Trumpiausias kelias Namo -61

Trumpiausias kelias Namo-61

Šturmano
Geležėlės Dušelė pirmiausiai, teniso dydio astralinio kūno kamoliuku, spyrale, nėrė pro skylę grindyse, po karvutės Šilo Gėlės išsipūtusiu pilvu:
Mū, -mūktelėjo karvutė Šilo gėlė. Dūšėlė nėrė aukštyn į Parlamentinę salę, išilgai
kirto ryškiai šviečiančią, su vienintėlių žodžiu „MEILĖ“mirksinčią
neoninę lempą, pasikrovė, ir pakilo trumpam plazdėti aukšai kampe, palubėje..
Reikia apžvelgti visus kas yra šiuo metu salėje. Trumpai pasvarstė, pasvėrė ir
suprato, kad kampe stovinti Laukinė obelis su kybančiais Rašyk. lt karžygiais snaudžia;
be energijos, vienas kitas pasišnibždžda tarpusavyje ir viskas. Jokios
energijos. „Taip negali būti, tikri atvėsę varliukai po ledu“, -pagalvojo
Dušelė. Lengvai kaip vevėrsys, nuplazdėjo virš Laukinės obelies, išsiputė plačiu
kaip parašiutas skliautu ir visus apgliebė savo nematomu, astralinių kūnų,
švelniai visus spūstelėjo ir tyliai sušbybždėjo į ausį:
-Aš Jus, visus myliu, Mielieji. -Drąsiau. -Būkit drąsūs riteriai, Liertuvos Karžygiai.
Kitaip mus visus Globolistai sukiršins tarpusavyje ir sunaikins mūsų pačių
rankomis. Tai būtų katastrofa, šito mes negalim leisti, kad taj įvyktų. Mes
visi ęsame pašaukti, savo talentais išsaugoti ir apginti mūsų Namus, -Lietuva.

Visi kybantys ant Laukinės
obelies lengviau atsiduso, pajautė lengvą, svaiginantį vėjo gūsį. Tik alsuoja,
tik alsuoja, -giliai atsikvėpė. Taip tikriausiai pajautė Jonas Mačiulis
Maironis, vėlų vakarą, stovėdamas ant Keturių kantonų ežero kranto, įkvėpęs iš
Alpių dvelktelėjusi vėjo gūsį, tyliai atsikvėpęs tare sau ir visiems esaniems
ir būsimėms Lietuvos Karžygiams:
-Spjauki Drauguži į viską ir daryk
viską kas priklauso, kad Lietuvai ir Pasuliui būtų geriau, kad Pasulis būtų gražesnis
ir laimingesnis.

Kas gi atsitiko po tokių ištartų žodžių? O atsitiko štai kas. Jį išgirdo
ne tik Lietuvos Karžygiai, bet ir tie kas norėtų jais būti. Sujudo Lietuva ir
štai, Lietuvos partizanai susirinko šią naktį į Lietuvos sostinę
Vilnių. Turiedami kelias valandas iki Saulės patekėjimo, bendravo su žemiečiais,
su atvykusiai Vidurio Europs valstybių Karžygiais, aptarė netolmą ateitį.
Netikėtai ekrane, vietoje reklamos, parodė vaizdelius iš vieno Sostinės
skvėrelio, panašu, kad Užupio respublikos, nes tolumoje matėsi Užupio Angelas.
Sustojo vienas prieš kitą du prabangūs limuzinai, prie kiekvieno iš jų buvo
pririšti po žirgą; iš toliau sunku išžiūrėti, bet panaš kad žemaitukai. Iš
limuzinų išlipo kresni vairuotojai ir eina vienas prieš kitą kilnodami rankas,
o, ėmė ratais sukti kaip profeleriais vieną koją, antrą. Sustojo per sieksnį
vienas prieš kitą ir žiūri išsprogdinę akis, - petingi, riestom kojelėm, ryškiai
treninguoti, vienas ryškiau, su dryžiais per šonus, antars nelabai ryškiai,
kiek papilkavusiais, bet matėsi, kad treniruoti, kad prilaiko kieta rakelę, \'-neseniai
palikę žagrę, dalgį ar šakę. Tikri kelių gaideliai, bet, tikriausiai nuo
Žigaičių.

-Ko muni nepraleidi, galguone? Sušuko vienas,

-O ko tu muni nepraleidi, balvone?
Paklausė antras ir žybt kaire ranka, -pro šali. Antras, švyst koja lanku pagal
nosį, irgi pro šalį, nuriedėjo piruetu per šešis žingsnius. Atsikėlė, pasiūbavo,
ir mosikuodamas rartnasi artinasi vienas į kitą, žybt dešine ranka, - pro šali, tik alkūnė treningų manketu nubraukė panosę ir nugriūvo kniūpsčias. Antras to
ir laukė, prispaudė koja nugarą, užsirūkė cygarą, parūke, priklaupė ir spaudžia
galvą prie žemės, baksnuoja į žvyrą, kaip prisišpietnijusį katiną Bazilijų. Šis
nepasduoda ir viskas, kramto akmenukus, bet nedejuoja. O antras tik spaudžia,
baksnuoja nosį į žvyrą ir pučia cygaro dūmų rutuliukus į dangu. Pagaliau
gulintis, kaip priklauso pagal taisykles, pradėjo mušti delnu į žemę: „Pasiduodu“.

-Na, jei pasidūdi tai gera. -Kas būsi?

-Aš esu, Unti iš Lūkis. Žemaitis.

- Tai gera, Unti. Aš esu Aurims iš Varnių,
irgi žemaitis. -Kaimynai. Patikrinsiu, ar tikra iš Lūkis. Gal nori pasakyti, kad
esi Tado Blndos vaikaitis? Patvirtik galvos linktelėjimu.

- Tikra. Tas ir esu, Kaip atspieja? -Esu provaikaitis.
-Iš tavo makaulis ir duntų supratau, ir patraukęs pora dūmų, nuspaudė cygarą į Untis makaulę.
Šis net nesudėjavo, pakišo žemaičiui Aurimui po nosim, paraitė triejų pirštų kombinaciją,
ir paraitė po nosim:

- Va, tau, -Špyga taukūta.

Žemaitis Aurims buvo neblogas žmogus, ne jis pirmas pradėjo, leido atsistoti žemaičiui Untei. Stovi svyruodami du žemaičiai ir žiūri vienas kitam į akis, -zgada, apsikabino kaip broliai ir pasbučiavo.

- Kur važiūjam, Unti.

-Važiūjam prie Parlamento, Aurim. Girdėjai, mūsų kapitons Jūzaps ir Šturmans Geleželi
renk Karžygius į žygį. Šiandin girdėjau bus gražu.
-Važiūjam Limuzinus
palikim, - va ten, - prie anuo namo, ant Vilnelės aukšto kranto. Kiek žnau, jis
yra gera apsaugoms. Užsimetam jureiviškus dryžuotus marškinius, sėdam ant žirgų,
ir prie Parlamento, Unti.

Gera saka, Aurima, kaip nujausdams, išanksto užsivilkau po treningais. - Va- mata.

Taip ir padarė, broliai žemaičiai, privažiavo prie aukštos tvoros, sukabino limuzinus
užpakaliais vieną prie kito, masyve inkarine grandine, apžergė žirgelius ir
pamatė, kad iš kiemo, pro atkeltus vartus, išsprūdo oranžinių, motoriniu
dviračių, šalmuotas rokeris. Žemaičiai didelem mieste žinojo, kad reikia būti mandagiais, dėl viso pikto garsiai
paklausė pravažiuojančio:

- Ar nieko prieš, jei paliksim limuzinus?

- Šis neturėjo laiko kalbėis, numojo ranka ir šuktelėjo
Taip, ir nurūko per Vilnelės tiltą, paskui dardančią
per bruką karietą, kurią traukė,, važničiuojama Lietuvos kariomenės grandinio Berūgščio dvilinkė,
su karietoje sėdinčiom dvie damom, Jos garsiai rėkė:

-Sustok, sustok, Berūkšti. -Aaaaaaa.

Už posūkio, tiek ir tematė juos Untis ir Aurims. Apžerge savo žemaitukus, skeldami
žiežirbas į grindinį, ristele nurisnojo aplinkiniais keliais, Vasaros gatve,
link Aušros vartų.

-Va, veiziek Aurim, bažnytėlė su numeriu, Vasaras 5. Sako čia Šventieji ir Palaimintieji
gyvena. -prasitarė Untis.

-Ja, ja, žinau., kad tik nepakliūtum kartais, Unti., - perspėjo Aurims, ir netrukus
prijoję Aušros vartus, nusilenkė Švenčiausiajai mergelei Marijai, gavo palaiminimą, paupiais, Paneriais, dasigavo iki Parlamento ir susimaišė su visais prie didelio Draugystės laužo. Jūreiviškos
palaidinės ir žemaitiška tarmė, apsauginiams, buvo kaip „Pasports“. Tai dar
neviskas;- jau išvykdami iš kaimo girdėjo, kad Sostinėje tyko daug pavojų. Jie
pastebėjo, kad į juos nukrypo smailūs mergužėlių žvilgsniai, kad apsidraustų ir
užtvirtinti, kad jie atvyko čia ne šiaip sau pramogauti, o kovoti, jodami ratu
per aikštę susižvalgė, atsakydami į smailius žvilgsnius, Unti ir Aurims, uždainavo:

Žaliaakė, didžiaakė, pasirinki sau žodžius,

Būk atsargi kaip plaštakė, nes nusvilsi sparnelius.

Išgirdę juos dainuojant, burelis žemaičių berneliu nusišypsojo ir prisidėjo prie Aurimo ir Untis, perspėdami:
          Raudonskruostė, žaliaakė pasirinki sau žodžius,
              Nusivešim į žemaičius, austi lino abrusus.
      Šios nepasidavė ir atsakė:

              Mokam megsti, mokam austi, mokam gražiai paklbėt,

                Mokam vainikus nupinti iš gėlių ir batvinių,.

        O tau Unti ir Aurimai pinsim vainiką tikrai,

        Iš cvykliukų ir dilgynių, gal pavirs jie ąžuolais.