Ciklas KATINAI

1.
štai ir katinas-
atsimenu jo nekaltą išraišką-
dabar jau paženklintas pažinimo


2.
Dievaži, Beatričė pradėjo augti.
Jos kūnas, pirma mėlynas po raudonu jos kailiu,
jau dega geltoniu saulėje.
Beatričė, neturėjusi akių,
dabar jau žvelgia kaip visko mačiusi,
liūdna, išmintinga.
Ji sėdi vėjuje, leidžiasi kedenama,
per kažkieno paslaptingą meilę.



3.
Skalbiu, kabinu skalbinius, renku tuoj pat
ateina kaimynės, prašo laistyti citrinos medžius
karštis, ūkanos nuo nepasiekiamos jūros
kai turim vandens, laistau, nešioju kibirus
ateina vaikai prašosi pažaisti su kačiuku,
leidžiu, kitaip primeta vyšnių kauliukų pro langą
slaugau ir kitą, kas rytą praveriu jam akis
šokdama nuo akmenų tvoros
susižeidžiu ir tada slaugau savo koją.
kraujas ant plytelių.
pulsuojanti pėda.

Parsinešu arbūza ir draskom jo trvirtą kūną lyg stirną.

Skaitau lauke kol pradedu nebematyti.
Kartais rūkau, jie šoka ratu aplink dubenį
Išklausom maldą ir einam gulti.


4.
kačių veidai pavirsta kaukėmis
nebesueina jų žandikauliai
žvelgia neatpažindami
medaus, miško, vandens akys
renku išmėtytus žaislus










5.
katinai tebegyvena Hebrone 2
tebevaikšto išsiblaškę
užmiega ant sofų gatvėje
katinai tebegirdi nebesantį turgų

išnyra ant tuščių namų slenksčių
kaip šemininkės nuostabiuose chalatuose
pasitikdavusios paštininką
merkdamosios nuo saulės
už jų pusryčių stalas vaikų klegesys
apsiverčia
batai guli aukštyn pilvais



6.
štai besileidžiant saulei
pagal įproti sode
jie žaidžia
tarp aukštųjų žolių
paskutinė diena


7.
nebeturėdami paskui kieno kojas sekti
vaikšto katinai akmeniniais laiptais
leidžiasi ir kyla
lėtai, susimąstę,
palenkdami galvas
vaikšto katinai šiltais ilgesio laiptais

žiūri pro vonios langą užsilipę
ji nebesimaudo

pakelia galvas į vakaro maldą,
jos kojos neatšlepsi
pienas jiems laša nuo barzdų