Lyja

Lyja... Tu nemiegi
Ir su dangum kalbi...
Sustoji lauko vidury – kely, -
Šventos kančios suprasti negali.

Lyja... Matai gyvą
Žemės ręstą viją...
Skaroj gėlėta pinavija štai, –
Senolės nuotraukas vartai. Veidai...

Kas buvo tas šauklys,
Kalnelyje gulįs,
Slepia. Šlapia. Liepžiedžiais čia kvepia
Laukai kaip skausmas, kaip viltis. Šneka...

Vasara. Vis lyja -
Medaus gėle gyja
Ir meile kalbos, iš amžių duotos,
Iš žemės, žagre apartos... Šventos.

Tos tiesos viltimis,
Kankinių mintimis
Lyja tiesiai į atvirą širdį...
Ar kas nors skausmą svetimą girdi?..

Nemiegi... Vis esi
Toj traukinių stoty...
Lyja... O jie toli, labai toli, -
Atgiję lietumi... Dar vis kely...