Rašyk
Eilės (73711)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10405)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Viena padykusi mergaitė kartą augino pelytę, vardu Nuka. Ta pelytė buvo labai meili ir niekad savo šeimininkei nekąsdavo, nors ta kartais ir už uodegėlės timpteldavo, ir valgyti duoti pamiršdavo. Gyveno Nuka narvelyje ant mergaitės rašomojo stalo, ant kurio dažnai ją šeimininkė paleisdavo palakstyti, kol pati pamokas ruošdavo. Tačiau kartą užuomarša pamiršo pelytę narvelyje uždaryti ir išskubėjo kažin kur.  Tad peliukė ir laksto sau tarp sąsiuvinių ir pieštukų, o paskui tik liuokt -jau ir ant palangės. O mergaitė ir langą šiltą dieną pamiršusi uždaryti. Peliukė tapsena, uodžia prisimerkusi keistus lauko kvapus. Tik staiga kaip tvokstelėjo nosytėn šiurpą keliantis kvapas, sumirgėjo akyse-net apalpo pelytė iš baimės. Atsikvošėjo ir dar labiau išsigando-skrenda! Mat pačiupo vargšę Nuką mama pelėda ir neša savo vaikučiams niurnėdama: “ Skanus kąsnytis mažyliams... skanus.. “. Baisu pelytei, bet nėr kas daryti. Pagaliau priskrido juodvi seną medį su uoksu, kuriame įsikūrusi pelėdos šeimyna.  Mama pelėda nusviedė pelytę į pelėdžiukų guolį ir vėl išskrido maisto ieškoti. O pelytė, kaip miestietė, moka gražiai pakalbėti ir prašo pelėdžiukų: „ Vaikeliai, pagailėkite manęs, mažos peliukės. Aš taip laimingai iki šiol gyvenau. Nesuleskit manęs“.  Pelėdžiukai nustebę žiopso-dar neteko regėti tokios išauklėtos pelytės. Vienam pelėdžiukui, vardu Henris, tuoj pagailo mažiukės ir jis sušuko: Kaipgi galim tave sulesti! Kai ką sugalvojau: tu lik pas mus, o kai išgirsti mamą parskrendant, tuoj lįsk po mūsų pluksnom-mes tave slėpsim. Taip pagyvenk kol kuris iš mūsų pramoks skristi ir nuneš tave namo“ . Ir įsitaisė peliukė pas pelėdžiukus, šiltai miegojo po jų pluksnomis, o išgirdusi ore mamos pelėdos sparnų plasnojimą pasislėpdavo. Per tas dienas ji pramoko pelėdžiukams plunksneles purenti ir kutenti, o tas jiems labai patikdavo, iš malonumo net pupsėdavo. Taip atėjo dienos, kai pelėdžiukai ėmė mokytis skrydžio. Sparnai greičiausiai sutvirtėjo pas pelėdžiuką Henrį- tą, kuris iš karto pamilo pelytę Nuką.  Tad jis tarė: „Galime skristi. Pasiruošk“ ir švelniai paėmęs pelytę į nagus, pakilo. Ir nunešė Nuką prie jos šeimininkės lango, o pats atsitūpė ant palangės atsisveikinti su drauge. Tačiau netikėtai į kambarį įsiveržė mergaitės tėtis ir, Henriui nespėjus atsitokti, čiupo jį ir uždarė langą. Ne, mergaitės tėtis nebuvo piktas-jis tiesiog buvo gamtininkas ir labai norėjo auginti pelėdžiuką. Taip Henris buvo uždarytas į didžiulį narvą ir nors tai buvo skaudu, bet bent galėjo šnekučiuotis su drauge Nuka. Taip jiedu ir pragyveno pas padykusią mergaitę ir jos tėtį, ir jie savo gyvūnus labai mylėjo.

2013-08-16 10:18
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-08-17 17:34
Viliutė
Tikrų tikriausia pasaka apie pelytę ir pelėdžiuką.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-08-16 10:52
Kanopina
Pabaigos klaidą suvokiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą