tu man patark, kaip išsikirpti laiką
iš svaiguliais aplipusios galvos,
kai vaizdiniai per dieną tiesą vaikos
bei tirpsta rytas nuo miglų šnekos
o rodos niekad nesibaigs gerumas
mane apnikęs laimės kuždesiais –
aš nežinojau, kad taip žemėj būna,
net norisi kvatotis su kvailiais.
pabūk, mielasis, tuo garsiu maestro
iš savo drobių trinančiu spalvas –
rausvas spalvas iš mūsų meilės fiestos,
kad neieškočiau nesančio tavęs.
o rodos niekad nesibaigs gerumas
mane apnikęs laimės kuždesiais –
aš nežinojau, kad taip žemėj būna,
net norisi kvatotis su kvailiais.
--------------------------------
Perdaug nesikvatok, suplyš dar lūpa,
reikės - ne puslitrio jau mums, dviejų.
Jei po teisybe, tegu širdį supa
gerumas, pilsis lai versmė
eilėraščių. Išdeklamuosi, semsiu šneką.
Neris, gyvuok, juk mūsų teka!
Mane įtikino metaforos,tekstas slysta ramiai, lengvai, sklandžiai.Vien pavadinimas daug ką pasako. Norėčiau bent panašiai parašyti, deja man taip nepavyksta. Vertinu talentą.Tai tik mano nuomonė.
Net ir nebandysiu aiškinti aiškiai nesąmonių prirašiusiam klonui,eilinį sykį bandančiam provokuoti.
Tik apgailėtina,kai rodoma,jog rašyke yra žmonių nesuvokiančių labai elementarių metaforų. Apgailėtina.
išsikirpti laiką,
iš svaiguliais aplipusios galvos,
vaizdiniai tiesą vaikos,
gerumas, kai
net norisi kvatotis su kvailiais
Ir sugalvok tu man taip. Labai blogai atsiklaupta parašyta. Labai.