Vilioklė upė.

Žiema. Guliu balto šalto sniego pusnyje. Aplink saulutės spinduliai bučiuoja šakas plikas. Snyguriuoja, aplink labai gražu. Ypatingai gražu. Šaltukas skruostus raižo, bijau sušalti, bet taip gražu, kad nesinori keltis.
    Atsikeliu, palieku savo įspaudą sniege, pėdas... Einu link upės. Galvoju apie vyrą, vaiką, apie gyvenimą. Prieinu prie kranto, vanduo blizga, akina saulės atspindys jame. Ilgai tyliu, svarstau ir pagaliau nusprendžiu. Balsu tariu,, aš išeinu''. Ir žengiu . Žengiu į tą blizgantį vandenį. Jaučiu kūną veriantį šaltį. Taip šalta. Norėčiau išlipti, bet jau vėlu. Ant kranto nieko nėra. Šaukiuosi pagalbos, gal kas išgirs. Šaltis sustingdo lūpas, kaklą, rankas, kojas, grimztu į dugną. Visada bijojau vandens, bijojau paskęsti, o štai pati į upę žengiau. Tavęs nebe išvysiu. Tik saulę pro atmerktas akis matau, mačiau... nebematau jau nieko.
      Jaučiu šiltas rankas - kažkas mane paliečia. Vėl pamatau saulę, dangų, gal išeinu pas Dievą?!
      Guliu šiltame patale. Sunku kvėpuoti. Skauda kūną. Aš atsimerkiu. Aplinkui balta, o šalia sėdi vyras. Pajutau laimę, kuklų džiaugsmą širdyje, maniau, nebe pamatysiu. Pabučiavo. Nusišypsojo. Daugiau taip nedarysiu, nekils nei koja, nei ranka tave palikti. Aš būsiu visada šalia. Dėkoju Dievui.