Kaip paprasta...

Jis gulėjo šalia manęs ir šnopavo man tiesiai į veidą, skleisdamas itin nemalonų dvoką. Atsisėdau ant lovos krašto. Grindys buvo padengtos drabužiais. Tikiuosi šie drabužiai tik mano ir jo...
Nuo grindų paėmiau besimėtantį batą. Dievulėliau, nejaugi vakar ir vėl išėjau su šiais???... kokia gėda.
Susiėmiau už galvos. Net rankomis jutau tvinksinčius smilkinius. Kambaryje tvyrojo klaiki smarvė. Ne, vyrams iš tiesų negalima gerti vien dėl pagirių aromato.
    Visdėlto pakėliau antklodę pažiūrėti, ar tai tikrai tas, kurį vyliausi išvysti... Taip, tai jis.
    Atsikėliau. Surinkau rūbus nuo grindų ir sumečiau juos ant kėdės. Tvarkingiau sudėlioti visiškai neturėjau jėgų. Nekenčiu žiemos. Pravėriau langą. Beje, už jo lijo. Šlykštu.
    Nuslinkau į virtuvę. Atsigaivinau buteliuku šalto mineralinio vandens. Reiktų palįsti po dušu...
                           
                                        *****

    Porą kartų numečiau mobilųjį telefoną, kol pagaliau atsiliepiau.
  - Taip, klausau?
  - Llabs mmžute...
  - Tu šūdžius. Vėl girtas...
  - Npyyk mmžute. Šnden ptenkinsu tve.
  - Pirma save pasitenkink.
    Padėjau ragelį. Asilas. Visuomet taip daro. O aš nekenčiu kai jis taip daro. Jis man netinka. Jis man visiškai netinka. JIS MAN NETINKA! Kiek kartų dar teks tai kartoti...
    Užėjau už kampo. Gal pusvalandį prasikniau kuprinėjė, kol radau prakeiktą cigarečių pakelį. Paskutinės dienos - vienas stresas. Ir vėl telefonas.
  - Klausyk, turiu pasiūlymą...
  - Tomai?
  - Tik nedaryk skubotų sprendimų. Vakar buvau prabangiame verslininkų susitikime...
    Visiškai neturėjau nuotaikos jo klausyti.
  - Klausyk, Tomai, dabar velniškai neturiu laiko. Perskambinsiu tau vėliau.
    Ramu. Užsirūkiau. Mmmm... Nuo ko reiktų pradėti šiandieną...
    Užsižiūrėjau į priešais stovinčio namo, ketvirtą aukštą. Balkone, ant virvės kabojo nesuvokiamo dydžio liemenėlė, plaikstoma vėjo...
  - Atsiprašau, ponia... - Tarė stambokas... ai, ką čia- begemotas ir tiek.
  - Albertas Štanulis. - Kažką neaiškiai suvapėjo, ko neįstengiau suprasti, ir parodė ženkliuką. Cigaretė iškrito iš rankų.
  - Turiu orderį jus suimti. Jūs atitinkate vakar įvykdyto apiplėšimo, vieno iš nusikaltėlių apibūdinimą. Rankas prie sienos prašyčiau.
    Nepratariau nė žodžio.
  - Viskas, ką jūs pasakysite, gali būti ir bus panaudota prieš jus...
    Nieko nemačiau, ir tik retkarčiais, per miglą išgirsdavau, kažką man aiškinantį balsą.
    Pajutau ranką sau ant galvos, kuri įgrūdo mane automobilyn...
    Žemė slydo man iš po kojų. Kažkoks gumulas stovėjo stemplėje. Ką aš padariau? O dieve, ką aš padariau??
    Staiga, pro akis ėmė bėgti vaizdai. Matau Tadą. Jis smarkiai įkaušęs. Vienoje mano rankoje kažkoks ginklas, kitoje - atkimštas vyno butelis. Grindys nuklotos išgulusiais žmonėmis, kraupiais, baimės iškreiptais veidais. Aplink vien kasų aparatai... Mėtosi banknotai...
    Mano galva nusviro. Trinktelėjo atsiremdama į langą. Įsiklausiau į sirenų muziką...