...

Akis lėtės,
žvelgs ir ženklų vandens nenuplautų ras,
o jie atrodys lyg apmirę ties
riba tarp garso ir skulptūros,

akis tiesiog
aptings ir spalvos išsigrynins, regai
sustingus, nors prieš ją mosuok
lyg susiginčiję du magai,

akis lyg ir išeis
nors neilgam ir netoli, ja
grįš toliai lyg šviesa plyšiais
pas išsipusčiusių vaizdų broliją,

nes ji yra gera akis
ir jos tikrasis darbas – nužiūrėti
taip, kad joj esantis laikys
save pavirtusiu į rėtį.