Prietarai kenkia sveikatai

(VIII dalis, palaimink, Dieve)



      - Taip, aš tai seniai žinojau, kad spuogas ant nosies reiškia, kad tave kažkas įsimylėjo, - tarė Motiejus, - aš ir dar žinau prietarų, pavyzdžiui, jei niežti dešinės delną- su kažkuom sveikinsies, jei kairįjį- pinigų gausi... - toliau garsas buvo panašus į tokį, - nžt dln vrš, t nžn k ršk, - kažkas neaišku, bet kad pakartotų prašyt nedrįsau, jis sakė dar kažką, bet garsas vėl gi buvo neaiškus, tai buvo net gi ne garsas, o begarsis šnibždesys. Neilgai trukus supratau, kad aš apkurtau, nevisiškai, bet negirdžiu tik balsių. Nu ką, apsimūturiavau šaliku ir išskubėjau į registratūrą Centro poliklinikoj, laukti reikėjo ilgai... ilgai ilgai, net trijose eilėse. Iš pradžių beperkant talonėlį prie namų kioske, paskiau registratūroj, kol kortelę, kurioje visos mano kūno bėdos, o galiausiai- prie terapeuto kabineto durų. Nuardžiau pusę savo šaliko, bet vis tiek buvo labai nuobodu laukti, nes negirdžiu šalia savo sėdinčiųjų, na, tik priebalsius. Darėsi vis nuobodžiau, kol ne iš šio, nei iš to, velnio paviliota, pagalvojau, kad laukti reikės dar ilgai, tad galiu nuveikti kažką nenaudingą visuomenei, nes jei nuveikčiau kažką naudingą, reiktų mokesčius mokėt, sakytų, dirbi aptarnavimo sferoj. Kaip šiandien prisimenu, kada surūkiau pirmąjį savo kasiaką, vakar... O štai šiandien jau noriu antro, ir man šiandien sekasi, jei pamirštumėm apie ausis, nes kasiakas buvo mano kišenėj, na, nedidelis, bet man didelio nereikia, nes vis tiek esu viešoj vietoj, o galiu ir rėkt pradėt: “AAAAAA... “, vis tiek savęs negirdėsiu, juk tik priebalses girdžiu. Kaip manius, taip padarius: kasiakėlis, žiebtuvėlis ir smagus vakarėlis poliklinikos registratūroj, nors vakarėlis tik man, o aplink tik su skausmais žviegė, bet buvo gražu pažiūrėt, juk vis tiek per ausis nespengia, net apsidžiaugiau, kad negirdžiu, tik: “kt t škt, pts t k.. “ arba „ kdl mn plk, kr všns žd? “ ir apsižliumbia, o aš negirdžiu ir man juokinga, jog juokiuos, kai visi aplink verkia, kad mano juokas net pasiglemžė koridoriaus tylą, visi gėdinosi pažiūrėti man į akis, nors juk man turėtų būti gėda, kodėl gėdijamės pažiūrėt į akis tam, kuris turėtų gėdytis, iš tikrųjų, neišdrįsčiau pažiūrėt į akis penkių vaikų žudikui, nors juk jam turėtų būti gėda, ar ne taip? Pagaliau pralaukiau paskutinėje eilėje, dar buvau neišsiblaivius, bet tiesiog įsivaizduosiu, kad tai vakarykščiai prisiminimai... Įeinu į kabinetą, mane užsipuola seselė:
    - Duokit kortelę ir sėskitės, - aš nelabai supratau, ką reiškia tas: “dkt krtl r sskts“. Išplėstom akim, drimbančiu kūnu, džiūstančia burna, negirdinčiom ausim ir drebančiom rankom ištiesiu troleibuse negirdėtą talonėlį, aš juk KURČIA, nieko negirdžiu, net talonėlio čiužesio. Seselė: “krtl, n tlnl“ suriko, kaip gerai, kad aš kurčia, nieko negirdėjau, net pagalvojau, gal nebesigydyt, bet greitai medikės susigaudė kas man, tikriausiai iš mano svyravimo. Daktarė pradėjo su manim bendrauti gestų kalba, bet aš juk tik šiandien apkurtau, tad ne paslaptis, kad su rankom tik bulves skusti, o ne kalbėt moku. Tad parodžiau, ką mokėjau- špygą. Reakcija pranoko mano nulinius lūkesčius, į pokalbį įsitraukė ir seselė, jos abi gestiškai ėmė bendrauti net manęs nepastebėdamos, ir greit jaunesnioji brūkštelėjo kažką kortelėj, seselė užantspaudavo ir ranka į duris parodė. Išėjus neskubėjau pasmalsaut, kas kortelėj įrašyta, nes kažkaip ėmė patikt tyla, o gal čia ir kasiakas kaltas, jaučiu reiks nesigydyt ir dar žolės nusipirkt.