Svajonių turnyras 16

HROVAKSAS

        - Tiesiog tylėk. Užsičiaupk, sukask dantis ir tylėk, po galais. - Dakeris karštligiškai šnabždėjo. Reikėjo suvaldyti Hrovaksą, jo auganti įniršį ir kuo greičiau, tuo geriau. Dakeris uždėjo ranką ant bendražygio delno. Raminanti energija ėmė tekėti į Hrovakso kūną, kone per prievartą versdama karį atsikvošėti. – Mes turime užduotį išgelbėti savo ordiną ir negalime ja rizikuoti dėl kažkokio kvailio sumautoj kaimo smuklėj.
      Užeigoje,, Pas Gartą‘‘ tvyrojo rėksminga sumaištis. Koks dvidešimt pusgirčių vyrų maukė alų ir įdėmiai klausėsi lieso kumpanosio.
      - ... o aš sakau, kad Torano ordinas yra eretikų lizdas. Resai jau seniai reikėjo atsikratyti tų slaptų bedievių. Išnaikinti juos kaip utėles galvoj, kaip šlykščius tarakonus. Aš tai jau supratau, greitai visi tai irgi sužinos, kaip dievą myliu, sužinos. Už tai ir išgerkim. Smuklininke, nemiegok, kur alus šauniems čia susirinkusiems vyrams. Aš vėl vaišinu.
          Paskutiniai,, oratoriaus‘‘ žodžiai buvo sutikti griausmingais pritariančiais šūksniais. Tarp stalų su ąsočiais ėmė bėgioti du pusberniai, vikriai pripildami ištroškusiųjų molinius puodelius. Pribėgo ir prie Dakerio. Ordino magistro padėjėjas ramiai ištiesė savąjį puodelį, kad jį iki viršaus užpildytų tamsus tirštokas alus. Staigus spyris po stalu į bendražygio koją ir Hrovaksas, kad ir nenoriai, irgi pasekė klieriko pavyzdžiu, gaudamas stipraus, kartoko alaus porcija.
        Dosnusis vyras gurkštelėjo iš savo puodelio ir vėl ėmė malti liežuviu apie Torano ordiną, drabstydamas jį purvais. Žodžiai buvo skirti visai smuklės salei, bet jo akys buvo nukreiptos į tyliai salės kampe įsitaisiusius Torano brolius. Dakeris kone fiziškai jaute kibų,, oratoriaus‘‘ žvilgsnį, nukreiptą į juos.
  - ... tikiuos, jus - šaunūs Lardės vyrai dabar suprantate, kas per išgamos yra ordino žiurkės. Kai ateis laikas sunaikinti šį blogio lizdą, nedvejokite ir prisidėkite prie dievo armijos ir dievas jūsų neužmirš. Pakelkim puodelius už Viešpaties dosnumą.
    Šį kartą smuklininko raginti jau nebereikėjo. Patenkintas greitai į jo kišenę kapsinčiais pinigais, užeigos seimininkas tik atsiraitė rankoves ir eilinė alaus statinaitė visos salės džiaugsmui ėmė tuštėti.
      - O ką galvoja Lardės svečiai apie mano tostą? - Dakeris akies krašteliu pastebėjo neskubriai link jų, tarp stalu besibraunantį,, šventės‘‘ užeigoje kaltininką. – Nepatinka jis, o gal alus per prastas?
      - Alus geras, ypač už dyką geriamas, – linktelėjo priėjusiam ordino klierikas. o dėl tosto, tai Toranas man ir mano verslui iki šiol nemaišė, gerbiamasis...
      - Melrikas iš Stepaviržio, – prisistatė Dakerio pašnekovas. - o jus, kiek suprantu iš drabužių, pirklys.
      - Atspėjot, Melrikai, esu Remlis, pirklys iš Resos šiaurės, o čia mano sargas. - mostelėjo į bendrakeleivį, Dakeris.
      - Visada malonu susipažinti su garbingais žmonėmis. –manieringai nusilenkė Melriku prisistatęs kumpanosis vyras. Jo žvilgsnis tiesiog lakstė apsimetėliais pirkliu ir jo sargu. Dakeris pajuto kaip smalsaus priėjusiojo akys ilgėliau sustojo ties jo veidu. Toranietis žinojo, ko ieško Melrikas iš Stepavirzio. To paties reikėjo ir juos užpuolusiems nelaimėliams miško plėšikams - ordino brolių auskarų. Jo nelaimei, Dakeris jais pasirūpino. Tiek jo, tiek  Hrovakso sidabriniai ratai saugiai gulėjo jo kapšelyje prie diržo, o skyles ausyse jis užgydė, panaudodamas dievo dovana. Įdomu, kam dirbo Melrikas – Resos karaliui ar bažnyčiai?
      - O ko tavo sargas toks rūškanas ir nekalbus? – smalsusis pašnekovas atsisuko į niūrų Hrovaksą.
      - Jam dantį skauda. Jau trečia diena kankinasi. Beje taviškiai irgi neatrodo labai laimingi? - atšovė Dakeris. Jis mostelėjo link stalo salės viduryje, nuo kurio čia atėjo Melrikas. Prie jo sėdintys penki vyrai iš tikro ne per labiausiai džiaugėsi gyvenimu. Penketas tvirtų ir visiškai blaivių samdinių, liūdnai, su prastai slepiamu pavydu žiūrėjo į besilinksminančius smuklėje kaimiečius.
      - Aš juos samdžiau ne tam, kad jie mauktu alų ir būtų laimingi. – linktelėjo vyras iš Stepaviržio. – Ne visos vietos po saule tokios svetingos, kaip ši smuklė ir ne visi žmonės tokie garbingi kaip jus, pirkly Remli. Tikiuos, labai nesutrukdžiau vakarienės. Melrikas vėl nusilenkė ir nužingsniavo atgal.
        Torano priešas nieko nepešė, tiesiog patenkino savo smalsumą ar visgi kažką sugebėjo, iš šio trumpo pasisvaidymo mandagiomis frazėmis, sužinoti? Nežinia. Dakeris kiek atsipalaidavo. Jis nutraukė energijos tekėjimą į savo bendražygį. Kai grįš į savo kambarį, jam vėl teks kramtyti trukažolę. Kelione tik prasidėjo, o jam jau kelis kartus teko naudoti dievo dovana. Jei taip tesis ir toliau, teks ieškoti kur gauti šios žolės atsargų. Torano padėtis dar sudėtingesnė nei galvojo magistras Roteringas. Plėšikai jau ėmė medžioti ordino brolius, o kaimuose ir miestuose prisiveisė Toraną juodinančių tipelių. Dakeris atstūmė lėkštę su vištos likučiais. Vakarienė baigta. Hrovaksas kaip ir pridera pareigingam samdomam kariui, akimirksniu pakilo nuo stalo ir nužingsniavo apsimetėlio pirklio priekyje. Rytoj jų vėl laukė ilga kelionė, o šį vakarą,, vainikuos‘‘ kietos lovos smuklės kambaryje, savo dydžiu labiau panašiu į nedidelę kamarėlę. Pasiekęs smuklės salės galą, Dakeris apsižvalgė. Niekas salėje beveik nepastebėjo jų išėjimo. Kaimiečiai ir toliau šurmuliavo bei maukė alų, o penki nelaimingi samdomi kariai toliau niūriai jiems pavydėjo. Tik prisistatęs Melriku pakėlė aukštyn puodelį su alumi atsisveikindamas su jais. Iš mandagumo ir pagarbos? Vargu bau. Kumpanosio oratoriaus veide švietė pašaipi šypsena. Įdomu, kas jį taip pralinksmino?
        Jų kambarėlis buvo pats paskutinis neilgame tamsiame koridoriuje. Dakeris įžengė į jų nakvynės vietą ir uždaręs duris, atidžiai jas apžiūrėjo. Smuklė buvo visiškai niekam tikus – vargana ir purvina, tačiau kambarių durys buvo tvirtos ir storos, o durų skląsčiai iš gero metalo. Naktį bus saugu, kiek tai dabar įmanoma Torano broliams Resoje.
        Klierikas atsigulė į kietą nepatogų gultą, smirdintį šiaudais ir prakaitu. Ne kažkas, bet vis geriau nei plika žemė miške. Miegas neskubėjo ateiti. Užmigti trukdė už durų, užeigos salėje šurmuliuojantys alaus gėrikai ir neramios mintys. Su kiekviena kelionės diena Torano padėtis atrodė vis prastesnė ir niūresnė. Ar jie spės nukeliauti į tąjį Gilramešą ir ar pavyks ten iškovoti pergalę?

                            --------------------------------

        Dakerį prižadino dar net neprašvitus. Hrovaksas jau buvo pilnai pasiruošęs toliau keliauti. Jis atsisėdo ant savo lovos ir tylėdamas laukė, kol magistro padėjėjas apsirengs. Smuklėje karaliavo ramybė ir tyla. Visi alaus mėgėjai dabar saldžiai parpė smuklės kambarėliuose  arba savo kaimo trobose.
        Dakeris greitai ir kaip galima tyliau užsivilko jau tokius įprastus pirklio drabužius, atsigėrė vėsaus vandens iš pastatyto ant kėdės ąsočio ir atsargiai atstūmė durų skląstį. Koridoriuje buvo tuščia ir tamsu, Nedidukai aliejiniai žibintai degę vakare, dabar buvo užgesinti. Abu Torano broliai atsargiai, kone ant pirštų galų prasėlino koridoriumi. Už kažkurių durų dabar saldžiai knarkė naujasis pažįstamasis – Melrikas iš Stepaviržio su savo sėbrais. Iškeliaujantiems dabar mažiausiai reikėjo jų draugijos.
        Smuklės salė irgi buvo tuštut tuštutėlė. Ankstaus ryto prieblandoj stūksojo tik masyvūs stalai ir suolai, jau švarūs, be tuščių bokalų ir alaus balučių ant stalviršių po triukšmingo vakaro. Baliuką bepriminė rūgštokas alaus tvaikas tvyrantis ore. Apsimetėlis pirklys pabeldė į duris dešinėje, kur gyveno smuklininko šeimyna. Už kelių akimirkų pasigirdo bruzdesys ir kimūs užsimiegojusio žmogaus keiksmai. Iš už durų pasirodė pats užeigos šeimininkas.
        - Mes išvykstam. – trumpai burbtelėjo Dakeris. Jis ištraukė iš kapselio keletą monetų ir įkišo mieguistam vyrui į delną. Pinigai pažadino smuklininką ne blogiau už išpiltą ant galvos šalto vandens kibirą,.
        - Ankstyvi ponai. Matyt vykstat su skubiais reikalais, kad net pusryčių nesulaukėte. Mano žmona kepa pasakiškai skanią kiaušinienę, gaila kad neparagausite.
      - Papusryčiausim kelyje. Paruošk mūsų žirgus kelionei.
      - Tuoj ponai. Tučtuojau.. – Smuklininkas nusilenkė ir išskubėjo laukan, į arklides. Toranieciai neskubriai išžingsniavo jam iš paskos. Dakeris priėjo prie stovinčios šalia arklidžių vartų statinės ir suvilgė veidą  lietaus vandeniu. Vėsus vanduo atgaivino dar kiek sustingusį po nakties veidą. Miego buvo per mažai, tai jau tapo nemalonia šios kelionės tradicija. Dakeriui truko Kesterito pilies gyvenimo pastovumo ir tvarkos. Erzino visiška nežinomybė, to kas jų laukia ateityje. Kone kiekvieną dieną juos užklupdavo nauji nemalonumai ar net mirtini pavojai, kaip tie plėšikai miške. Atrodo kažkam ten, danguje, tai ką jie daro, visiškai nepatiko.
        Apmastymus nutraukė iš arklidžių pasirodęs vedantis žirgus smuklininkas. Hrovaksas atlikdamas rūpestingo samdomo kario vaidmenį, patikrino abiejų balnus ir palaukes, kol jo apsimetėlis šeimininkas užsiropš ant žirgo, lengvai užšoko ant savojo. Smuklininkas tuo metu jau plačiai atvėrė užeigą supančios tvoros vartus. Keliauninkai padėkojo už maistą ir nakvynę mostelėjo atsisveikindami ir išjojo, dingdami užeigos seimininkui iš akiu pilkoje prietemoje it vaiduokliai.
        Kaimą, kuriame stovėjo smuklė,, Pas Garta‘‘ irgi dar palaimingai gaubė naktinė ramybė. Girdėjosi tik mieguisti šunų amtelėjimai, šiems pajutus pro šalį risnojančius žirgus. Dakeris kiek atsipalaidavo. Melrikas su kraugeriškais, priešiškais ordinui šūkiais ir savo patyrusiais samdiniais liko už nugaros.     
        - Šiandien pasieksime Resos sieną su Astiliu. Ten busime saugesni. Keisti laikai atėjo, kai dievo kariai turi bijoti savo šalies žmonių. – magistro padėjėjas pabandė užkalbinti savo tylenį bendrakeleivį. Jau nuo pat kelionės pradžios, atsiradusi tarp jų tylos siena slėgė ir erzino. Ir šiaip nekalbus Hrovaksas po praėjusio vakaro dar labiau paniuro. Vakar jame kunkuliavęs įniršis niekur nedingo, tiesiog pasislėpė riterio viduje. Dakeris neabejojo, pasitaikius tinkamai progai tas pyktis išsiverš laukan, dar stipresnis ir negailestingesnis.
        - Mes per mažai meldžiamės ir kalbamės su Viešpačiu. Taip man pasakė magistras prieš kelionę. – burbtelėjo atgal Hrovaksas. Burbtelėjo ir staigiai sustabdė savo žirgą. Dakeris irgi nejučia truktelėjo pavadžius. Jis apsidairė ieškodamas, kas privertė sustoti paniurėlį bendražygį. Kaimo trobos jau buvo pasilikusios už keliauninkų nugarų, tik dešinėje nuo kelio už kokių keliasdešimt metrų stūksojo vienišas statinys. Bažnyčia. Net artėjančio ryto prieblandoje matėsi ant smailaus stogo pritvirtintas Viešpaties ratas.
        - Mes neturime laiko maldoms, broli. Kol mes esame Resoje, mums gresia pavojus. Pats tuo įsitikinai vakar smuklėje ir dar anksčiau, miške. - dabar atspėti Hrovakso norus nebuvo sunku. Dakeris prisiminė savo kelionės draugo pravardę Kesterito pilyje - koplyčios berniukas. Riteris buvo iš tų ordino narių rūšies, kuriems visas gyvenimo tikslas buvo melstis ir tarnauti Viešpačiui.
        - Tai paskutinė Dievo buveinė mūsų kelyje į Gilramešą? – paklausė Hrovaksas.
      - Toliau bus tik kitatikių kraštai. – nenoriai patvirtino magistro,, dešinioji ranka‘‘. Jis jau suprato kuo baigsis šis ginčas - jam teks nusileisti užsispyrėliui riteriui. Magistras paskyrė jį vadovauti šiai misijai, bet kuo toliau, tuo mažiau jam sekėsi suvaldyti Hrovaksą.                   
      - Na gerai jau, einam pasimelsim. Tik neilgam, kai prašvis, noriu būti toli nuo šio dievo pamiršto kaimo. – Dakeris nusiropštė nuo savo palšio ir nužingsniavo prie bažnytėlės, vesdamasis žirgą iš paskos.
      - Paprašysim Viešpaties palaiminimo mūsų kelionei. – pralinksmėjo paniurėlis riteris.
      Šventykla buvo nedidele, kukli, bet didesnės tokiam varganam kaimui ir nereikėjo. Kaip buvo priimta Resoje, bažnytėlė buvo neužrakinta, kad visi kam reikia dieviškosios užuojautos ir pagalbos, bet kada turėtų galimybę jos paprašyti Viešpaties namuose. Toraniečiai pravėrė nuo laiko pajuodavusias medines duris ir įžengė į šventyklą.
        Viduje vaizdelis buvo ne ką geresnis nei iš lauko. Paprasta stačiakampio formos salė su keliomis eilėmis suolų tikintiesiems ir altorius prie galinės sienos. Viskas iš medžio, sena ir apskurę. Resos bažnyčios vyriausieji nemėgo skirti pinigų tokioms bažnytėlėms, o vietiniai kaimiečiai paprasčiausiai neturėjo lėšų ją sutvarkyti. Bažnyčią gaubė švelni prietema, kiek prasklaidyta auksinės keleto žvakių šviesos. Viduje buvo tuščia, nesimatė nė gyvos dvasios, bet čia nebuvo nieko keista. Iki pamaldų dar buvo kelios valandos laiko. Šventikas, kaip ir jo tikintieji, greičiausiai dar vartėsi šiltuose pataluose.
        Hrovaksas nužingsniavo tiesiai prie altoriaus. Užtikrintai, neabejodamas, tarsi kažkokia jėga traukte trauktų jį ten. Priėjęs prie dievo rato, raudonais dažais negrabiai išpiešto ant medinių grindų, riteris suklupo ir ėmė pusbalsiu murmėti maldos žodžius. Dakeris neskubriai nusekė iš paskos, bet iki altoriaus nėjo. Tiesiog prisėdo ant suolo pirmoje eilėje. Mintyse greitai sukalbėjo pagrindinę maldą. Žodžiai tarsi patys atsirado galvoje. Kiekvieno jo ryto celėje įprotis. Sukalbėjo ir ėmė laukti, kol savo litanijas pabaigs bendražygis.,, Koplyčios berniukas‘‘ įsismarkavo kaip reikiant. Maldų žodžiai užpildė nedidelę šventyklėlės erdvę pamažėle virsdami beprasmiu garsų kratiniu. Neaiškus murmesys, ramus veblenimas. Netikras prekeiva pajuto kaip jį vėl apima snaudulys. Ši netikėta pertrauka kelionėje atrodo, turėjo užtrukti ilgiau nei jis galvojo. Deja, Dakerio nelaimei, jam nebuvo lemta pasnausti ant bažnyčios suolo. Staiga vienodoje Hrovakso tariamų žodžių upėje pasigirdo naujas garsas. Svetimas. Sugirgždėjo bažnyčios durys. Kam dar prisireikė Viešpaties užtarimo tokį ankstyvą metą?

                              ---------------------------------

          Į vidų sugužėjo visa govėda. Stengėsi įslinkti greitai ir nepastebimai, bet pavyko tik greitai. Net silpnoje žvakių šviesoje magistro padėjėjas pažino įsiveržusius -  iškalbusis Melrikas su savo samdomais draugeliais. Samdiniai priekyje – du su užtaisytais nedideliais arbaletais, dar trys su kardais rankose. Jie net nežvilgtelėję į ant suolo sėdintį Dakerį apsupo altorių su prie jo klūpančiu ordino riteriu.
        Dakeris pakilo nuo suolo. Vargu ar samdiniai su ginklais rankose atskubėjo prisijungti prie,, koplyčios berniuko‘‘ maldų. Vėl teks kovoti? Ką gi jis parodys šiems įžūliems prasčiokams, ką sugeba Torano klierikai. Dievo dovana pabudo švelniai paskleisdama šiltą dūzgesį galvoje. Pabust pabudo, bet tik tiek ir tepavyko. Dievo dovana taip ir liko galvoje, užspausta kažkokios nematomos jėgos iš išorės.
        - Neišeina, ar ne? – vakarykštis smuklės oratorius prisiartino prie sumišusio Dakerio. – Neišeina, nes aš neleidžiu, Torano pakalike.
        - Aš pirklys Remlis. Jus su kažkuo mane sumaišėte, Melrikai. – klierikas pakilo nuo suolo, stengdamasis suvaldyti paniką. Atrodo šį kartą jie susidūrė su kur kas pavojingesniais priešininkais nei paprasti buki plėšikėliai.
        - Aš tau panašus į kvailį, ordino šiukšle?  - nusišypsojo Melrikas ta pačia jau vakar matyta pašaipia šypsenėle. – Aš uoste užuodžiu tokius kaip tu ir tavo netikras samdinys. Jau nuo Stepaviržio laikų tai sugebu.
      - Stepaviržis? Kur jis randasi? – susiraukė Dakeris. Šis pavadinimas kažkur jau buvo jam girdėtas.
      - Niekur, nes jo jau nebėra. Nuo tada, kai Torano ordinas išpjovė visus Stepaviržio žmones, o kaimą sudegino. Likau gyvas tik aš. Mane priglaudė netoliese stūksojęs vienuolynas, o paskui pas save priėmė bažnyčios tėvas Irecijus. Jis po visą Resą ieško žmonių su tokiomis galiomis, kurias turi Torano ordino broliai, tokiomis, kurias turiu aš. Nuo to laiko aš jam tarnauju.
      - Tamsiųjų eretikų sekta. – prisiminė klierikas netolimus ordino žygių praeities laikus. – Tame kaime buvo jų slėptuvė.
      -  O dabar eretikai slepiasi Torane ir aš juos padėsiu sunaikinti, kaip jie nužudė mano tėvus ir brolius. - kumpanosis Irecijaus tarnas išsitraukė nedidelį elegantišką durklą. – Ir pradėsiu naikinti nuo jusų dviejų.
        - Smurtas bažnyčioje draudžiamas. Tai šventvagystė, nuodėmė.
        - Irecijus man atleis visas nuodėmes. – šyptelėjo Melrikas. – Visas iki vienos.
        Dakeris suraukė antakius. Kažko panašaus jis ir tikėjosi išvydęs šį rėksnį vakar smuklės salėje. Irecijaus pakalikas, išsiųstas apjuodinti ordiną ir nuteikti prieš Toraną visą šalį. Tokių ko gero po Resą ne vienas dabar blaškėsi, tik ne visi, kaip Melrikas turėjo Dievo dovaną. Klierikas žvilgtelėjo altoriaus pusėn. Jau atsistojusį jo bendražygį supo visi penki samdiniai. Net įspūdingas kardo valdymo menas negalėjo padėti riteriui įveikti juos. Priešininkų tiesiog per daug. Melrikas puikiai paspendė spąstus jiems. Vakar smuklėje kumpanosis pajuto, kaip Dakeris panaudojo dvasine jėga ramindamas įsiutusį riterį, taip išduodamas savo tikrąją prigimtį. Pajuto ir ramiai išlaukė, kol jie išvyks iš kaimo. Kam gąsdinti kaimiečius skerdynėmis jų užeigėlėje, jei gali savo priešus prigriebti kokioje ramioje vietoje atokiau nuo kaimo. Klierikas pabandė dar kartą įveikti nematomą užtvarą. Iš visu jėgų. Priešiška jėga kiek atsitraukė nuo jo spaudimo. Priešininkas buvo ne mažiau stiprus dvasinės jėgos žinovas už jį, viena Torano klierikų, tačiau Melrikui truko patirties. Kumpanosio veide šypseną pakeitė įtampa, jam stengiantis atlaikyti galingą atsakomąjį Dakerio puolimą.
          - Tu manęs neįveiksi, ordino išpera. – pro sukastus dantis sumurmėjo Melrikas. Jis ėmė artėti su durklu rankoje. - Tau neužteks jėgų. Per daug jų išnaudojai vakar smuklėje. Aš nusmeigsiu tave, o po to ir tavąjį draugužį. Tada aš nusiaubsiu šią bažnyčią, o kaime papasakosiu, kad tai padarėt jus, Torano broliai, ir tik mano dėka ji apskritai išliko nesudeginta. Kaimiečiai patikės, juos lengva įtikint. 
          Dakeris dar labiau įsitempė, stengdamasis iš paskutiniųjų pramušti priešininko sukurtą nematomą sieną. Tai buvo paskutinė galimybė išlikti gyvam. Jo kardas ir durklas ramiai kabojo prie žirgo balno. Iš kur jis galėjo žinoti, kad net šventykloje gali tykoti mirtinas pavojus. Jei pavyktu įveikti plepųjį jo šventenybės Irecijaus tarną, likę vieni samdiniai prieš du ordino brolius neatsilaikytų. Jis turi įveikti Melriką.
          Bažnyčioje įsivyravo tyla. Visi laukė kuo pasibaigs Dakerio ir Melriko dvikova.

                              ------------------------------

      -,, Melskis Viešpačiui ir jis tau padės. Anksčiau ar vėliau, anksčiau ar vėliau. Tiesiog melskis Viespačiui‘‘.
        Pirmas jį pamatė Hrovaksas. Samdiniai tuo metu buvo atsisukę į altoriaus pusę, į jį, atidžiai stebėdami kiekvieną jo krustelėjimą ir tiesiog negalėjo matyti kaip iš lėto, tyliai prasivėrė bažnyčios durys. Tai buvo jau senas, bet dar tvirtas vyras raudonais šventiko drabužiais. Jis atsargiai įžengė vidun ir sustojo prie durų rankoje spausdamas didžiulį arbaletą. Torano riteris įžiūrėjo arbalete net dvi strėles, pasiruoštas susmigti į taikinius. Šventiko veide nesimatė jokios baimės. Jis paprasčiausiai žvalgėsi po bažnyčią įvertindamas padėtį.
      Kam jis padės? Į spąstus pakliuvusiems jiems ar samdiniams su Melriku priešakyje? Kada šventikas nužvelgė Hrovaksą, riteris ramiai nusišypsojo, drąsiai pasitikęs tiriantį bažnyčios šeimininko žvilgsnį. Blogiau tikrai jau nebus. Vienas papildomas priešas nieko nepakeis, bet jeigu Viešpaties tarnas nutars jiems su Dakeriu padėti, tai gali būti jų šansas nugalėti ir išlikti gyviems.
      Šventikas linktelėjo pasisveikindamas ir nusitaikė. Du kart sudūzgė templės. Abu samdiniai ginkluoti arbaletais aiktelėjo ir susmuko ant grindų su strėlėmis nugarose. Kupinas įtampos laukimas ir tyla šventykloje baigėsi.
        -,, Melskis Viešpačiui ir jis tau padės. ‘‘ – dar kartą pakartojo maldos žodžius mintyse Hrovaksas. Šį kartą pagalba atėjo pačiu laiku. Riteris pajudėjo. Kortas tiesiog išnėrė iš makštų. Išėjus iš rikiuotės arbaletininkams, Hrovaksui atsirado šansas kovoje su trimis likusiais stovėti priešais. Samdiniai aišku daug geresni kariai nei plėšikais tapę kaimiečiai miške, bet ir jis juk ne iš kelmo spirtas. Jo pusėje Dievo dovana ir netikėtumas. Torano brolis akimirksniu priartėjo prie arčiausiai stovinčio samdinio ir lengvu judesiu nubloškęs į šalį jo ginklą perrėžė pilvą. Samdinys perlinko pusiau ir susmuko ant grindų. Kiti du sukruto, pagaliau supratę, kad jų draugai ką tik sveiki ir gyvi stovėję šalia, dabar jau iškeliavo anapilin. Pavėluotai, kad sulaikyti Hrovakso puolimą. Šiluma riterio galvoje plykstelėjo - į kovą įsijungė ir Dievo dovana. Vienas iš samdinių, užsimojo taikydamas į riterio šoną, bet kardas tarsi gyvas staiga nuslydo žemyn įsmigdamas į medines grindis. Toranietis kirto iš viršaus per jo kaklą, vienu galingu smūgiu atskirdamas galvą nuo kūno. Galva nubildėjo grindimis palikdama paskui save ant šiurkštaus dulkėto medžio tamsaus kraujo lašų dryžę. Liko paskutinis priešininkas. Jau išgąsdintas Hrovakso greičio ir jėgos. Samdinys buvo pakankamai patyręs karys, kad suprastų, kad Torano riteris per kietas riešutėlis jam vienam.
        - Melrikai, padėk man. – samdinys atsitraukė nuo altoriaus stengdamasis tarp savęs ir ordino riterio išlaikyti saugų atstumą. - Aš vienas jo neįveiksiu.
        Hrovaksas greit žvilgtelėjo į samdinių šeimininką. Šis sustingęs it statula stypsojo per kelis metrus nuo Dakerio. Dvasinė dvikova su Torano klieriku atėmė visas Melriko jėgas ir dėmesį. Dabar jau Melrikas pakliuvo i spąstus, iš kurių jį išgelbėti galėjo tik stebuklas.
      - Dievo namuose reikia prašyti Viešpaties pagalbos, o ne eretiko. – ramiai burbtelėjo riteris, staigiu judesiu priartėdamas prie samdinio ir smogdamas kardu į pilvą. Samdinys karštligiškai nukreipė Hrovakso smūgį į šoną ir vėl stryktelėjo šalin, kuo toliau nuo įniršusio ordino brolio. Neilgam. Po kelių sekundžių Hrovaksas vėl buvo šalia, kirsdamas, durdamas, smūgis po smūgio. Jokio atokvėpio savo priešininkui. Šis buvo rimtas ir patyręs varžovas, bet dabar jį valdė panika ir besikaupiantis nuovargis. Jo ranka judėjo vis lėčiau, kardas delne buvo spaudžiamas vis silpniau. Galų gale prie liūdnos paskutinio Melriko kario baigties prisidėjo dar ir atsitiktinumas. Samdinys besitraukdamas atbulomis užkliuvo už gulinčio negyvo arbaletininko ir nuvirto ant grindų. Hrovaksas prišoko ir nieko nelaukdamas įsmeigė savo korta priešininkui į pilvą. Vyras dusliai riktelėjo ir nurimo, sustingo kurioziškai užmetęs kojas ant savo draugo kūno.
        Liko paskutiniai besikaunantys bažnytėlės salėje. Dakeris ir Melrikas vis dar stūksojo vienas prieš kitą kaip užsispyrę ožiai, susitikę siaurame take. Dievo dovana tiesiog tryško iš abiejų, bangomis, galingomis srovėmis. Vienas kito verti priešininkai, nenorintys nusileisti vienas kitam nei per nago juodymą. Tik vienas iš jų jau pralaimėjo, kad ir kaip nenorėjo to pripažinti.
        - Jūs manęs nenugalėsit, suskiai. Aš jūs išskersiu, lygiai taip kaip jūs nužudėt mano šeimą. Aš seniai laukiau šios akimirkos ir negaliu pralaimėti.
        Melrikas vėl sakė kalbą. Jo žodžiai užpildė nedidelę bažnyčios erdvę it dūzgiantys, pilnais pykčio geluonimis vabzdžiai, Paskutinysis iš Stepaviržio kaimo primine išprotėjusį, seilėmis iš įsiūčio besitaškantį šventiką. Dar vakar Hrovaksas būtų su didžiausiu malonumu plikomis rankomis jį uždusinęs, bet čia ir dabar Irecijaus,, klapčiukas‘‘ daugiau kėlė gailestį, nei vakarykštę neapykantą. Pyktis dingo taip pat staiga kaip vakar smuklėje užgimė jame, girdint šventvagiškus kumpanosio žodžius, skirtus girtiems kaimiečiams. Melrikas tiesiog buvo banalus žmogėnas, apsėstas noro atkeršyti. Torano riteris prisiartino prie Melriko ir suvarė jam durklą į nugarą. Ramiai. Kone švelniai. Greita mirtis.
          Pagaliau bažnytėlėje vėl ramu, kaip ir pridera tokį ankstyvą rytą. Hrovaksas nuskubėjo prie savo bendražygio. Klierikas išsekęs susmuko ant suolo. Jis karštligiškai išsitraukė iš maišelio prie diržo keletą trukažolės lapų ir įsikišo į burną. Dievo dovana eilinį kartą išsunkė beveik visas jo vidines jėgas.
          - Jūs tikrai - torano broliai? – Šventikas vis dar stovėjo prie  durų. Jo žvilgsnis klaidžiojo po lavonais užverstą bažnyčios salę.
        Hrovaksas susižvalgė su bendražygiu. Pasakoti melo pasakėlę apie keliaujantį pirklį ir jo sargybinį savo gelbėtojui nebuvo jokios prasmės.
        - Taip, mes keliaujam iš Kesterito pilies. – linktelėjo Hrovaksas. Šį kartą jis kalbėjo už klieriką. Dakeriui reikėjo laiko atsigauti po įnirtingos kovos su kumpanosiu priešininku. – Beje, ačiū už pagalbą, šventike. Keista matyti dvasininką su ginklu rankoje.
      - Ne visada buvau šventiku. – vyras priėjo prie artimiausio suolo ir ramiai padėjo savo arbaletą ant jo. – Teko paragauti ir kario duonos.
      - Keista ir tai, kad kovos metu tu palaikei mūsų pusę. Samdiniu vadas dirbo Bažnyčios patriarchui Irecijui.
      - Aš dirbu ne Irecijui ar bažnyčiai, tarnauju Viešpačiui ir šio kaimo žmonėms. – šventikas palinko virs Melriko kūno. Apvertė ant nugaros ir atsegė kapšelį nuo diržo. - Šis kaimas neturtingas, todėl tenka pačiam pasirūpinti šventyklos išlaikymu. – ramiai paaiškino savo pašnekovams ir nuskubėjo prie kitų kūnų. – Po to, kai Garto smuklėje apsistojo šis Melrikas, dalis kaimiečių susižavėjo jo kalbomis, pamiršdami savo prievoles ir darbus. Tai negalėjo baigtis geruoju, puikiai žinau kaip karui verbuojami vyrai.
        - Karui? – vėl perėmė pokalbį į savo vadžias Dakeris. Trukažolė jau truputį apmalšino maudimą  galvoje.
        - Karui prieš jus, prieš Torano ordiną. Sklando kalbos, kad karalius jau išsiuntinėjo garsiausioms aristokratų giminėms kvietimus prisijungti prie jo kariuomenės artėjančiame karo žygyje.
        - Daug dabar sklando gandų. Neramus laikai ateina į Resą. - sutiko Dakeris. Jis sunkiai pakilo nuo suolo. Hrovakso užgaida pasimelsti užtruko per ilgai ir vos nekainavo jiems gyvybių. Pats laikas dingti iš čia, bet pirma reikia atsidėkoti jų gelbėtojui. – Mes padėsim jums paslėpti lavonus. Tik pasakykit kur. 
        - Nereikia. Aš pats susitvarkysiu. Su savo padėjėju. Jis nebylys ir kiek silpnoko protelio, bet visiškai ištikimas man. Niekas kaime nesužinos apie tai, kas čia atsitiko arba bent jau neišdrįs klausinėti ir įtarinėti savo šventiko – Šventikas atsistojo. Pinigų kapšelių kolekcija po kūnų apžiūros gerokai padidėjo.
      - Ką gi, tada mums laikas iškeliauti. – gūžtelėjo pečiais klierikas. Tuo geriau jiems su Hrovaksu. Dakerio laukė visa diena balne. Po alinančios dvikovos su Melriku ši kelionė jam virs tikru pragaru. Laiko ilsėtis ir išsimiegoti, kaip po kovos miške su plėšikais, jis šįkart neturėjo. Jis mostelėjo Hrovaksui ir pasuko išėjimo link.
      - Tiesa, šventike? – prie durų Dakeris atsisuko atgal, į salę. - Jus mus ištraukėte mirčiai iš nagų, o mes net nežinom savo gelbėtojo vardo.
        Šventikas sutriko. Ilgai žiūrėjo į Torano brolius, tarsi spręsdamas sunkų galvosūkį. Galų gale prabilo. – Aš esu Gastorijus iš Teralo. – Senio veide nebylus iššūkis.
        - Dėkui tau, Gastorijau iš Teralo, už pagalba. – Dakeris pagarbiai nusilenkė. – Neilgai trukus pagalbos prireiks ir visam ordinui, jei turėsi noro ir jėgų, atvyk į Kesterito pilį.
        - Pagalvosiu apie tai. – sutiko Gastorijus. – O dabar keliaukit ir tepadeda jums Viešpats.