Klevas

Vos grįžau iš kiemo, nespėjau prideramai nusivalyti šlapių batų į kilimėlį, iš virtuvės atvilnijo meilus motinos balsas.

-Vaikeli, - tarė ji.

Žinojau, kaip užbaigs. Prašymu kažką padaryti: sušluoti ten, paimti tą, sutvarkyti aną, ar tiesiog įjungti televizorių. Plušėdama virtuvėje ji mikliai sugebėdavo atlikti bet kokią užduotį, sukdavosi guviai it vijurkas. Bet per visą tą laiką niekada pati neįsijungdavo televizoriaus. Nežinau, kas čia per maniera, kas čia per mada (kaip pasakytų tėvas), bet ji savotiškai įdomi. Nors ir įkyri.

Nieko neatsakiau, nustojau šiūruoti sunkiais batais į egzotiškų raštų kilimėlį laukdamas naujojo pavedimo. Nujaučiau, kad apautų batų man dar prireiks. Gal baigėsi imbierinė arbata? O gal prireikė aštriųjų garstyčių firminiems jos suktinukams su kumpiu?

-Būk geras sūneli atnešk iš rūsio vienlitrinių stiklainių, ką?

Tik dabar, pavėluotai mano nosį pakuteno salsvai rūgštus aromatas – serbentai. Juodieji. Pačios nekenčiamiausios mano uogos. Niekada nesupratau ir nesuprasiu, kaip kam nors šioje Žemėje jos gali patikti? Serbentai šlykštūs. Suraukiau nosį ir nusipurčiau burnoje jausdamas tą klaikų skonį. Panašus būtų rūgštynių lapus apibėrus cukrumi. Bet rūgštynes aš mėgau – ne tik gardžią jų sriubą, net ir pačių augalų retkarčiais nesibodėdavau parupšnoti, kaip koks triušis.

-Žinoma, - atsakiau. – Juodųjų serbentų uogienei?

-Aha, - šūktelėjo ji iš ką tik nuo įjungto dūmtraukio gaudesio užlietos virtuvės. – Gi Genutė atvežė iš kaimo. Kaip gerai, nereikia pirkti patiems.

-Mhm, - sumurmėjau panosėje artėdamas prie virtuvės paimti rūsio raktų. Motina mane aplenkė ir atsidūręs ant patalpos slenksčio vos neįsirėžiau į mitriai ištiestą jos ranką, kurioje žvangėjo vienas į kitą tarškindamiesi raktai.

-Šitas nuo durų, šitas nuo rūsio, - mestelėjo ji atsainiai parodydama du skirtingus kilpiniame ryšulėlyje kadaravusius raktus.

-Mama, aš žinau.

Paimdamas iš jos raktų ryšulį svarsčiau nuo ko galėtų būti likęs milijonas raktų. Gerai, vienas nuo pašto dėžutės, kitas nuo bendro laiptinės balkono, trečias nuo... Štai ir viskas. Tik keturi raktai iš milijono turėjo paskirtį. Be abejo, kažkokias duris rakindavo ir kiti, bet tokias paslaptis man lemta  sužinoti tik ateityje. Nekreipdamas dėmesio į įkyrius, serbentų kvapo pritvinkusius, garų debesis ir nuožmiai riaumojantį dūmtraukį mėginantį sugerti pilkšvus tumulus, šypsodamasis patraukiau iš virtuvės.

***

Barškančioms lifto durims prasiskyrus pirmajame aukšte prieš akis išvydau Ramutę. Suakmenėjau vietoje ir nedrįsau žengti nė centimetro arčiau, idant pralaisvinčiau siaurą praėjimą kabinos link. Aš buvau šokiruotas.

Amžinai linksma ir švytinti it saulelė senyva moteriškė nepriminė net savo paties šešėlio. Visa mirtinai išblyškusi tarytum drobulė, lyg jau būtų viena koja mėginusi žengti graban; akys sustiklėjusios ir ledinės nelyginant beprotės. Rodėsi, kad priešakyje moteris nieko nemato. Pasijutau dviprasmiškai: viena mano dalis šlykštėjosi savos esybės suvokdama, kad tokios kraupaus reginio priežastys slypi manyje; kita pusė ragino nekvailioti ir pripažinti faktą, aiškų kaip blyną – Ramutei liko nedaug.

-Labas, vaikeli, - tarė ji, rodos, per milžiniškas kančias ir stipriai sučiaupė lūpas nesugebėjusi išspausti net menkutės šypsenėlės.

Ūmai pakirdau iš sąstingio ir nutipenau vėsios, dulkėmis alsuojančios laiptinės linkui. Praeinant pro šalį atsakydamas kažką sumurmėjau, bet tikrai neatsimenu ką. Nors ir dėjau žingsnius vieną po kito, bet kojos veikiau kontroliavo mane, negu, kad pats sąmoningai valdžiau jas eidamas. Kažkaip atsidūręs prie laukųjų rūsio durų vis dar galvojau, kas čia ne taip. Suvokiau, kad kažkas yra, kažkas, ką žinau ir privalau prisiminti. Aha!

Viskas mano galvoje ėmė ryškėti, aiškėti. Prisimenu, kaip vakar mama sakė, kad Ramutės šuo iškeliavo anapilin. Į šunų rojų. Nepajėgiau iš karto prisiminti, nes sėdėjau prie kompiuterio ir buvau užsiėmęs savais reikalais, todėl motinos žodžių klausiausi viena ausimi. Viską supratęs iš šoko būsenos perėjau į liūdesį. Netrukus jaučiau gailestį. Ramutė visada man patikdavo. Ji būdavo (ir yra?) pati šauniausia iš visų kaimynų – vienintelė ne tokia apsiniaukusi niurzgalė, kaip kiti. Vienintelė kažką spinduliuojantį iš savęs, kažkokį gėrį ir šilumą. Šiandien to nepajutau, bet net ir numanęs liūdną, kardinalų pokytį, nusprendžiau atmesti tokias galimybes, kaip mirtina liga ar smarkiai pašlijusi sveikata. Tiesiog nenorėjau tuo tikėti. Įteigęs sau, kad tai viso labo depresija dėl mylimo augintinio gaišaties, ir staigus streso sąlygotas senėjimo procesas – per kelias dienas stryktelėjęs dešimčia metų į priekį - mažumėlę apsiraminau. Susitelkiau ties savimi, savo šeima ir jų sveikata. Galvojau, koks siaubas būtų jei motina taip staiga, kaip Ramutė prarastų visą gyvybingumą. Jei tokių pačių, skaisčiai žydrų jos akių spindesys išgaruotų lyg vandens lašelis karšta dieną dykumoje.

Mindamas senus, apdulkėjusius, įvairiais nešvarumais apsinešusius rūsio laiptus pasibaisėjau, kaip visur purvina, net ir apsitvarkius. Prieš savaitę jungtinis namo gyventojų desantas apsišarvavęs kantrybe ir apsiginklavęs guminėmis darbo pirštinėmis išnešė visą šlamštą lauk. Be viso sunkaus ir alinančio darbo, pareikalavusio dviejų pilnų, džipo dydžio konteinerių buitinių atliekų ir moters iš trečiojo aukšto kelio sužalojimo (sudužęs senų durų stiklas perplėšė kelnių klešnę ir įpjovė odos lopinėlį ties kelio girnele) dar iššluotos ir apkuoptos visos pakampės. Gaižiu, perkarusių kačių išmatų tvaiku atsiduodančios patalpos buvo išpurkštos pigiu dezinfekciniu skysčiu.

Nors naujo šlamšto dar nespėjo atsirasti, dvokas jau grįžęs, dulkės nusėdusios. Nesupratau, kaip per bemaž savaitę benamės katės galėjo apdergti šitas (ir vėl) dulkėtas ir apšnerkštas grindis.
Atsargiai nusileidęs laiptais, tarsi bijodamas, kad betonas staiga nevirstų medžiu ir girgždėdamas neįlūžtų, apsidairiau. Aplinkui nematyti jokių prieškarinių daiktų – senų sofų iššokusiomis spyruoklėmis, aptriušusių, nuo drėgmės papuvusių taburečių ir kitų žmonėms nereikalingų šiukšlių. Neilgai trukus gyventojai vėl griozdins šias patalpas, - pamaniau.

Mano žvilgsnis užkliuvo už grėsmingai plataus, aiškiai savo pretenzijas į kampą virš tarpdurio išreiškusį vorą, įrėmintą voratinklyje. Kruopštus voro „meno kūrinėlis“ ramiai pulsavo nuo vėjo (palikau duris praviras, kad būtų šviesiau) išsidriekęs tiesiai virš mano šeimos rūsio (visa požeminė patalpa buvo vadinama rūsiu, bet kiekvienos pavienės durys taip pat vedė į rūsius. Šeimyninius). Vabzdžių nemėgau. Dar daugiau - negalėjau jų pakęsti. Tie padarėliai mano nekenčiamų dalykų skalėje užtikrintai karaliautų pačioje viršūnėje apačioje palikę gerokai atsiliekančius juoduosius serbentus. Susiėmęs ryžtingai žingtelėjau po voratinkliu ir virpančiomis rankomis knebinėjausi prie spynos įsivaizduodamas, kad virš galvos kirba viso labo vėjo plaikstomi šilkiniai siūleliai, o ne šeriais plaukuoto parazito kūnelio dirbinys. Atrakinęs spyną mitriai ją nukabinau ir stipriai suėmęs už sunkių, metalinių durų rankenos, truktelėjau į save. Jos atsidarė greitai, kaip ir tikėjausi, tačiau metalo girgždėjimas, rodėsi, sudrebino visą požeminę ertmę. Dar greičiau nei prasivėrė durys smuktelėjau vidun.

Tik atsidūręs šaltoje, dulkėmis ir pelėsiais atsiduodančioje tamsoje susigraibiau sienoje įtaisyto elektros jungiklio ir spustelėjau; akinanti šviesa įsiplieskė patalpoje, tarsi ugnis miške. Sumirksėjęs blakstienomis ir apsipratęs su ryškia šviesa pasidairiau stiklainių. Ilgai ieškoti nereikėjo – vos prieš akis besitęsiančioje lentynoje kėpsojo virtinės tuščių stiklainių. Užmatęs vieno litro talpos, čiupau patvarų, drobinį maišą iš pašonės, kur buvo nerūpestingai sukrauti visokie niekučiai, ir pradėjau tupdyti indus maišo dugnan nelyginant žaislinius lėktuvėlius susigalvotame oro uoste.

Kiek jų prisireiks? Nepamenu, kad mama būtų sakiusi, vadinasi, teks nuspręsti pačiam. Nutaręs, kad penkių turėtų užtekti – kiek gi ten tų serbentų verda – apsisukau ant kulno grįžimui. Stabtelėjau pagalvojęs apie vorą tykiai tūnantį savo grobio voratinklyje, bet susikaupiau mintyse pareikšdamas tą grobį būsiant paprastas museles, ar kitokius, smulkesnius, per neapdairumą įkliūsiančius vabzdžius. Tikrai ne žmogų. Kvaila ir juokinga taip manyti.

Rakindamas metalines vidinio rūsio duris staiga sustingau kaip įdurtas, širdis puolė daužytis it pašėlęs paukštelis spurdantis narvelyje, adrenalinas nudiegė venas. Klustelėjau ir įsiklausiau įtempęs ausis nelyginant vilko prisibijąs kiškutis. Nieko. Tylu. Tik kažkur kieme kaukia vienišo, palikto automobilio signalizacija. Ar tai ir buvo mano girdėtas šaižus gergždimas? Neįmanoma. Ūmai prisiminęs plačiai išsikerojusią voro buveinę virš manęs, nusprendžiau paskubėti ir prisiverčiau nusiraminti. Veikiau ramiai ir šaltakraujiškai, sakytum serijinis žudikas lupantis bulves vakarienei; širdis apmalšo, galva palengvėjo, mintys praskaidrėjo.

Tvirtai užrakinęs ir dėl viso pikto patikrinęs spyną patraukiau šaltų, betoninių laiptų aikštelės link. Mano sportbatis dunkstelėjęs į pirmąją pakopą sakytum įjungė kažkokį slaptą siaubo mygtuką, nes tuoj už nugaros ėmė gergžti, džergžti, traškėti. Užgniaužė kvapą, bet nustebau supratęs, kad neišsigandau taip, kaip anksčiau; kai jau esi atlikęs reikalą, kai priešakyje regi palaimingas išėjimui atlapotas duris, nutuoki, kad nesvarbu, koks baisus garsas vilnytų už nugaros – jis nebus toks pražūtingas, priešingai, nei dar nesiėmus darbo.
Nepaisant visko, jaučiau, kaip pulsas padažnėjo, kvėpavimas patankėjo, kaktą ėmė glostyti glotnūs lediniai ir šlapi baimės pirščiukai; tvirčiau sugniaužiau drobinį maišą su dugne besiilsinčiais stiklainiais.

Toliau stovėjau, kaip nupliektas. Norėjau sušukti, pasiteirauti, ar kažkas ten yra, bet neišdrįsau. Be to, tai atrodytų keista –šioji rūsio patalpa skirta bendram naudojimui, niekam nedraudžiama čia kiūtoti.
Garsas nesiliovė, lyg kažkas traškintų tuščią dribsnių pakelį, dramatiškai čaižytų jį į grindis trokšdamas išgąsdinti. Kažkur labai girdėta, labai pažįstama, bet...

Kaip perkūnas iš giedro dangaus suurzgė tas

(monstras)

šuo. Piktai, žiauriai, tarsi taip išbadėjęs, kad šiuo metu pasitenkintų ir žmogiena.

Pasileidau tekinas laiptais, kibios, aštrios žnyplės stipriai spustelėjo gerklę, strimgalviais keberiojausi viršun klupdamas, kaip pašėlęs, šniokšdamas lyg sumautas garvežys, stiklainiai maiše kratėsi ir trankėsi vienas į kitą; užnugaryje vis dar kažką girdėjau, bet jau nefiksavau to garso - mano dėmesys buvo sutelktas tik į vieną tikslą - išsinešdinti velniop iš šios pelėsiais ir benamių kačių spiromis trenkiančios skylės. Galbūt niekada negrįžti.

Paklaikusiomis iš baimės akimis ir pasiutiškai drebančiomis kinkomis užtrenkiau duris iš visų jėgų; į ausų būgnelius driokstelėjo atsimušęs skardos trenksmo aidas. Atgavau kvapą ir gerai viską apgalvojęs sukikenau, kaip mažas berniukas gavęs iš kaimynės sportinį žaislinį modeliuką. Girdėjau, kad stresinę situaciją gana dažnai lydi beprotiškas kvatojimas. Nežvengiau, kaip pasileidęs arklys, bet su įtartino turinio drobiniu maišu, nuo prakaito permirkusia apykakle bei savo tyliu juoku aplinkiniams turėjau sukelti pamišėlio įspūdį. Užrakinau laukujes paradines duris ir apsisukęs, priekyje, nutolusį maždaug per šimtą metrų, pamačiau niūriai risnojantį vokiečių aviganį.

Ar gali taip būti? – klausiau savęs.

Ar tai jo kimus ir gomurinis urzgimas vertė mane pasiduoti panikai ir galvotrūkščiais nerti į dienos šviesą? Galiu prisiekti, kad urzgesys sklido iš už nugaros. Tačiau dabar visai sutrikau. Galimas atvejis, ten, viduje mano dėmesį buvo išblaškęs voras, todėl galėjau neadekvačiai įvertinti garso šaltinio vietą. Taip, visko galėjo būti. Galų gale numojęs ranka į visą reikalą ir piktai nusikeikęs panosėje, tarsi padėdamas riebų tašką šioje istorijoje nusvirduliavau su skimbčiojančiais laimikiais iš rūsio į butą.

***

-Juokus mėgsti? Tikrai neužteks. Marš atgal. Uogienė visai žiemai, ne vienam vakarui.

Atgal į rūsį. Mano nugara perbėgo šaltukas, nevalingai pradėjo gniaužtis kumščiai. Nieko neatsakęs ir nepasitikslinęs kiek dar reikia, it pašautas nuklibinkščiavau koridoriumi atgal prie durų.

-Dar tiek pat, - šūktelėjo motina iš virtuvės; girdėjau, kaip mediniu samteliu ji maišo savo gardžiąją – tik ne man – uogienę. – Nors ne. Trijų užteks, - pasitaisė.

Suakmenėjęs prie tų

(pragariškų)

laukųjų rūsio durų kažko laukiau. Pats nežinau ko: gal, kad ponas superherojus staiga nelyg žaibas nusitrenktų žemėn ir nuolankiai pasisiūlytų darbą atlikti už mane.

Nesijaudink jaunuoli, man patinka šaltos ir tamsios erdvės. Aš ką tik iš kosmoso.

Apsidairiau tarsi akimis ieškodamas to herojaus ir mano žvilgsnis nuslydo gretimo parko pakraščiu, nusliuogė link suoliuko ir stabtelėjo ties ant jo įsitaisiusia persona.

Ramutė? Ar ten tikrai ji?

Nuotolis nemenkas, bet suklysti negalėjau. Tokią idiotiškai ryškią ir languotą palaidinukę iš visų namo gyventojų dėvėjo tik ji. Apskritai netgi rajone nesu matęs nieko su panašaus apdaru. Kiek jam metų? Šimtas? Ir iš kur ji traukia tokius „rūbelius“ (motinos mėgstamas deminutyvas) . Ūmai nutvilkė gėdos jausmas – gal dėl to, jog sumečiau kaimynę žiopsant tiesiai į mane (regėjimu ir pojūčiais nesiskundžiau), gal todėl, kad mintyse nuodėmingai šaipiausi iš seno žmogaus. Šeip ar taip nesuprantu, kas man užėjo – juk tai ji. Ramutė. Mano gerbiamiausia kaimynė, su nuostabiu...

Gaila, bet šunelis jau pastipęs.

Kita vertus, Ramutės povyzoje buvo kažkas keisto ir nepaaiškinamo. Paprastai ji linkusi sėdėti ne viena – su draugėmis iš kitos laiptinės. Ne, ne tai. Nusigręžiau nenorėdamas pasirodyti, kaip įkyruolis stebįs pro rakto skylutę. Tada galvon dingtelėjo atsakymas: toks akivaizdus, kad stebiuosi, kaip nesupratau anksčiau. Plaukai. Jos palaidi plaukai! Dievaži, ji panaši į tikrą beprotę. Niekada nesu matęs jos taip laisvai ir nevalyvai išsidraikiusiais plaukais. Dabar prisiminiau ir iš lifto atsivėrusį vaizdinį: ta pati situacija – į visas puses nerūpestingai styrančios, banguojančios, susivėlusios ir riebaluotos kaštoninių plaukų sruogos. Liūdna. Knebinėdamasis prie spynos, ieškodamas rakto svarsčiau, kad būtų nepaprastai gražu iš mano pusės prieiti ir užkalbinti senutę. Nuraminti, galbūt paguosti, ar ištiesti braškėmis kvepiančių popierinių sugeriamųjų nosinaičių. Neišdrįsau taip pasielgti. Klaikiai bijojau. Ir iš čia galėjau justi nuo jos sklindant kažkokią slegiančią niaurumą.

Atitraukęs duris šokau vidun, kaip karžygys, tarsi norėdamas greičiau atlikti misiją. Jas ir vėl palikau praviras.

Laiptais leidausi užtikrintai ir ramiai, greitu žingsniu. Apie nieką negalvojau. Stengiausi ir nepradėti.

Voratinklio ir po jį šmižinėjančio voro nepaisiau; net nekilstelėjau galvos idant atkreipčiau dėmesį.
Kaip ir aną kartą, taip ir šį, jau ketindamas kapanotis viršun, aiktelėjau. Jei anksčiau veikiau suūkiau lyg apuokas, tai dabar tiesiog negalėjau sulaikyti nelauktai išsprūdusio, tarsi laukinė gyvatė išnyranti iš krūmo cyptelėjimo. Tiesą sakant tai buvo kimus pavargusio ir apstulbusio žmogaus švogžtelėjimas. Stypsojau it įkaltas į grindis ir tarsi apdaužytomis kepenimis, arba gerai gavęs į saulės rezginį klausiausi. Akys sudrėko nuo ūmai pliūptelėjusios baimės proveržio.

Šuo piktai žemu ir kimiu, gomuriniu balsu urzgė. Urzgė, kaip didelis, šlykštus, nedraugiškas padaras. Tuo metu nesvarsčiau kitos galimybės; šį velnionišką garsą galėjo skleisti tik tokio padaro nasrai. Galvoje iš tamsių sąmonės kertelių iššoko siaubingas vaizdas: ryškus ir aiškus, kaip dieną. Su spygliuotu antkakliu kažkur purviname kampe tupintis įsiutęs šunėkas lėtai drabstydamas ir taškydamas seiles

(putas)

ant grindų. Tada jis ima tipenti; mano kūnas įsitempia, kaip styga, vos tik jis išnirs iš kampo aš pasiruošęs sviesti į jį maišą su stikliniais indais ir skuosti, kiek įkabindamas.

Trakštelėjęs nedraugiškas urzgesys liaujasi. Tyla. Nieko. Jis išsijungė.
Išsijungė? Būtent toks žodis šovė sąmonėn.

Atsipalaiduoju ir aprimstu, nes jau pradedu suprasti į kokį šou įsivėliau. Nenuilstantis smalsumas veda mane pirmyn; atsargiai statau kojas, tarytum bijodamas prižadinti užmigusį siaubūną. Bet žinau, kad jo prižadinti neįmanoma, nes jis nemiega. Jo tiesiog nėra. Išlindęs už kampo ir pagal ankstesnius garsus mėgindamas susiorientuoti aplinkoje atsiduriu prie senos medinės kėdutės. Ant jos ir kiurkso tai, ką maniau esant.

Ne besidriekiančiomis nuo ilčių seilėmis ir kaskadomis virstančiomis putomis erzeliuojantį šunėką. Ir ne prieštvaninį apdaužytą radijo aparatą. Ant sutrūnijusio gobeleno, kėdės viduryje pūpsojo viso labo skaitmeninis muzikos grotuvas. Tiksliai toks, kokį mačiau pas Ramutę, kai su motina svečiavomės namo renovacijos reikalais praeitą savaitę (tada aptarinėjome eižėjančias daugiabučio sienas). Puikiai atsimenu, nes stebėjausi tuo įskilusiu juodu korpusu ir svarsčiau, kad net seni žmonės gali apdaužyti tokį daiktą. Klevas (jos šunelio vardas) liūdnai šiepė dantis tupėdamas kampe, apnuogindamas trumputes iltis – maniau priešiškumas nepažįstamiesiems. Bandžiau kapstytis po savo atminties gelmes ir užkaborius trokšdamas prisiminti, ar Klevas mokėjo urgzti. Kodėl neturėtų? Juk buvo toks pat šuva, kaip kiti.

Nedavė ramybės klausimas: kurių galų Ramutei čia padėti grotuvą? Su įrašytu savo šuns (?) urzgesiu? Kad pagąsdintų kitus? Ji ne tokia. Tiesiog atsikratė seno daikto primenančio augintinį? Taip rūpestingai padėdama jį šoninėj rūsio patalpoj vidury kėdės? Kam jai įrašinėti keturkojo skleidžiamus garsus? Kaip pastipo Klevas? Kur?
Šią akimirką panūdau nuspirti velniop tą velnio kėdę ir piktavališkai nusikvatoti. Susitvardžiau nuo šio noro ir mažumėlę pasukau smegeninę. Šaltakraujiškumą laikiau veiksminga priemone įvairiose situacijose. Vėl elgiausi užtikrintai. Šalimais, atsargiai, kad neįskiltų, ar neduok Die nesudužtų nė vienas stiklainis, pastačiau staiga palengvėjusį (ko gero buvau išsigandęs labiau nei tikėjausi) maišą ant grindų; pakilo mažas dulkių debesėlis ištirpęs po akimirkos.

Beprotiška paleisti be pertrūkių ūžiantį įrašą su besiliejančiu šuns pykčiu. Vadinasi, įsivaizduotas piktas šuo tebuvo elektrostatiniai radijo – ar kitokie - traškesiai. Grotuvas mena senus laikus. Mano manymu, jis galėjo skleisti dar ne tokius garsus. Senas žmogus pamiršo apžiūrėti grotuvą, pamiršo išjungti jį prieš atsikratydamas. Be to bobutės nešiukšlina, tikėtina, kad paliko savo nuosavybę čia, norėdama kaip nors pagelbėti benamiams. Neįsivaizduoju, kaip. Nesugebėjau patikėti savo prielaidomis ir galvą vėl įkyriai atakavo tie patys racionalūs, logiški klausimai, kurie diegė mane iki pat kaulų smegenų.

Kam Ramutei taip elgtis?

Nežinau.

Kodėl reikėjo atgabenti čia tokį dalyką? Paprasta šiukšlė? Paliko įjungtą paskutiniam pasispardymui, prideramam galutinio išsikvėpimo atodūsiui? Viskas labai keista. Man jau buvo gana šių nesąmonių.

Neišlaikiau, ir pagalvojęs apie sugadintus nervus tėškiau grotuvą į sieną; jis išsitaškė subyrėdamas į mažulytes nereikalingo šlamšto nuotrupas. Užtilo amžiams. Pagautas emocijos atsivedėjęs spyriau į kėdę; ši besivartaliodama kūliais nusirideno iš prieblandos į visišką tamsą – tolyn nuo regimumo zonos.
Nepalengvėjo. Pasijutau lyg kas durklu būtų bedęs į paširdžius. Mintyse it krintanti žvaigždė nuožmiai plykstelėjo šviesos liežuvis – įkyri mintis. Ramutės šuo!

Tvirtai ir nenumaldomai sugniaužęs kumščius norėjau tvoti į gruoblėtą betoninę sieną, bet to nepadariau. Susierzinęs surikau, kaip visiškas valios ligonis. Ne šiaip švilptelėjau pro sukąstus dantis, o šaižiai iškošiau viską, ką apie tai galvoju:

-Šūdas. Visiškas šūdas.

Nes kai į galvą pradeda lįsti abejonės, kad galbūt visa tai vaiduoklio šuns darbas – žmogus supranti, kad pradeda važiuoti stogas. Miego trūkumas, maisto medžiagų stygius, streso poveikis ir panašūs dalykai. Maldžiau save giliai, trūksmingai kvėpuodamas; krūtinė kilnojosi, kaip pašėlę linksmieji kalneliai. Kad ir ką tai reikštų.

O gal Ramutė motinai melavo dėl augintinio? Gal jis tebealsuoja, tebeloja, tebeurzgia piktai sau panosėje? Dabar jau tikrai viskas. Viskas, viskas, viskas. Metas atgal. Žinoma, galėčiau, kaip psichas tikrinti visas šaltas pakampes ir tikėtis aptikti padvėsusį – prisikėlusį šunį, bet nutariu nesivarginti. Visai pakvaišau. Net neabejoju, - sumurmėjau griebdamas stiklainių maišą nuo žemės, - čia tikrai aptikčiau bent tris šunėkų vaiduoklius . Dėl smagumo pridėkime dar porą. Išėjau nenorėdamas galvoti nei suprasti nieko apie tą grotuvą, šunį, Ramutę...

***

-Argi ne puiki uogienė? Lapnosi ir tu, kaip didelis. Pamatysi.
-Nebent su varškiniais blynais, - atkirtau norėdamas nusibaidyti motinos. Praėjo dvi dienos, bet vis dar buvau suirzęs.
-Klausyk, o kartais, kai nešei stiklainius, negirdėjai keisto garso?
-Kokio garso?
-Nežinau, vakar išstatinėdama stiklainius lentynoje išgirdau lyg kažkas urgztų. Kažkoks šuo.

Marksčiausi užkluptas iš netyčių. Juk sumaliau tą grotuvą į šipulius. Pasijutau tarytum nesibaigiančiame košmare iš kurio man nelemta nubusti; amžinai klajosiu beribėje siaubo platumoje su nepažįstamomis briaunomis, sienomis. Ir visada girdėsiu tą žemą, uždaros erdvės sustiprintą baisų riaumojimą.

-Gal man tik pasivaideno.