Be pavadinimo

Kada diena atsimuša į debesį -
ji krinta žemyn, subyra meteorais.
Skaičiuojam skausmą, laimę, netektis
ir apkabint Pasaulį norisi

Nušluostom dulkes nuo prisiminimų
ir į savo pradžią bandome sugrįžti:
kas buvome, kas esame, kodėl mes gimėm?
Vis klausiame, negalim atsakyti.

Tik nepaskęskime savo tuštybėj:
juk amalas ne žaibas, kuris dangų skriodžia.
Žodžiu, skaudžiau nei akmeniu,
geriausiam draugui gali užtvoti.

Pakirdęs rytas sliuogia stogu -
nerimas pradingsta ir nuslūgsta.
Pakeist Pasaulį visą norisi...
„Palauk, palauk - tuštybėn sprūsti... „