...

Plona migla briauna sutvisko,
šviesa išalko taip, jog drasko
ankstumą valandų į skutelius. Ko

daugiau norėt, jeigu ne visko,
bet nore dauginasi virusai fiasko
ir kūnas grįžta būsenon moliusko.

Ir sapnas kojose. Jau. Tirpsta, krinta,
pažyra lyg purslais į krantą
ir tarp raktikaulių karščiu sukrunta,

jis tirpsta iš eilės septintą,
aštuntą kartą, išpurentą
jį galima naudot kaip gruntą,

jį galima naudot sugniaužtą,
kad mest į tolį, kai užlūžta,
patikrint ašmenis į pirštą

ir sulankstyt. Vėl kojos aušta.
Jose vėl sapnas randa gūžtą.
Ir tirpsta taip, jog rodos miršta.