Interviu su juodvarne (II)

-  Sveiki sugrįžę. Manau, kad nekantraujate išgirsti stebuklingos istorijos tęsinį, bei, - vedėjo antakiai pakilo taip aukštai, kad vos nepasiekė plaukų linijos. – išvysti fotografijas, įrodančias Simonos ypatingumą. Taigi, netempsiu gumos, tai štai – grožėkitės!
  Dideliame ekrane pasirodė mažos mergaitės nuotrauka. Ji atrodė visiškai įprastai, nieko nesiskyrė nuo kitų vaikų, tik trimis rausvais brūkšneliais ant kaklo.
- Kada ši nuotrauka padaryta? – klustelėjo vedėjas.
- Pusei metų, prieš užsivejant šuniui.
- Štai ji, po pasikeitimų.
  Studijoje pasigirdo aikčiojimai ir murmesiai, pasirodžius sekančiai fotografijai. Niekas negalėjo patikėti, jog čia ta pati mergaitė. Šioji buvo liesutė, tokia liesa, kad nėjo suprasti, kaip toks žmogus gali egzistuoti. Rodės, kad mergaitės šonkauliai ir dubens kaulai sunykę.
- Vau. – nusistebėjo vedėjas. - Ir būnant tokiai liesai, nekilo jokio diskomforto?
- Beveik ne. Buvau greita, stipri, tad galėjau puikuotis prieš kitus savo draugus. Vienintelis ir bene svarbiausias trūkumas buvo tas, jog galėjau valgyti tik mėsą. Kai vėliau apsilankiau pas daktarus, jie sakė, kad mano žarnynas atrodo, kaip plėšraus žvėries, o plėšrūnai minta mėsa. Kaip žinote, plėšrūnai yra liesi, o žolėdžiai stambūs. Taip pat man, kaip vaikui, liesumas trukdė atrodyti labiau suaugusia. Žinote kaip vaikai nori atrodyti vyresni. - mergina kalbėjo ramiai, veidas buvo be emocijų, rodės, kad ji išvis nieko nejaučia. Bet taip tik atrodė žiūrovams, mat jie negalėjo atplėšti akių nuo sparnų. Iš tiesų mergina nervingai spaudė savo pirštus, kramtė lūpas.
- Be abejonės.
- Taigi, kai atsirado nagai, vėl aplankėme gydytojus. Šie vėl ilgai mus tąsė, tačiau šįsyk sužinojome, kas man yra. Dauguma žmonių apie tai nė nenutuokia, tačiau kiekvienas, daugiau išmanantis genetiką žino, jog kiekvienas žmogus turi plunksnas, pelekus, kanopas tik tie požymiai yra nuslopinti. Dėl to kartais vaikas turi ragą, uodegą, žvynus. O pas mane yra, pirmą kartą pasaulio istorijoje aptiktas, genetinis pakitimas, kai šie, žmogui nebūdingi požymiai ima ir pasireiškia, kai gresia pavojus gyvybei. Kadangi aš primoji ir vienintelė turinti šį pakitimą, tai jį pavadino Simonos genetiniu sindromu.
- Tikrai gali jaustis išskirtine. – nusijuokė vedėjas. – O nėra priemonių išgydyti šiai ligai?
- Oi, net jei ir yra, nenorėčiau to daryti. Ir išvis – nelaikau to liga, tik pakitimu. Jau seniai būčiau kojas pakračiusi, jei ne ši mano savybė. Tai daro mane išskirtine ir gebančia prisitaikyti prie visų situacijų. Kai vienai rūšiai prireikia šimtų, tūkstančių, milijonų metų, kad prisitaikytų prie pasaulio pokyčių, man tereikia kelių sekundžių.
- Tai jau tikrai neabejoju.
- Kai išsiaiškinome mano pakitimų priežastį, mano tėvai atsisakė toliau tyrinėtis. Mokslininkai norėjo atrasti kaip mano gebėjimą keistis perteikti kitiems, kad žmonės galėtų prisitaikyti prie sunkių sąlygų, tačiau pagalvokite, kas norėtų visą vaikystę praleisti palatose, klinikose, tarp daktarų ir mokslininkų armijos? - Vedėjas linktelėjo, o Simona patogiau įsitaisė ant sofos. Vos keletas pastebėjo, kad juodasparnė buvo sustingusi visą vakarą lyg statula ir niekas nė neįtarė kodėl. Iš tiesų ji taip stengėsi įsiklausyti į klausimus ir išlaikyti dėmesį, jog nė nekrustelėjo, lyg nuo to priklausytų atminties kokybė. Tačiau kuo toliau, tuo labiau Simona jautėsi laisvesnė, štai kodėl ji krustelėjo. – Na, toliau irgi vyko pokyčiai. Begrybaujant pasiklydau miške. Supratau, kad mano vaikiškas balselis per silpnas, kad mane išgirstų tėvai, tad jis tapo stipriu maurojimu. Bent jau aš taip vadinu, nes kai užrėkiu, jaučiuosi lyg riaumojantis lokys ar liūtas ar kažkas panašaus. Taip pat buvo pasitaikiusi labai karšta vasara ir dabar suprantu, kad būčiau gavusi saulės ar šilumos smūgį, jei ne kailis.
- Kailis?
- Taip, kailis. Visą kūną padengė kailis. Kai jis atsirado, man kaip mat tapo daug vėsiau.
- Bet juk kailis šildo. – susiraukė vedėjas.
- Storas – taip. Bet aš turėjau trumpo plauko kailiuką, kaip pietuose gyvenančių gyvūnų. Kailis saugo nuo karščio.
- Spėju, šis pokytis tau nelabai patiko.
- Išties nepatiko. Vaikai iš manęs šaipėsi, bet buvau pernelyg drąsi, kad dėl to sėdėčiau užsirakinus namuose. Ir vaikai greitai prie to priprato, net dėl to mane pamėgo. Pravardžiavo mane Mike Pūkuotuku.
  Salė suskambo juokas. Ekrane atsirado nuotrauka, kur mergina visa, nuo galvos iki kojų buvo padengta trumpu, tamsiai rudu kailiu. Juokas tik dar labiau sustiprėjo.
- Bet kur tas kailis dabar? – paklausė vedėjas, pernelyg jau demonstratyviai sukinėdamasis ir rodydamas, jog išties ieško to trumpaplaukio kailio. Šis akivaizdus ieškojimas paskatino ir žiūrovus atidžiau įsižiūrėti į viešnią. Deja, jokio nereikalingo plaukelio jie neišvydo. To ir negalėjo būti, nes kailiuko nebuvo.
- Jis nuslinko. Bet jau čia kaltas kitas pokytis.
- Gali jį nupasakoti?
- Taip, žinoma, bet tik neskubėkite. – mergina giliai įkvėpė ir tęsė. – dar tais pačiais metai, žiemą, kai įgavau nepaprastą balsą, su visa šeima nuvykome į Slovėniją slidinėti ir šiaip – paatostogauti. Na, mano tėvai nuėjo slidinėti, aš buvau kiek per maža tam ir pati nelabai norėjau, taigi likau su vaikais čiuožinėt nuo kalvelės rogutėm, prižiūrint auklėms. Žinot kaip vaikai nejaučia, kai jie nuvargsta, išalksta ar sušąla. Pati pajutau, jog tirtu iš šalčio tik tada, kai jau ėjome atgalios, į viešbutį. Beeinant pasijutau keistai ir drabužiai ėmė labai veržti. Parėjus vos sugebėjau išsinerti iš savo rūbų, nes buvau tapusi apvalute it šviežiai iškepta spurgelė.
  Visi vėl tikėjosi išvysti fotografijas, dėl to salėje esantieji iškart įbedė žvilgsnius į studijoje esantį ekraną, o žiūrovai apibus ekranų prilipino nosis prie televizorių. Ekrane pasirodė nuotrauka, kur mergaitė buvo išties kaip bandelė, turėjo didelį viršsvorį, o kailiukas buvo tapęs storu, vilko kailiu. Buvo labai sunku atpažinti mergaitę, esančią fotografijoje.
- Ak, taip, buvau pamiršusi paminėti, jog ir kailis pailgėjo. – pridėjo mergina.
- Ir ar ilgai taip atrodei?
- Ištisus dvejus metus. Patikėkite, tuomet man taip gėda buvo, kad tikrai nekišau nosies iš namų.
- Bet kodėl įvyko ši transformacija? Juk nebuvai mirtinai sušalusi.
- Ne, nebuvau. Manau, kad organizmas profilaktiškai taip padarė. Juk ne pirmas sykis, kai ne mirtinai reikėjo pokyčių, o jie vis vien įvyko.
- Ir kokios transformacijos vyko toliau?
- Kai plaukiojau ežere, mane užsivijo vienas paauglys. Žinote, tuo metu buvau stora ir pūkuota, tai tikrai netrūko ir mane pašiepiančių ir norinčių pagąsdinti. Šis vaikinas žadėjo mane paskandinti, tai nuo jo ir sprukau gilyn į ežerą.
- Bet juk negalėjai nuskęst. Turi žiaunas. – mostelėjo ranka laidos vedėjas.
- Žinau, bet juk tada buvau visai jaunutė ir streso būsenoje, tai nė nepagalvojau apie tai. Taigi, kai sprukau, man mano stambumas trukdė plaukti greitai, tad išnyko kailis ir visi papildomi riebalai. Tiesa, netapau tokia liesa, kaip buvau, bet jau storule niekas nebeturėjo priežasties pravardžiuoti. Taip pat atsirado plėvės tarp kojų bei rankų pirštų, ir pečių raumenys tapo stiprūs. Dėl to be vargo pasprukau nuo vaikino. – svečias ištiesė ranką, ištiesė pirštus ir parodė plėves tarp jų. Žiūrovai tik sumirkčiojo, negalėdami patikėti savo akimis. Kai kurie skeptikai ėmė burbėti, kad tai tėra kruopščiai pritvirtinta guma.
- O žuvies žvynai ir pelekai neatsirado?
- Ačiū Dievui ne. – sukikeno Simona ir paslėpė ranką. – Tačiau nuo tada esu juodaodė. Spėju, kad taip įdegiau, kai prasikalė trumpaplaukis kailis, tačiau per kailį nesimatė odos spalvos.
- Plėvės netrukdo? Ir staigus tautybės pasikeitimas?
- Ankščiau trukdė, bet pripratau. Ir radau privalumų. Dėl odos pokyčių tėvynėj atrodau itin egzotiškai. Taip pat dabar galiu vožtelėti skaudų ir garsiai skambantį antausį. – salėje suskambo juokas, kuris po kelių akimirkų nutilo.
- Vargšelis tas, kuriam kliuvo toks antausis.
- Tai jau tikrai. – pritarė mergina ir nusišypsojo. – Jei toliau tęsiant mano pasakojimą, tai gana neseniai, prieš trejus metus, įvyko dar viena transformacija. Vieną vakarą, kai su šeima buvome nuvykę atostogauti pas močiutę į kaimą, išėjau su draugais po mišką pasivaikščioti. Mano vaikinas atsiliko ir nors jo laukėme, jis nepasirodė. Išsigandome, kad vaikinas pasiklydo, tad ėmėme jo ieškoti. Naršėme mišką, net kai po kelių minučių staigiai sutemo. Į mano galingąjį baubimą jis neatsišaukė, tai tik dar labiau sustiprino baimę. Ir tada kažkas ėmė skleisti keistus garsus, kažkas netoliese. Mes taip išsigandome, kad vos nepridėjome į kelnes! Ėmėme įsivaizduoti visokias pabaisas, pasislėpusias už kiekvieno kamieno ir krūmo, spygčiojome net nuo savo pačių žingsnių keliamo garso. Ir tada staiga, kai jau nedaug liko iki tol, kol paklaikę iš siaubo visai pultumėme į paniką,...
- Mielieji žiūrovai, tai, kas nutiko toliau sužinosite po nedidukės reklamos. Likite su mūsų kanalu, juk nenorite praleisti nė žodelio istorijos, kurią mums nori papasakoti Simona!