuliką, blet!
Į palatą įdardėjo slaugės stumiamas vežimėlis su pietumis ir vaistų rinkinėliais. Pasklido košės kvapas.
- Gerai, - trūktelėjo pečiais gydytoja. - Tebūnie tualetas, jeigu jau tu toks garbingas. Yra vienas koridoriaus gale, kairėje pusėje. Bet pirma – vaistukų metas.
- Vėl adatos?! - pasibaisėjo Viktoras.
- Ne, adatų sezonas jau baigėsi. Nuo šiol tik tabletės. Nuryk šitas ir gali lėkti.
Gydytoja atsitiesė nuo vežimėlio, ištiesdama  pacientui permatomą plastikinį indelį su įvairių formų piliulėmis. Apsidžiaugęs Viktoras beveik nemąstydamas susivertė visas į gerklę, ištuštino atkištą stiklinę vandens ir išlėkė pro duris. Sergejus su Kęstu net lovose atsisėdo iš nuostabos, pamiršę, jog reikia apsimetinėti miegančiais.

Koridorius! Jis pagaliau supistame koridoriuje! Net šviesa čia visai kitokia – ryškesnė. Ir net kvėpuoti kažkaip lengviau, kai tos žertvos nebėr šalia. Nesvarbu, kad galva nuolat sukasi ir subinė diegia nuo ilgo gulėjimo. Nesvarbu, kad lašelinė barška šalia ant mažyčių ratukų o ir silpna, skrandį diegia kažkaip. Pagaliau tikra LAISVĖ!
Dabar tik iki išėjimo kuo skubiau reiktų nešdintis...

- Ar man pasirodė, ar jis vos ne dainuodamas išbėgo? - sumurmėjo Elena, palydėdama Viktorą nustebusiu žvilgsniu. - Tu nebijai, kad jis iš pastato išlėks šitaip? Su visa lašeline?
- Nieko tokio, - pamojavo pirštais gydytoja. - Jis ką tik savo noru išgėrė vidurius laisvinančių. Ir čia ketvirtas aukštas, taip kad didžiausias klausimas – kurio aukšto tualete slaugės jį pagaus.

<<>>


Klubas „BlackHorn“ buvo žinomas visame mieste ne vien dėl to, kad tai iš tiesų buvo jaukus, visų pamėgtas klubas, tačiau dar ir dėl savo tamsiosios pusės, apie kurią retsykiais imdavo trimituoti vietiniai laikraščiai. Žinoma, laikraščiai trimituodavo dažniausiai tada, kai reikalas tapdavo itin akivaizdus, kurio net ir labai norėdamas neuždangstysi. Tuomet žmonės truputį atsitokėdavo, tėveliai griežčiau pagrūmodavo savo atžaloms vengti tos vietos, o policijos patruliai imdavo sukti tankesnius ratus, įdėmiai apžiūrinėdami klubą lankančią klientūrą.
Tačiau laikas bėgo kaip bėgęs. Praeidavo mėnuo, žmonės viską pamiršdavo, tėvai nustodavo ganyti savo paauglius vaikus, o policininkai, stokodami lėšų aktyviai veiklai, sugrįždavo į savo nuovadas prie popierių. Klube vėl įsivyraudavo darna ir ramybė, tarsi šydu slepianti giliau tykančius pavojus.

Nedidelėje saugomoje aikštelėje, kiek tolėliau nuo paradinio įėjimo į klubą, sustojo prabangus, juodas automobilis. Skubiai lauk išsiritęs vairuotojas pravėrė keleivio dureles.
Ponas Jakobas lėtai išlipo, palygino rankomis savo švarką ir nepatenkintas nužvelgė netoliese priparkuotą raudoną „Audi“. Sumurmėjęs panosėje „vaikštanti nelaimė“, jis dėbtelėjo į klubo pastato antrą aukštą ir žengė prie atsarginio įėjimo.  Kampuoti vyrukai it šešėliai slystelėjo jam iš paskos.
Mirtina tyla koridoriuose už klubo patalpų nežadėjo nieko gero. Jakobas nejučia nusirengė švarką, atsilaisvino kaklaraištį ir atsisegė dėklą su pistoletu, kurį perdavė vienam iš savo sargų.
Šaunamieji ginklai šiuo atveju nepadės - ne to lygio demonai.
Pravėręs savo kabineto duris, jis kaipmat pastebėjo, jog vienas iš trijų prabangių fotelių užimtas – ant ranktūrio ilsėjosi balta, liauna ranka su taure rusvo gėrimo.
Porą sekundžių Jakobas įtemptai mąstė, kaip turėtų skambėti pirmieji jo žodžiai tokiu atveju.
- Brangioji. Malonu tave matyti.
- Ar tikrai? - atsiliepė moteriškas balsas, kuriame šilumos buvo ne ką daugiau nei azoto lede. - Jeigu tau taip malonu, tai kodėl aš tavęs pagauti visą rytą negaliu?
- Atleisk, lankiau sūnų ligoninėje.
- Mhm, - ranka su taure pradingo už krėslo atlošo, po poros sekundžių vėl pasirodė.
Jakobas atsargiai patraukė prie asmeninio baro, ketindamas įsipilti ko nors, kas neleistų pradžiūti gerklei.
Ar jam tik pasirodė, ar išgirdo šniurkštelėjimą? Ji verkia?..
Mostu liepė apsaugai nešdintis ir uždaryti duris. Jeigu ji verkia, tuomet linksma nebus. Jakobas nenorėjo, kad jo šeimos problemos būtų aptarinėjamos darbe.
Įsitaisęs už baro, ištraukė pailgą stikliuką ir grįžtelėjo į lentyną savo mėgiamiausio likerio.
Butelio nebuvo savo vietoje. Atsarginio taip ir nesuspėjo nusipirkti. Pažvelgęs į krėslo pusę, pastebėjo jį ant žemo staliuko, skysčio buvo likę vos ant dugno. Velnias, ir kodėl jų skoniai taip sutampa?..
Nurijęs seilę, Jakobas pravėrė šaldiklį ir nužvelgė jo turinį. Ten stirksojo buteliai visokio šlamšto, kurį gėrė jo sekretorė ir buhalteris. Ir dar pusė butelio „Keglevičiaus“. Atsidusęs ištraukė pastarąjį ir pakeitė stikliuką į tam labiau tinkamą – Jakobas mėgo skirtingiems gėrimams naudoti tam pritaikytas stiklines bei taures. Atsargiai pripildė vieną trečdalį, klausydamasis tylos ir savo rankovių šiugždenimo.
Tai visgi ji verkia, ar neverkia?..
Tyliai atsidusęs paėmė stiklinę ir nuėjo prie krėslų pasitikti neišvengiamo.

Jį pasitiko visiškai ramios žmonos akys – jokių ašarų pėdsakų. Tiktai žvilgsnis neatrodė toks švelnus, kokiais paprastai dalijasi vienas kitą mylintys sutuoktiniai televizorių ekranuose. Jakobas kaipmat pajuto porą tonų moralinio svorio .

- Aš negalėjau šį kartą patekti į Viktoro palatą, - pradėjo jis, -  todėl galiu perduoti tik tai, ką man seselė sakė...
- Man neįdomu, ką tau sakė apie mūsų sūnų, - nukirto žmona.
- Ak... Aišku. Žinai... truputį apsilankiau gimnazijoje, kur Viktoras mokosi. Pasirodo, tai vietinis karate klubo, kurį jis lanko, nesusipratimas. Su darbu tai tikrai nesusiję...
- Taip. Šaunu.
- Tau ir tai neįdomu?
- Ne.
Moteris sukiojo taurę tarp pirštų, abejingai žvelgdama į biliardo stalą kitapus krėslų.
„Ar galėčiau sužinoti, kokia tavo blogos nuotaikos priežastis? “ - jau žiojosi klausti Jakobas, tačiau laiku susiturėjo pastebėjęs, kaip moteris šiek tiek kilsteli smakrą – tai buvo ženklas, kad netrukus užtvanka neatlaikys.
- Tu pameni, ką man žadėjai tada, kai kraustėmės į naujuosius namus?
Jakobas kilstelėjo taurę prie kaktos ir suraukė antakius. Klausimas buvo slidus – tas įvykis jau buvo poros metų senumo ir per tą laiką jis daugybę dalykų pažadėjo. Kurį iš jų išsirinkti?
- Atleisk, mano galva užversta pažadais. Gal gali patikslinti?
- Kai aš tavęs paprašiau nupirkti mūsų šeimai naują namą, - atsiduso ji, - tai padariau ne todėl, kad man reikėjo DAR vieno namo. Ir ne todėl, kad būtų smagu pasitaškyti pinigais, ar panašiai. Man reikėjo vietos, kurioje nesisukiotų visokie įtartini padugnės su smokingais ir automatais užantyje.  Kad namai būtų skirti TIK šeimai. Tada mes kalbėjomės... dabar pameni?
- O...
Jakobas prisiminė. Tai buvo nemalonus, kupinas kaltinimų pokalbis, užsibaigęs jausmingais pažadais ir aistringu susitaikymu miegamajame. Keista, kad jį iš viso prisiminė – paprastai visi jų pokalbiai užsibaigdavo panašiai, išskyrus pastarąjį mėnesį.
Dar jis prisiminė, kaip prieš porą savaičių, beveik vidurnaktį jam paskambino iš klubo su karštais reikalais ir jis, gerai nepagalvojęs, paliepė jo žmonėms nedelsiant atvažiuoti – į namus, kuriuose neturėjo vykti jokie darbiniai suvažiavimai. Regis, Olga tada net gerai nesuprato, kas vyksta – virtuvėje visiems paruošė kavos ir...
Ak, jis dabar prisiminė tą stiklinį žvilgsnį, persekiojusį jį visą vėlų vakarą. Kol liaudis neišsikraustė vykdyti jo įsakymų.
O kitas panašus incidentas įvyko tada, kai atėjo nemaloni žinia apie Viktorą, atsidūrusį ligoninėje. Tada jis irgi daug negalvodamas pasikvietė į namus penkis savo žmones, su kuriais diskutavo naujienas apie konkurentų judėjimą ir kiek jie galėtų būti su visu tuo susiję. Net Austėja įsitraukė, sužinojusi apie savo brolį.
Ar Olga tuo metu irgi stebėjo jį tomis stiklinėmis akimis?..
Jakobas neprisiminė.
- O Dieve, - burbtelėjo jis, stikline vėsindamas kaktą. - Atleisk, Olga, užsimiršau...
- Aš tau sakiau, kad pakenčiu ir pateisinu visus tavo darbo reikalus tik todėl, kad tu jų neneši į namus, - moteris dėbtelėjo į vyrą. - Pastaruoju metu tu kartoji viską, kas jau buvo anksčiau, Jakobai. Pameni? Mes ir anksčiau turėjome namus, kuriuose gyveno normali šeima. Pamažu tie namai virto kažkokios suknistos mafijos pogrindžiu, užuovėja. Kasdien kiemas pilnas juodų automobilių būdavo. Ir kasdien vis kitų – aš jau net nebežinodavau tų žmonių vardų. Pamenu, svarstydavau, ar tik kurioje nors bagažinėje neguli tebegaruojantys lavonai... Net nebežinojau – mano tie namai, ar kažkieno kito. Išsireikalavau mūsų šeimai naujus namus, bet... panašu, kad istorija kartojasi nuo pradžių.
- Tu nori naujų namų? - nepagalvojęs leptelėjo Jakobas.
- Tau panašu, kad noriu?! - pašoko it įgelta Olga, o jos plaukai pasklido į šalis it kokia juoda ugnis. 
Nepaisant atvestų į šį pasaulį dviejų vaikų, ji vis dar atrodė pakankamai jauna ir žavi, visą vaizdą Jakobui gadino tik amžinai šaltos akys ir itin kovingas charakteris. Tikriausiai iš rusiškosios tėvų pusės paveldėjo. O dabar ir Austėja visa tai pasičiupo, kaži kur ją velniai nešioja?..
- A... atleisk, ne taip pasakiau... - pabandė numaldyti kylančią audrą Jakobas.
- Tai ir nesakyk nieko! - sugriaudėjo žmona, - aš kalbėsiu! Noriu, kad tu tiems savo pederastams vieną kartą aiškiai pasakytum, jog mūsų šeimos namai – tabu! Net jeigu tu jiems vidury nakties paskambinsi ir liepsi nedelsiant atvažiuoti – jie NETURI to daryti! Tegu verčiau patys tau primena, kad lėktum po velniais kur nors kitur su jais susitikti!
Ji giliai alsavo, išrėkusi savo.
- Jeigu tiek...
- Aš dar nebaigiau! - pasičiupusi butelį, Olga suvertė į taurę likerio likučius ir vienu mauku ištuštino. - Norėjau su vaikais išvažiuoti šią vasarą pas jų senelius. Planavau tą padaryti dar tada, kai tu pirmą kartą naujuosiuose namuose surengei naktinį mafijozų sąskrydį. Maniau, nutolsiu nuo tavęs per kokį tūkstantį kilometrų, tada kaip nors... kad vaikai negirdėtų, išreikalausiu normalių sąlygų, taisyklių mūsų šeimos lizdui... Bet tada staiga paaiškėja, kad mano sūnus guli ligoninėje, o jo idiotas tėvas, lyg koks supistas mohikanas, ruošiasi kažkokiai konkurentų baudžiamajai ekspedicijai!
Jakobas susierzinęs nuleido taurę:
- Tu gi sakei, kad tau neįdomi informacija apie mūsų sūnų!
- Žinai, užsikišk! - sušnypštė Olga, spigindama savo vyrą tūžmingu žvilgsniu. - Jeigu jau mano vaikai nuo tavo darbo kenčia, ar ne laikas daryti išvadas, Jakobai?!
- Gerai, - išsiblaškęs vyras pabandė susidėlioti moteriško uragano nupūstas mintis. - Supratau. Man dabar aišku, ko tu nori. Bet leisk priminti, kad Viktoro nelaimė su mano darbu nė kiek nesusijusi, gerai? Šiandien su Austėja buvome jo gimnazijoje, klausinėjome. Vietinis incidentas, susipešė su kažkuo karate klube, gavo nokautą. Tu juk pati sakei, kad mūsų vaikai privalo sugebėti save apginti.
- Aš tik atsižvelgiau į tai, kuo užsiima jų tėvas! - Olga stovėjo kitapus stalelio, niekaip nenorėdama sutikti su mintimi, kad Jakobas niekuo dėtas. - Beje, kur Austėja?
- Hm? O argi namo negrįžo?
Moteris atsiduso ir nekantriai čiupo rankinuką nuo krėslo. Sužvejojusi jame telefoną surinko numerį ir pusę minutės klausėsi signalo.
- Alio? Ugne? Čia aš. Ar Austėja namie?
Jakobas vos nepaspringo Keglevičiumi, išvydęs, kaip pavojingai sužibo jos akys.
- Nėra dar... supratau. Ačiū.
Trumpas telefono „pypt“  atrodė lyg mirties nuosprendis.
- Skambink savo dukrai, - dusliu balsu įsakė Olga.
- O tai ko tu...
- Aš jos numerio neturiu! Tėvelio dukrelė niekaip nesusiruošia man jo palikti!
Jakobas be žodžių sugraibė kišenėje savo telefoną ir surado Austėjos numerį. Jam dabar siaubingai norėjosi išgirsti savo mergaitės balsą ir duoti pasiklausyti Olgai. „Matai? Ką tau sakiau? “ - priekaištingai sumurmėtų.

Signalas atrodė ilgas ir pernelyg ištęstas.
Du signalai.
Penki.
Devyni...
Dvylika...
- Kvietimo limitas išnaudotas. Pabandykite paskambinti kitą kartą, - įsijungė automatinis pranešimas ir signalas nutrūko.

Sutrikęs Jakobas nuleido telefoną ir netikėdamas pažvelgė į ekraną.
- Kur tu ją palikai? - nuskambėjo mirtinoje tyloje šaltas žmonos balsas.
- Brangioji, nusiramink. Austėja trumpam pasiliko savo brolio gimnazijoje... - ištarė Jakobas, bandydamas imituoti „nieko čia tokio“ balso tembrą.
- Jinai ten nesimoko.
- Hm... taip.
- Taigi, ji pasiliko gimnazijoje, kurioje Viktorą kažkas sužalojo, - lėtai dėstė faktus Olga, žengdama ratu aplink stalą prie savo vyro. - O dabar ji pati neatsako į skambutį. Ar aš teisingai suprantu situaciją?
- Hm... Paskambinsiu dar kartą...
- Tuo pačiu pakviesk čionai kokį nors greitojo reagavimo būrį, - palinko prie vyro Olga ir Jakobas pašiurpo – jos akys buvo pastėrusios.

- Ei, Valdai! - riktelėjo jis durų pusėn.
Kitapus tyliai sušiugždėjo, netrukus durys prasivėrė ir vidun įžengė stambus vyras, tebelaikantis rankose savo viršininko švarką ir dėklą su pistoletu. Jis nustebęs įsispoksojo į keistą sceną – Olga, įrėmusi vieną kelį į krėslo ranktūrį, kybojo palinkusi virš nuosavo vyro, delnais laikydama šio skruostus. Užkritę moters veidą juodi plaukai meilią šeimyninę sceną pavertė kažkuo panašiu į vaiduoklio apsėdimą vėlinių išvakarėse.
- Viršininke?..
- Pasiimk su savimi tris vyrus, niekuo neišsiskiriantį automobilį, keletą ginklų ir nuvažiuokite į Jogailos vardo gimnaziją. Apsidairykite vietiniame karate klube ir šiaip, aplinkui, ar nėra ten Austėjos ir ar viskas su ja gerai. Parvežkite namo.
- Vi... viršininke? - kilstelėjo iš nuostabos antakius Valdas.
- Daryk kaip ji sako, - sumurmėjo Jakobas, vis dar bandydamas pakartoti paskutinį skambutį. - Tik nesiveržkite pro paradinius vartus, dėl Dievo meilės. Yra gimnazijos galiniai vartai, sporto salė visai netoli nuo ten...
- Jeigu mano dukrelei kas nors grasins, - kilstelėjo galvą Olga, - nudėkite juos vietoje.
- Ei, ei! - atsitokėjo Jakobas. - Na dabar jau per daug, brangioji! Valdai, tu tik parvežk Austėją gyvą namo! Nedaryk nieko, kas gali pakenkti verslui, supratai? Jeigu ten kažkokios paauglių muštynės, ar dar kas nors bus, tai sutvarkykit viską be kraujo, gerai?
Sutrikęs Valdas linktelėjo, kiek patrypčiojo neapsispręsdamas vietoje, tada atsargiai padėjo viršininko daiktus ant sofos ir išėjo pro duris.

Jausdamas, kaip žmonos lakuoti nagai pamažu rėžia jo skruostus, Jakobas pridėjo telefoną prie ausies ir ėmė laukti.
Kvietimo signalai keliavo į niekur.
Ilgi, neįprastai garsūs.
Be jokio atsako.

<<>>

Skambutis jau čirškė visais koridoriais, kai Raselė uždususi į puolė į svetimą klasę. Ją čia pažinojo kaip pakankamai dažną svečią, todėl niekas pernelyg nesistebėjo.
- Andrius... Andrius... - sustingusi tarpduryje, ji peržvelgė mokinius. Dar ir dar kartą, kol įsitikino – nėra.
- Nėra, - ištarė pati sau. - Pala... O kodėl turėtų būti?..

Tik dabar pajuto, kad kažkas ne taip. Kokio velnio ji į klasę atbėgo? Ak, taip – Jurga liepė, o ji nemąstydama padarė. O kodėl padarė?
Velniai žino.
- Jurga, tu... tu... - Raselė sugniaužė rankoje telefoną, susivokusi, kad ilgšė pasiuntė ją kuo toliau nuo tikrosios įvykių vietos. Ir netgi labai aišku, kodėl – kad nesimaišytų po kojomis.
Ar tai reiškia, kad tikrojoje įvykių vietoje netrukus prasidės labai rimti dalykai?

Raselė skubiai surinko numerį ir pasileido koridoriumi atgal.
- Migle? Tu jau klasėje?
- Beveik, - atsiliepė kitame ryšio gale. - O ką?
- Tavo sesuo ką tik išlėkė kautis.
- Taip? Ir?..
- Tau žodis „muai-thai“ ką nors sako?
Trumpa pauzė išdavė, kad tikrai sako.
- Kur tu tokį girdėjai?
- Jurga prieš išeidama minėjo, sakė kažkas su žudymu susiję... Tu tikrai nori eiti į pamoką?
- Nebelabai. Kur dabar Jurga?
- Sakė, kad bus vienintelėje tam tinkamoje vietoje, tai spėju, karate klubas, ar ne?
- Okėj, tuoj būsiu. Neįkliūk Musei. Girdėjau, ji dabar antrame aukšte šeštokus šokdina.
- Supratau. Susitiksime.

„Tu mane išmeti iš žaidimo, tai aš atvesiu daugiau žiūrovų“ - piktdžiugiškai pagalvojo Raselė, gniauždama telefoną. - „Kad kitą kartą nepakartotum to paties, Jurga! “

<<>>

Netgi itin grubiai pasiųsta šalin, Deimantė neketino nusileisti. Įsižeidusi viso labo pasitraukė kelis metrus į šalį ir įsitaisė prie tvoros, sunėrusi rankas ties krūtine. Neketino paklusti nė vienai pusei, pasirengusi maištauti iki galo.
„Ji tarsi užtrauktas rankinis stabdis“ - susirūpinęs pagalvojo Andrius, nenuleisdamas  mąslių akių nuo Austėjos, kuri suposi nuo kojos ant kojos, apžiūrinėdama jį kiek piktoku žvilgsniu.
- Karate klube man sakė, jog Viktorą iškirtai smūgiu į galvą, iš viršaus, - mergina pakreipė veidą, primerkdama akis. - Tačiau tu nepanašus į tokį, kuris tai sugebėtų.
- Mm... o tu tikra, kad tau karate klube apskritai teisybę pasakė? - šyptelėjo Andrius.
- Jeigu ir nepasakė, tuomet tu man pasakyk, - kilstelėjo smakrą mergina. - Kaip ten viskas buvo ir kodėl? Iš tiesų dar net nežinau, kas būtų svarbiau. Gal pradėkime nuo „kodėl“?
- Gal pradėkime nuo to, jog tai buvau visai ne aš, - atsargiai pasiūlė Andrius.
- Man atrodo, aš tai jau išsiaiškinau. Tave nurodė mažiausiai keturi žmonės. Ir dar ji – Austėja smakru parodė į Deimantę, - kabinasi tau ant kaklo, lyg būtum suknistas didvyris.
- Taip, dėl tos didvyriškosios dalies, - pasikrapštė pakaušį vaikinas. - Aš čia jau visą dieną bandau įrodyti, jog tai ne mano darbas ir man su tuo niekaip nesiseka – visi lyg užkerėti galvoja priešingai.  Net feisbuke apie tai išsamiai parašiau, nori paskaityti?..
- Kalbėk, aš klausau, - Austėja žengė artyn, aiškiai užsiėmusi kažkuo daugiau nei vien klausymusi.
- Tu... klausai? - Andrius įtariai nužvelgė ją, pasitraukdamas vienu žingsniu atgal.
- Aha. Labai įdėmiai.
Jis nuleido telefoną, kuriame ketino atversti savo pasakojimą.
- Tu manimi vis tiek netiki, - susiprato.
- Skirtingai nei daugelis idiotų, - pratarė Austėja, - aš labiau mėgstu klausytis akimis. Ir akys man dabar sako, kad prieš mane stovi kažkas,  kas stengiasi apsimesti kvaileliu. Tu juk išmanai kovų menus, ar ne?
- Aš... nelabai...

Smūgis buvo toks staigus, kad viską stebinti Deimantė net nespėjo mirktelėti – atrodė, kad Austėjos poza pasikeitė akimirksniu. Čia ji ramiai žengia prie Andriaus, o čia jau laiko ištiesusi kumštį, nukreiptą jam į veidą, kitą ranką paruošusi gynybai.
Trumpai šūktelėjęs, Andrius net pabėgėjo klupinėdamas tris žingsnius atgal, suėmęs delnu skruostą ir žiūrėdamas į Austėją didelėmis, kupinomis nuostabos akimis.
- Ei!.. - spygtelėjo Deimantė, nesitikėjusi tokios staigios permainos.
- Jeigu tu taip žviegsi, aš galiu nesusilaikyti ir atsisveikindama rimtai sužaloti jį, - blykstelėjo akimis Austėja. - Būk gera mergaitė ir laikyk liežuvį už dantų.
Išgąsdinta itin plėšraus žvilgsnio, Deimantė prikando lūpą. Jai netikėtai pasirodė, kad Austėja tikrai gali tą padaryti, kad tai nėra vien prašmatnūs žodžiai kažkam įbauginti. Pasitikėjimas, sklindantis iš jos povyzos, silpnesnės valios savininkus vertė jaustis labai nejaukiai.

„Ji tikrai sugeba išlaikyti situaciją kumštyje“ - pagalvojo Jurga, stebėdama viską iš alyvų priedangos. Vis dar neketino rodytis ir sugadinti reginio.

- Tu ką, šaipaisi iš manęs? - paklausė Austėja.
- At... atsiprašau? - sumurmėjo nustebęs Andrius, glostydamas skruostą.
- Kokio velnio tu laikaisi už savo marmūzės?
- Betgi... - jis žengė dar atgal, pajutęs grėsmę. - Palauk, tu gi man rimtai trenkei!
- Tu ką, laikai mane visiška kvaiša?! - plykstelėjo it ugnis Austėja.

Deimantė neišlaikiusi riktelėjo ir tuoj pat prikando lūpą – atrodė, kad įnirtusi Andriaus priešininkė susiruošė nurauti šiam galvą, staigiai spirdama koja iš dešinės. Smūgis nubloškė Andrių į šoną, vos nepatiesdamas ant žemės.
- Tu... tu gal išprotėjai?! - nesitvardė Deimantė, jau ketinusi pulti padėti. Sulaikė tik įnirtęs Austėjos žvilgsnis. - O Dieve, jinai tikrai...
Trumpu šuoliu atsidūrusi visai šalia apstulbusio Andriaus, karingoji mergiotė vienu delnu pusiau pridengė savo veidą ir sulenkė kitą ranką, sugniauždama kumštį - net Jurga suprato, ką ji nori padaryti.
Deja, perspėti jau buvo per vėlu.
Smūgis iš apačios į žandikaulį vos nepamėtėjo Andriaus į orą – atrodė, kad jis tuoj atsiplėš kulnais nuo žemės. Jurga žinojo, koks turėtų būti kitas smūgis – siaubingai nemalonus, netgi mirtinas, jeigu Austėja sugalvotų panaudoti visą jėgą.
Tačiau ši neketino to daryti. Gal nežinojo?

Jurga krestelėjo galvą, purtydama iš jos keistą pojūtį. Jai pasirodė, kad kažkas visoje toje scenoje ne taip, kaip turėtų atrodyti.
Austėja, be jokios abejonės, naudojo muai-thai metodus – tą išdavė tiek staigūs, tiesūs spyriai, tiek rankų padėtis tais trumpais akimirksniais, kai ji susiruošdavo atakuoti. Smūgiai turėjo būti velniškai skausmingi, net ir suduoti nepilna jėga.
Tačiau Andrius tylėjo sukandęs dantis, net ir gavęs į žandikaulį. Tiesą sakant, iš jo veido niekaip nedingo ta pati nustebusi išraiška.
Štai ir vėl, išraudusi iš pykčio Austėja trumpu šuoliu atsiduria jam iš kairės ir atgalia dešinės rankos alkūne nusitaiko į sprandą. Sukinys paprastas kaip dukart du, reikalaujantis minimalių pastangų. Tačiau kad ir koks turėtų būti nemalonus rezultatas, Andrius viso labo nubloškiamas porą metrų. Atrodo kiek apkvaitęs, tačiau apvaliomis akimis tučtuojau įsižiūri į Austėją, kuri nė kiek netrokšta nusiraminti. Priešingai – atrodo tik dar labiau įsiutusi, nors tam neturėtų būti jokių priežasčių.
- Gal tu pagaliau liausiesi, bliamba?! - šaukia ji. - Kovok normaliai!

„Tu, šimtaveide gyvate... “ - kreivai šyptelėjusi susiprotėjo Jurga. - „Tu gi iš tiesų negavai nė vieno smūgio, ar ne? Visas tas farsas tik dėl jos, dėl Deimantės! “

Iki šiol įdėmiai stebėjusi Austėjos uraganišką puolimą, dabar įsižiūrėjo į Andrių. Turėjo būti kažkas, kas leido šitam keistuoliui likti gyvam bei sveikam. Jis jau iškentė penkis nemenkus smūgius, bent jau poros iš jų būtų pakakę nokautuoti vietoje.
Tiesa, Austėja kol kas nenaudojo pačių pavojingiausių triukų, turbūt apribodama save iki mirtinai nepavojingų. Tačiau kas bus, kai ji galų gale neteks kantrybės?

Po paskutinio smūgio Andrius netgi parkrito ant žemės – visai trumpam, nepaliaudamas sekti Austėjos įdėmiu žvilgsniu.
„Per greitai stojiesi“ - pagalvojo Jurga. - „Nors... kuomet Deimantė nieko nenutuokia, ir tokia vaidyba sueis... “

Dabar ir ji pastebėjo – priešininkės puolimai buvo staigūs ir itin galingi, tačiau pačią paskutinę akimirką Andrius sugebėdavo kryptelėti, arba atitraukti kūną reikiama kryptimi, net nesibodėdamas iš tiesų nukristi. Visi smūgiai turėjo liesti arba orą, arba gautis labai minimalūs. Nenuostabu, kad šitaip tuščiai eikvodama jėgas, Austėja jautė vien tik augantį įtūžį.
Antra vertus, viską savaip reginčios Deimantės veidas buvo vertas Oskaro apdovanojimo už dramatizmą.

Andrius vėl vos neišsitiesė ant žemės, jausdamas, kaip puolimai pamažu tampa iš tiesų pavojingi. Regis, mergiotė rimtai nusprendė patikrinti jo ribas, naudodama vis galingesnius smūgius ir netgi nenutrūkstamas jų sekas, ko pirmiau stengėsi vengti. Atrodė šiek tiek išsekusi ir sušilusi, bet vis dar tokia pati pavojinga.
Regis, Viktoro sesuo lenkė brolį ne tik metais, bet ir diržo spalva.
Nesusilaikęs šyptelėjo puse lūpų, kai Deimantės siluetas liko Austėjai už nugaros. Ši kaipmat švystelėjo kulnu, atsakydama į provokaciją. Pajutęs, kad paprastai išsisukti nepavyks, Andrius kilstelėjo rankas, delnais padėdamas smūgiui pasiskirstyti – ir griuvo ant ant asfalto, raukydamasis daugiau dėl nestipriai užgauto šono, nei dėl tikrojo spyrio.
Suskambus telefonui, Austėja akimirką sutriko, tačiau tik nusispjovė, nubraukdama prakaitą nuo kaktos.
- Palauk, - ištiesė ranką Andrius, sunkiai kvėpuodamas ir bandydamas pakilti nuo žemės. - Gal... gal atsiliepsi?
- Perskambins vėliau, - sušnypštė Austėja, it pantera liuoktelėdama į priekį. Vienu plačiu mostu nubloškusi pakeltas gynybai Andriaus rankas į šalis, ji grakščiu judesiu stryktelėjo į orą, sulenkdama kairiąją koją.

Jurga vos nešūktelėjo  - triukas, nors pats savaime buvo mirtinai pavojingas, iš šalies atrodė pakankamai neįtikėtinai ir netgi poetiškai – regis, Austėja netgi šiek tiek perdarė jį pagal savo skonį, nesistengdama rankomis sugriebti Andriaus galvos ir sulaikyti jo vienoje vietoje.
Tikslas buvo vienas – keliu pataikyti priešininkui į žandikaulį iš apačios. Negana to, jog tam reikėjo iššokti aukštai į orą – viskas dar turėjo būti padaryta itin mikliai, ką Austėja iš tiesų ir padarė.

Akimirką Jurga pagalvojo, kad dabar jau viskas, su nustumtomis į šalis rankomis Andrius gaus kaip reikiant, juolab kad už smūgio slypėjo kur kas daugiau – visa šuolio jėga ir kūno masė. Ji ir išsigando, ir sustingo vietoje.
Anksčiau dar turėjo minčių įsikišti, jeigu reikalai taptų pernelyg rimti, tačiau jie jau dabar atrodė rimti, o ji nedrįso pakrutinti nė raumenėlio.
Paskutinio smūgio būtų pakakę nužudyti.

Andrius it pakirstas trūktelėjo atgal, kažkas balto švystelėjo į orą. Austėja suklupo keikdamasi, nepataikiusi lygiai nusileisti. Ant asfalto nukrito iš marškinių kišenės išmuštas rašiklis.
- Liaukis, tučtuojau! - suspigo nesusilaikiusi Deimantė.
- Ei, barbe, - sušnypštė Austėja, - man atrodo, aš tau liepiau ten nežvygauti... Š... šūdas, šūdas!
Ji kluptelėjo ir suraukė nosį.
Andrius sutrikęs papurtė galvą lyg būtų girtas ir netvirtai žengė į šoną.
- Gal jau pakanka tau, ką? Man galva sukasi...
- Kaip tau gerai, - burbtelėjo Austėja sarkastiškai. - Aš per tave koją nikstelėjau. Negalėjai padaryti kaip visi normalūs – griūti ir mirti?
- Aš maniau... tu vis dar nori apie Viktorą pasikalbėti? - dabar ir Andrius kvėpavo kur kas giliau, išvargintas nuolatinio išsisukinėjimo.
- Su tavim ir taip viskas aišku,  - nusispjovė Austėja. - Šūdas, kaip karšta...

Nudelbusi priešininką su akivaizdžia neapykanta, mergina patyliukais pasvarstė, ar pakaks smarvės nekreipti dėmesio į nikstelėtą koją. Kuomet atliko paskutinį triuką, nesitikėjo, jog Andrius sugebės išsilaikyti vietoje, sutrukdydamas jai nusileisti. Pakako vos menko stumtelėjimo krūtine, kad išmuštų iš vėžių.
Vėl reikliai sučirškė telefonas ir Austėja garsiai išsiplūdo:
- Na kam čia ko prisireikė tokiu laiku, bliamba!..
- Gal tu geriau atsiliepk, - atsirėmė į vartus Andrius. - O jei vaikinas skambina?
- Pasvajok.
- Aha. Vadinasi, vaikino nėra. Nenuostabu... - sumurmėjo jis vos girdimai paskutinį žodį.
- Tu mirti nori? - apsilaižė lūpas Austėja, įrėmusi delnus į kelius ir bandydama atgauti kvapą.
- Dar ne. Bet namo tai tikrai norėčiau. Tu mane jau pakankamai sudaužei.
- Nesiutink manęs, gerai?..
- Aš niekaip nesuprantu, - atsiduso Andrius. - Ką tu čia bandai padaryti? Na gerai, tarkime, jog aš tavo brolį patvarkiau. Pats kaltas, kad į dvikovą iškvietė ir apsiginti nesugebėjo. Ir ką? Tu dabar visą gyvenimą paskui jį bėgiosi ir daužysi visus, kurių tavo brolis nugalėti nepajėgė? Bent įsivaizduoji, kaip tai juokingai atrodo?
- Aha, atrodo tikrai apgailėtinai, - sutiko Austėja. - Bet aš tave užvaikiau visai ne dėl to.
- Ne?..
- Ne, - sugriežtėjo jos veidas. - Mane tiesiog užkniso tavo išsipisinėjimas iš mudviejų dvikovos.

„Pritariu. Aš irgi būčiau jį prilupusi vien dėl to. “ - pagalvojo Jurga iš už krūmo.

- Hm... tada atleisk, - pasakė Andrius. - Nemaniau, kad tu taip dėl to įsijausi. Aš visai nenoriu su tavimi muštis.
- O tu pajėgtum? - sužibo vėl merginos akys.
- Viskas, baikit pagaliau! - įsikišo Deimantė, pripuldama ir sugriebdama Andriaus ranką. - Eime iš čia, nebesikalbėk su ja. Matai gi, kad viskas baigta!
- Ei, barbe, tu gal nespręsk už visus? - išsitiesė Austėja. - Aš dar nepasakiau, kad baigta. Ir man atrodo, tave jau ne vieną kartą pasiuntė. Gal pasidaryk išvadas?
Deimantė trumpai dėbtelėjo į merginą ir timptelėjo Andrių už rankos.
- Andriau?..
- Žinai, aš jau supratau, kad ne tu pasiuntei Viktorą ligoninėn, - staiga pasakė Austėja. - Tu greičiausiai išsirangytum iš bet kokios dvikovos vien žodžiais, toks juk yra tavo stilius, taip?
- Tai reiškia... kad pagaliau visi reikalai tarp mudviejų sutvarkyti? - po trumpos pauzės paklausė Andrius.
- Ne. Tu gal ir nesi tas, kurio man reikia, bet tu tikrai žinai, kas tai padarė. Nes tas kažkas leido tau prisiimti visą garbę, juk taip?
Nors Austėjos akyse nebeliko įsiūčio, jose Andrius įžvelgė itin pavojingą azartą – medžioklė dar nesibaigė ir jo dar neketino paleisti. Net Jurga įsitempė savo priedangoje, netikėtai pajutusi šaltuką.
- Tai graži teorija, bet... tik teorija, - nusišypsojo it saulutė vaikinas.

Vos suspėjo kilstelėti rankas, sulaikydamas staigų spyrį koja. Regis, Austėja tikrai neketino nusileisti, net ir nežymiai susiraukdama nuo skausmo.
- Ei! - šūktelėjo nepatenkinta.
Andrius laikė jos koją pagavęs, iš nuostabos plėsdamas akis. Net kai jis stumtelėjo merginą ir ši neišsilaikiusi parkrito, kvailoka išraiška nepranyko iš jo veido.

Už vartų sucypus stabdžiams, visi kaip vienas grįžtelėjo į tą pusę. Iš privažiavusios aprūdijusios „mazdos“ iššoko keturi neaiškūs tipai, pirmieji du susibruko rankas po švarkais, siekdami neaišku ko.
Andrius neketino laukti to, ką jie ištrauks. Jam užteko poros akimirkų įvertinti situaciją – čiupęs Deimantę už rankos spruko palei tvorą, tempdamas ją paskui save.
Toks poelgis kaipmat buvo įvertintas – du iš keturių kaipmat pasileido tekinom iš paskos.
- Ei, ei! - riktelėjo Austėja vienam iš likusių, kuris bandė išsitraukti pistoletą. - Gal tu išprotėjai?! Tučtuojau paslėpk!
- Kas jie tokie? - palydėjo niauriu žvilgsniu bėgančius mokinius Valdas.
- Jie mano, - suurzgė mergina. - Pakviesk savo chebrą atgal, nėra reikalo vytis. Ir kad man jokių šaudymų, aišku?
- Daugmaž. Tavęs motina ieško, iš proto kraustosi. Lipk į automobilį.
- Amžinos gimdytojų bėdos, - burbtelėjo Austėja, šlubuodama pro vartus.
- Kas kojai? - įtariai dairėsi aplinkui Valdas.
- Asmeniška. Kai kas už tą koją dar atsiims savo, pažadu...

<<>>

Andrius paleido Deimantės ranką tik pasiekęs gimnazijos ūkinį pastatą. Persekiotojų  nebesimatė ir atrodė, kad pagaliau juos paliko ramybėje.
- Nebegaliu, - iškvėpė Deimantė, pasiremdama delnais į kelius. - Man karšta. Šakės, kaip nekenčiu bėgioti...
Andrius tyliai stebėjo tą pusę, iš kurios jie atbėgo, laukdamas blogiausio.
- Jie juk dar sugrįš, tiesa? - kilstelėjo veidą mergina.
- Nežinau.
„Jinai tai tikrai sugrįš“ - pagalvojo apie Austėją. - „Pernelyg karinga, kad nusileistų po vieno karto“.
- Kitąsyk jų gali būti daugiau, - giliai kvėpavo Deimantė. - Ką tada darysi? Gal reikia kreiptis į policiją, kaip manai?

Andrius taip negalvojo. Jam atrodė, kad Austėja nesiimtų purvinų muštynių, ypač po tokio pasipiktinimo jo kovos metodais. Ta mergiotė, nors ir su keliais ištrūkusiais varžteliais, buvo tikra kovotoja, mėgstanti išsiaiškinti santykius prie keturių akių.
- Tu teisi, - šyptelėjo jis  Deimantei, prisiminęs jos klausimą. - Galbūt reiktų nueiti į policiją...
Ji irgi nusišypsojo jam, išvarginta neįprastai ilgo bėgimo.
- Tu juk iš tiesų pats Viktorą iškirtai, ar ne?
- Ką? - pradingo šypsena iš Andriaus veido.
- Viktorą. Tu juk pats, tiesa? Tu apgavai tą mergiotę, kad ji nuo tavęs atstotų, juk taip?
- Tu ir vėl nuo pradžių?.. - pralemeno Andrius.
- Manęs taip lengvai neapgausi, aš ne tokia patikli, - mirktelėjo Deimantė, atsiremdama nugara į medį. - Šūdas, iškroviau savo baterijas visiškai... Gal tu padėsi man jas pasikrauti?
- Ką?
- Įkrovimo lizdas štai čia, - ji šiek tiek kilstelėjo sijoną, atidengdama kelius ir rodydama pirštu žemyn.
- Gal aš jau eisiu, - apsisprendė Andrius.
- Ei, pa... palauk! Ir aš kartu!.. Šūdas, mano kojos nebeklauso. Andriau, neskubėk!

Tačiau jis tolo alėja link paradinių vartų, nesidairydamas ir nelaukdamas.
Galvojo apie melą, kartais sugebantį virsti neįtikėtino stiprumo tiesa, kurią išmušti, regis, nėra jokių šansų.
Kad ir kokius kovų menus benaudotum.

<<>>


Sporto salės durys atsivėrė su nežymiu „girgžt“, dviems siluetams žengiant ant parketo imitacijos. Fizinio lavinimo pamokos vyko stadione ir šiuo metu salė buvo tuščia.
- Kažkaip tylu, - suabejojo Miglė. - Tu tikra, kad jie atėjo būtent čia?
- Jurga sakė, kad bus vienintelėje įmanomoje vietoje. Kitos aš nesugalvoju. Gal jie ten kokiais nors negirdimais kovų menais užsiiminėja, kaip manai? - susimąstė Raselė.
- Nėra tokių, - prunkštelėjo Miglė. - Bet ir vaizduotė pas tave.
- Aš tik pagalvojau... Tiek to, eime, pažiūrėsime.

Prisiartinusios prie įėjimo į karate klubą, abi išgirdo silpnus garsus – kažkas kažką spardė ir daužė.
- Jie tiesiog geras duris įsistatę, - pareiškė Miglė. - Garso nepraleidžia.
- Kaip manai, mums leis pasilikti ir žiūrėti?
- Tegu pabando neleisti. Man užteks spygtelėti ir Jurga atlėks manęs gelbėti. Kai reikalai liečia mane, ji gali būti tikras žvėris.
- Tikrai? - suabejojo Raselė.
- Pamatysi.

Miglė ryžtingai pravėrė duris ir žengė vidun. Rasa kiek abejodama laikėsi jos užnugario, patyliukais svarstydama, ar ne per keistai atrodo – vienuoliktokė už aštuntokės pečių nuo pavojų slepiasi.
Tyliai sucypusios, durys užsivėrė pačios. Trinkt...

Į abi merginas sužiuro dvylika porų akių. Viena pora priklausė Domui, visų vadinamam Dima. Jis vis dar sėdėjo kampe, prie bokso maišo, apsirijęs „ketanovo“ tablečių ir skendėdamas blankiame, pulsuojančio skausmo rūke, laukdamas dviejų dalykų – išganingojo palengvėjimo ir savo vado, grįžtančio iš ligoninės. Jis nežinojo, kad vos už keturių kilometrų nuo gimnazijos, slaugės kaip tik žvejojo Viktorą iš ligoninės trečio aukšto tualeto.
Domas įsispoksojo į dvi mergiotes ir nusivylęs atsiduso – ne, tai buvo ne Viktoras.

Kitos vienuolika porų akių priklausė klubo nariams, marozams, balvonams ir banditams, kurie reguliariai klubo beveik niekada nelankydavo ir tik atsitiktinumo dėka retsykiais susiburdavo vienoje vietoje. Kadangi karate klube daugmaž visi atrodė vienodi, sunku buvo pasakyti, kurių kiek yra.
Tačiau vienas faktas buvo geležinis ir nenuginčijamas – karate klube niekada nebuvo moterų.

- Ko reikia? - dusliai sududeno vienas iš marozų, apsikabinęs smėlio maišą, kad šis nejudėtų. Kitas, kuris stengėsi tą patį maišą daužyti iš kitos pusės, atsirėmė į jį milžiniškais kumščiais, nudelbdamas abi merginas buku žvilgsniu.
- Aš ieškau Jurgos, - pareiškė Miglė. - Ji turėjo ateiti čionai... tvarkyti reikalų.
- Ko? - iškvėpė su trenksmu pro nosį tas pats ambalas. - Ė, šičia moterų nėr ir niekada nebuvo, kapiš? Pyzdinkit dabar lauk.
- O gal šitas įsileidžiam? - prunkštelėjo kitas. - Gal netyčia kojas dar išskės, bus ką veikt.
Pasklido arkliškas juokas.
- Ei! - krioktelėjo Domas iš kampo, kuris tik dabar susiprotėjo, ką mato. - Taigi tu tos ilgos sukos, kuri Viktorą nukirto, sesuo!
Miglė abejingai dėbtelėjo į Domą, tarsi tas būtų mėšlo krūva.
- Taip, aš Jurgos sesuo. Ir ką?
Intelekto nesužaloti veidai visi kaip vienas sužiuro į dvi merginas. Rasa net susigūžė nuo ūmai išaugusio grėsmingos atmosferos slėgio.
- Laikykit duris, chebra! - vargais negalais pakilo nuo žemės Domas. - Jeigu mes šitas dvi uždarysim ir liepsim tai Jurgai ateiti čionai, galėsim sudubasinti ją visi kartu kaip reikiant!

Miglė išplėtė iš nuostabos akis.
Spygtelėjo Rasa, pastumta į šalį. Stambus ambalas savo fasadu užtvėrė išėjimą, suraukęs antakius ir apie nieką negalvodamas – jis buvo įpratęs protingai skambančius įsakymus vykdyti automatiškai.
Marozas, iki šiol laikęs smėlio maišą, paleido jį ir siektelėjo storos virvės, suvyniotos palei sieną.
- Ką jūs darot? - pasipiktino Rasa. - Čia gi pagrobimas! Jūs bent žinote, kas bus šiam klubui, kai direktorius apie tai išgirs?! Migle, pasakyk jiems!

Tačiau ši tylėjo it užsiūta, apvaliomis akimis sekdama besiartinančius marozus. Net kai jai ant peties nusileido sunki letena, neištarė nė žodžio.
Rasa trūktelėjo Miglę už rankos, ketindama patraukti toliau nuo pavojaus ir kaipmat pastebėjo.
„Jinai gi apmirusi iš baimės“ - dingtelėjo jai. - „O aš maniau, ji nieko nebijo... Ką tokiu atveju man daryti? “
- Tavo suka sesė dabar negalės net pasipriešinti, - atsklido Domo balsas. - Nes jeigu bandys, mes ir tau pyzdiec padarysim, pamatysi.