Interviu su juodvarne (III)

- Sveiki grįžę, tikiuosi reklama jums neprailgo. – pasisveikino vedėjas. – Žinoma, kad prailgo, kitaip ir negali būti. Taigi, Simona, prašome, tęsk savo pasakojimą.
Simonai nepatiko, kad ją nutraukė vidury pasakojimo. Ji žinojo, kad taip gali būti, buvo perspėta iš anksto, kad laikas eteryje labai ribotas ir dėl intrigos gali būti nutraukta vidury sakinio, tačiau tai vis vien erzino. Bet mergina nurijo suirzimą ir tęsė:
-    Taigi, kai jau buvome bepaklaikę iš siaubo, viskas nušvito, ėmiau aiškiai matyti kiekvieną                  daiktą, nors spalvos prislopintos. Tuomet pamačiau savo vaikiną, kuris skleidė tuos keistus garsus ir mus tyčia gąsdino. Kai tik visiems savo draugams paaiškinau kas ir kaip, pasigavome mano draugą ir gerai iškaršėme jam kailį.
- Niekas nenorėtų būti taip apmulkintais, kaip jūs.
- Be abejo. Dėl to taip ir užpykome.
- O tavo akys tapo tokios kaip dabar, ar ne?
- Taip.
- Ir kaip į tai reagavo šeima, draugai?
- Šeima pripratusi prie nuolatinių pokyčių, tad per daug nieko nesureikšmino, o draugai, cituoju,: „O, ble, kokios kietos akys! Ir aš tokių noriu! “ Visgi mano vaikinui jos atrodė per kraupiai, tad jis pasipustė padus.
  Salėje pasigirdo murmesys, vieni peikė vaikiną dėl jo baimės, o kiti pritarė ir užjautė jaunuolį.
- Tikrai nemalonu. Kam tokio vaikino, kuriam tu atrodai negraži?
- Mhm.
- Ir nuo to įvykio matai tamsoje?
- Aha.
- O matai spalvotai? Na, juk sakoma, kad gyvūnai neskiria spalvų ir panašiai...
- Skiriu spalvas, tik vienos kiek ryškesnės, o kitos šiek tiek blankesnės. Matau kitokių atspalvių ir nematau kai kurių ankščiau matytų atspalvių. Akių daktaras sako, jog turiu pusiau žmogaus, pusiau katės akis.
- Neįtikėtina. – Vyro veidas minutėlei tapo perdėtai nustebęs. - Na, o dabar tikimės, jog papasakosi apie sparnus.
- Tikiu, kad nekantraujate išgirsti istoriją apie juos. Taigi, prieš metus, aštuoniolikto gimtadienio proga, man buvo padovanotas šuolis parašiutu. Labai apsidžiaugiau, seniai norėjau tai išbandyti. Viskas vyko normaliai – apmokymai, pasirengimas, apsirengimas, kuprinės tvirtinimas ant nugaros... Skrydis irgi geras buvo ir oras puikus, idealus parašiutu leistis. Kai iššokau – jaučiausi nepakartojamai, lyg tam ir būčiau sutverta. Tik va, parašiutas neišsiskleidė. Dėl streso visiškai pamiršau, kad reikia skleisti atsarginį, tad tiesiog stebėjau, kaip žemė sparčiai artėja ir laukiau smūgio. Staiga ėmė mausti nugarą. Taip maudė, kad norėjosi nusiplėšti kurpinę nuo nugaros. Kadangi per tiek transformacijų buvau išmokusi pasitikėti savo kūnu, išsinėriau iš kuprinės ir tada atsirado jie – sparnai, bei uodega. Instinktyviai žinojau, kaip jais naudotis, kaip mat pajutau visas oro sroves netoliese. Viena jų pasinaudojusi išvengiau smūgio žemėn ir grakščiai nusileidau. Tik vėliau supratau, kad taip lengvai išsinėriau iš kuprinės dėl to, kad staigiai suliesėjau.
- Ir dabar gali skraidyti bet kada?
- Taip.
- Tai gal pažiūrėkime kaip skraidai?
  Ekrane pasirodė vaizdo įrašas, kuriame Simonai ant galvos, nugaros, pilvo pritvirtinamos nedidelės kameros. Tada ji šast ir pakyla. Keli juodų sparnų mostai ir Simona jau padangėje, skraido virš namų stogų. Bet ne, ji neketina rodyti miesto panoramos. Ji greitai sumoja sparnais dar kelis sykius ir štai, dabar ji virš debesų tumulų, kurie atrodo it kelias į rojų. Bet ir čia sparnuotoji neapsistoja. Pamačius properšą tarp debesų suglaudžia sparnus ir stačia galva neria žemyn. Kai rodos, jog ji tėkšis į upę, sparnai išsiskleidžia ir apsisukusi kaip grąžtas skrenda horizontaliai ir ramiai. Bet neilgai. Neria ji tarp namų, skrieja svaiginančiu greičiu virš gatvių, sparnai vos nebraukia namams per šonus ir nusileidžia prie jos laukiančių žurnalistų.
- Oho! – žiobteli vedėjas. – Čia tai vau! Neturiu žodžių. Pirmą sykį per savo gyvenimą neturiu žodžių. – Atrodė, kad vedėją tuojau ištiks infarktas.
- Man tai įprastas skrydis. Bučiau daugiau triukų parodžius, bet mane tikino to nedaryti, kitaip vaizdas būtų visiškai susiliejęs. – mergina atrodė šiek tiek susidrovėjusi.
- Tikiu, visa širdimi tikiu tavim. – vyras atrodė it apsvaigęs. Po minutėlės jis tęsė. - Iš viso tavo pasakojimo atrodo, kad tu nuolatos papuoli į pavojus.
- Taip nėra. Tiesiog buvau labai aktyvus vaikas ir tikra neklaužada. Mano tėvai stebisi, kaip dar sprando nenusilaužiau. Laipiodavau namų sienomis, karstydavausi į kiekvieną medį, bėgdavau per gatvę nė neapsidairiusi, vaikščiodavau apleistų daugiaaukščių stogais, šmirinėdavau po visokius griuvėsius, padeginėjau žolę, laužydavau kėdes, mokykloje nuolatos slidinėjau turėklais... Oi, ko tik nepridirbdavau ir kur tik nepabuvodavau.
- Reiškiasi dabar apsiraminai.
- Toli gražu ne. Skraidau kiekvieną dieną pažeme, o tai pavojinga, einu į visokius vakarėlius, kuriuose neretai kyla muštynės, beprotišku greičiu važinėju motociklu, šokinėju nuo aukštų tiltų į vandenį, šokinėju žemyn galva guma, stengiuosi kuo dažniau pakliūti į visokias ekspedicijas, kokias tik galiu ir ne visada jos būna tokios saugios, kaip atrodo... Ir nieko negaliu padaryti, nes jei ne aktyvus laisvalaikis, tai numirčiau iš nuobodulio.
- Ar nebijai, kad vieną dieną imsi ir tapsi na... banginiu ar kiškiu ar dar kažkuo?
- Ne. Pasitikiu savo kūnu, jis žino, kas man yra geriausia. Be to, mokslininkai tikina, jog galėčiau išmokti kontroliuoti savo metamorfozes, tik tam reikėtų laiko ir pastangų.
- Ar mokiniesi?
- Taip ir labai stropiai. Rezultatų dar nematyti, tačiau juk palyginti neseniai pradėjau mokintis.
- Šit mat kaip. O kaip meilės reikalai einasi? – paklausė vedėjas saldžiu balseliu. – Juk tikrai kažkas turėjo susižavėti tavo kitoniškumu. Ne visi yra kaip tavo buvęs vaikinas.
- Ne, neturiu. Nei vienas vaikinas, kurį pažinojau, tikrai nepanoro su manimi draugauti, nes, kaip jie patys ir sakė, nemėgsta draugauti su keistuolėmis. Vaikinams apsigimusios merginos yra tas pats, kaip stora, negražaus veido sena boba. Tik buvusysis toleravo mano keistenybes, kol neatsirado katės akys.
- Taigi, vaikinais esi visiškai nusivylusi?
- Ne. Gal kada sutiksiu tokį vaikiną, kuris mylės mane ir visas mano dalis.
- Neabejoju, kad po laidos tokių atsiras visas būrys.
- Gal. – šyptelėjo mergina.
- Taip pat mane sudomino tas faktas... kodėl esi taip mažai žinoma. Juk pasaulyje nėra daug sparnuotų žmonių, turinčių žvėries nagus, katės akis, žiaunas. Tiesą sakant – tu vienintelė.
- Galbūt dėl to, kad augau mažame miestelyje, gal dėl to, kad vengiau žurnalistų? Nežinau, taip jau išėjo.
- Tai kodėl dabar išlindai į viešumą?
- Nes pabodo slėptis, pabodo kiekvienam aiškinti, kodėl esu tokia. Tegu visi žino ir man bus ramiau, ir kitiems. Be to, kai slampinėjau po klinikas, susipažinau su daugybe ypatingų žmonių. Pasaulis sako, kad jie serga, kad jie išsigimę, bet aš sakau, kad jie yra gražūs, kitokie ir dėl to nepaprasti. Jei aš galiu pasirodyti viešumoje, televizijoje, tai kodėl jie turi slėptis? – mergina pažvelgė į kamerą. -  Nesislėpkite, brangieji. Būkite drąsūs ir didžiuokitės savo kitoniškumu.
- Gal jie slepiasi dėl to, kad pasaulis jų nepriima. Kaip ir pati minėjai – patyriai patyčias.
- Taip, patyriau. O kai atsirado sparnai, mane vadina Šėtono žmona, tamsos pasekėja ar tiesiog Demonu. Manęs neįleidžia į bažnyčias, bobutės žegnojasi mane išvydusios, buvę pora atvejų, kad kol skraidžiau, manęs vos nepašovė. Bet aš nebijau. Negi dėl tų bailių, kurie bijo kitoniškumo turiu tūnoti namie? Tikrai ne, gyvensiu taip, kaip norėsiu.
- Tuo ir baigiame mūsų pokalbį. Tikimės, kad mūsų ypatingoji viešnia jus taip pat sužavėjo kaip ir mane. Paplokime šiai drąsiai merginai, išdrįsusiai pasipriešinti visuomenės nuomonei!
  Pasipylė aplodismentai, švilpimai. Mergina atsistojo, nusišypsojo, paspaudė ranką vedėjui ir pusiau išskleidė didžiulius sparnus, kurie buvo per dideli, kad būtų galima visiškai išskleisti. Ji jais pamosavo, atvėsino įsiaudrinusius žiūrovus studijoje. Studija tiesiog ūžė nuo plojimų, šūksnių ir švilpimų. Mergina suskleidė sparnus, pamojavo žiūrovams, kameroms ir dingo užkulisiuose. Žmonės dar ilgai plojo po jos išėjimo, negalėdami atsistebėti tuo, ką matė. Tačiau keli liko susiraukę, jie abejojo šios istorijos tiesa.