Trumpiausias kelias Namo -63

Šturmano Geležėlės Dušelė nusprendė apie
nieką dabar negalvoti, per didelis buvo krūvis, pirmiausiai reikia pakyboti ir
apžvelgti Barboros Radvilaitės gatvės S vingį. Atsuko, malūnėliu, septyniom
valandom laiką atgal, tada kai paliko Naujųjų 2012 metų išvakarėse Rotušės
aikštę, ir mato, kaip Keturi Karžygiai, -ˇŽidrūnas Svitskis, Vydas Bleika ir
dar du stipruoliai, jaunesnis Ramūnas Vyšniukas su vyresniu Vyšniuku neša
sunkų, gipsinį lujtą su užmūritų Šturmano Geležėlės patėviu, pirmoju Lietuvos
Kamikadze Gipsiu. Štai, žiūrėkit, - per pečius permestaomis kanapinėmisi virvėmis,
išniro iš Pilies gatvės keturi galiūnai, parodė posūkį dešinėn, -O Bože, -slysdami
grindiniu vos negriuvo, pagaliau apsukę lanką, apėjo Žemą kalniuką su baltu
pianinu skambinantį Pirmajį, paskutiniųjų amžių Lietuvos savanorį Vytautą. Jis
palinkęs į kuprelę, kaip koks Dominykas, atmetęs alkūnes, užgulęs pianino
klavišus keturiomis rankomis, skambina ir dainoja kartu su legendine Lietuvos
karžyge Gražiną. Jie buvo ne tik pirmieji Lietuvos Savanoriai paskelbę Kovo 11
Nepriklausomybės aktą, bet pirmėji užsirašė savanoriais per Sausio 13 įvykius.
Butent tada Lietuva kaip niekada buvo vieninga. Teisybę pasakius tada pilvai
dar neburzgiejo, - burzgiejo šarvuočiai, tankai ir pikti grumuojantys balsai iš Rytų. Lietuva
alsavo ir dainavo vienu ritmu:

- Žemėj Lietuvos, ąžuolai žaliuos,
Ąžuolai žaliuos, žemėj Letuvos.

Tada visi buvome kaip Vytautas ir
Gražinutė šiokie tokie Muzikos Dievai, -todėl ir apgynėme savo Lietuvos
Valstybę. Dabar stebėkimę pasikartojimą. Jie, Vytautas su Grąžinute, nukreipę
veidelius aukštyn į dangų, nematomai Šurmano Geležėlės Dušelei, linkėjo Pirmam
Lietuvos Kamikadzei Gipsiui sėkmės ir nesudegti:

Iškirsk visą girią, ką nori daryk,
Tik vieną pušelę maldauju palik..

Čia pat, už mpo, išgirdę ne tik savo širdies balso, bet ir pareigą Lietuvai, pasirodė
žavūs keturi Karžygiai neišgalvoti Bardai, jie už
kampo ne tik pritarė fleita ir gitarom, balsu pritarė muzikuojantiems pirmiems Lietuvos
Savanoriams Vytautui ir Grąžinutei ant Žemo kalniuko. Nedos flejta aidėjo už kelių
kvartalų, - ką ten kvartalų, -per visą Lietuvą ir toli už jos ribų, skambėjo iki
Adelaidos ir Melburno, Naujosios Zelandijos, Vašingtono ir Kalifornijos,
nekalbant apie Europo provincijas, už Oderio ir Elbės.

Iškirsk visą girią, ka nori daryk,
Tik vieną pušelę maldauju palik.
Žydrūnas Svickis, Bleika ir Vyšniukai skeldami padų protektoriais fosforinias žiežirbas, įsibėgėjo
ir priartėjus prie didelio, grūdinto stiklo fasado, trenkė į duris.
Polerizuoti, grųdinti stiklai subyrėjo į mažus kristalus. Reikės pakeist
naujais, -. Visus stiklus pakeisiu, kad būt matyt geriau. Gipsinė Kamikadzės
kolona įskrido į Globolistų Štabo foje, atsitrenkė į viduje stovinčią galingą
koloną ir išsiskleidė kaip lelijos žiedas. Viršutinė dalis atsiskyrė ir nukrito
prie dideliais Fygos lapais užmaskuoto, raudonų
barchatų dengto masyvaus stalo. Už stalo snaudė, surambėjusi, panaši į
Andriejaus Rubliovo įsivaizduojamą, o gal būt šiandiena egzistojamo parimusi,
snaudžianti, o gal mieganti Bieso galva. Dabar ji buvo apkerpėjusi, pažaliavusi
tikros pabaisos galva. Galva tyliai, kaip tolimo griaustinio bildesys, o gal
kaip tuščio pilvo gurgesys, sukriūksėjo, -Kriu-kriu, Kriu-kriu, Kriu-kriu.
pramerkė tingiai vieną akį ir vėl ušsimerkė, toliau miega. Matomai dar ne
laikas jam pabusti arba labai jau susenęs ir nukaršęs.

„Ej. Padjom, -Kelkis, Seeeer, - Greitai rinkimai“. Norėjo sušukti Kamikadzė Gipsis, bet susilaikė. Šis padaras prabus
tikiausiai tik po Vasario 29 dienos, kai pašauks Komisija.

„Ką dabar daryt? „-pagalvojo Kamikadzė Gipsis, samurajaus kardu nukapojo Fygos lapus ir garsiai kaip
septintame dešimtmetyje, Šiaurės miestelyje, pulko kareivinėse tarnavęs
Budintis nevalnas sušuko:
-Smir-no, -Dėžurnyj na vychod., -Raaa-miai. - Budintis pasiro-dyk. -Gde dnėvalnyj? -Ku
nevalnas? Ilgai nereikėjo laukti. Iš už barchatinių užuolaidų pasirodė apvali, įraudusi
nuo susijaudinimo, ar nuo ko kito galva, drebindamas kinkas prisistatė:
-Dėžurnyj poˇŠtabu /budintis/
Žėnia Apuok, Bildovskij, apsižvalgė ir tyliai, priglaudęs delną prie Kamikadzės
Gipsio ausies, tare:

-Esu Štabo budintis, Bildauskis,. -Zenius Bildauskis Slapyvardis „Apuokas“
-Atsiprašau, -Kas jūs būsit? -ir parodė pirštu į masyvų marnurinį, stalą: -Aš Šefo dar negaliu žadinti. Šiam
padarui, mano Šefui, keltis dar anksti, iki Vasari 29 dar yra laiko. Laikas kai
bus duotas startas registruotis iki rudens, iki Bobų vasaros spėsim., - per
duris ir langus išbirėjusiais stiklais, toliau, pro visus plyšius girdėjosi:
Fleitos ir naujai suburto Syxteto garsai;
Iškirsk visą girią, ką nori daryk,
Tik Meilę ir Tiesą, maldauju palik.


Pilies gatve, brazdindami gitaromis,
repuodami ėjo Purpurinio vakaro karžygiai. Tikri Bardai.

-Jie, -Jie, -Mes mylim Lietuva. Jie. -Jie-jie- Lietuva,, -Jie-jie, Lietuva Tu mums viena, -Jie-jie. -Mes
mylim Tave, -Jie-jie.. -Din-di-rin per gitarų stygas. Kelių dienų Purpurinio
vakaro programa buvo skirta iš širdies išsakyti viską kas slėgė ne tik Jų, Bardų,
bet ir visos Lietuvos žmonių Širdis. Šitaip, jie vieningai atėjo šią naktį
solidariai palaikyti Šturmano Geležėlės žygį, o dabar, šioje, Barboros
Radvilaitės gatvėje, atėjo palaikyti Pirmajį Lituvos Kamiokadzę, Gipsį. Taip
buvo sutaręs Šturmanas su pirmuoju gitaristu Kostu, išvakarėse, ir Jis, Kostas,
neapvylė, suprato koks svarbus yra šis Purpurinis vakaras Lietuvai. Tai ne
Kelių gaideliai, visokie Untės, Aurimai, Onikės ar Rozaliukės, lipantys ant
Liudviko uodegos. Geriau paveiziekit, pasiklausykit ir pritarkit tiems kas ant
Žemo kalniuko: Vytautui ir Grąžinutei, iš kurių lūpų girdisisi užklausimas į Lietuvos
kareivį, Pirmąjį Lietuvos Kamikadzę Gipsį:

Kalnus Tu praėjai, upes perbridai,
Pasakyk Kareivį, mirti ar bijai,?