Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







860 metai po Mindaugo.

„Lietuvių – gėjų karas“ – ne pats įdomiausias skyrius „Naujausiųjų laikų pasaulio istorijos“ vadovėlyje, bet Onutė neturėjo kur dingti. Mokytis reikia, bet, laimei, ne apie daugybę planšečių pražudžiusį ir mokinius tiesiog magiškai migdančius tolimą tolimą tarpukarį ar nepriklausomybės atgavimą. Be to, kas gali vieną po kito versti skaitmeninius lapus, žiūrėti dokumentinius video ir interaktyvius mūšių planus, kai galvoje verda tokios įnirtingos jaunystės dramos? Gal kitos, labiau su  „Lietuvaitės Natūralaus Grožio Išpildymo, Vaginos Išlaisvinimo ir Atsitiktinio Vaisingumo Skatinimo“ aktu susidraugavę klasiokės ir rašė esė didvyriškai žuvusius kovose prieš homoseksualą, tačiau Onytė galvojo apie ką kitą.
Pavyzdžiui, planšetės „Briedis“ ekrane bėga eilutės apie pirmus lietuvių politinius žingsnius prieš „gėją niekadėją“, ašarinėmis dujomis ir šarvuotais traktoriais išvaikytą trečiąjį „Baltic pride“ paradą ir kitokius tų laikų niekus. Kam rūpi kada šturmuodamas policijos barikadas žuvo kankinys Petras, kai Onytės įtvirtinimus atakavo Joniukas, kuris, aiman, jai visai nerūpėjo? Ji, aišku, stengėsi būti pavyzdinga mokinė ir lietuvaitė, kartais net prisijungdavo kai draugės šaipydavosi iš „prie tokio apšvietimo į lenką panašaus“ Tomo, bet Joniukas ir kiti klasiokai kaip netraukė, taip netraukė. Tatai buvo problema: nes naujasis gyvenimo standartas beveik reikalavo – kiek tai įmanoma liberalioje Lietuvos Kunigaikštystėje – pirmą tautos gynėją iš įsčių paleisti baigus mokyklą, tada metelius su juo praleidus perleisti pilietiško auklėjimo estafetę tėtukui ir siekti aukštesnio mokslo.
Žinoma, Onytė nerymojo žvilgsniu gręždama sieną. Jos akys slydo pasakojimais apie teroristinius gėjų išpuolius, strateginius gamasekų įtvirtinimų bombardavimus, pažangių ginklų pirkimą iš užsienio (seniai pražuvęs internetinis „žmogaus teisių“ konglomeratas „Kotakuscapist“ tvirtino, kad „oras-gėjus“ raketą sukūrė Orson Scott Welles už iš filmų uždirbtus pinigus)... bet galvoje tai neužsiliko. Veltui planšetės ekrane Lietuvos patriotai saulėje tviskančiomis galvomis „Lofte“ mušė menininkus, bandydami išvėtyti gaidžius nuo žmonių. Perniek vienintelis tuometinės kariuomenės tankas šaudė į protestuoti atvykusios Lady Gaga lėktuvą. Senieji Lietuvos didybės herojai akimirkai atgimdavo ir vėl sustingdavo istoriniuose kadruose, nes Onytės mintis buvo užvaldęs kai kas kitas.
Tiksliau, kita. Janina visada paruošdavo namų darbus ir jos pažymys niekad nesmukdavo žemiau devyneto. Į klausimus ji atsakinėdavo su autoritetingo žinojimo aura, kartais nustebindama net visko mačiusius mokytojus – veteranus. Niekas neturėjo priekaištų jos mokyklinei išvaizdai – plaukai visada pavyzdingai išskusti šonuose, kerzai nublizginti, ant striukės – nei vieno atsilaupiusio antsiuvo. Čia tau ne kokia pystpatriotė su treningais, vos išspaudžianti „rusus lauk“ pro kreivus, neprižiūrėtus dantis! Ir išvis – Janina buvo puiki mergina, itin apsišvietusi moteriškuose reikaluose, besidalinanti Onytės neprielankumą klasės vyrams. O ką jau kalbėti apie išlakias jos veido linijas, mielą riestą nosytę, didelis akis ir solidžias krūtis, tvirtas kojas...
Štai šiuo momentu Onytė ir pagavo save žiūrinti tolyn, kur už lango vakaro saulėje žaižaravo ratu sustatytų ir smarkiai išcentriškai pasvirusių – kad neužstotų Gedimino pilies - „gėlytė“, mažiau patriotiškai nusiteikusių elementų vadinama „vienintele iš kosmoso matoma šiknaskyle“. Kaip tokios mintys buvo draudžiamos kiekvienam padoriam piliečiui, taip ir vargšei moksleivei nebuvo leista galvoti, kaip smarkiai ji norėtų švelnia ranka nubraukti liemenėlės petnešėlę nuo stipraus Janinos peties. Tokios mintys buvo beveik išdavystė – tiek prieš Didžiąją Naujają Lietuvos Kunigaikštystę, tiek prieš visus žuvusius garbingoje kovoje prieš gėjų – bet, paaugliškam azartui apėmus, tik dar saldesnė dėl pavojaus, to uždrausto vaisiaus aromato...
Ir kaip tik, rūgšteli jablonskis, sutreliavo Onytės „Aitvaras“. Vienas mostelėjimas ranka – ir akinių ekranėlyje sušmėžavo dar neseniai kitoje akių pusėje geidulingam ūke sklendusi Janina. Mergina jau buvo paruošusi namų darbus ir, palaukusi tam tikrą laiko tarpą, kurį skirdavo ne taip greitai besisukantiems bendraamžiams, paskambino pasiteirauti ar jos geriausia draugė nenorėtų išeiti į miestą. Klausimas – beveik retorinis, nes Onytė sutiko akimirksniu ir net dailiai išraudo. Greitai persirengusi, ji palaimingai nušuoliavo buto koridoriumi.
Jos šeimos namai buvo labai įprasti patriotiškoms lietuviškoms šeimoms – renovuotas ir sulopytas neatmenamų laikų daugiabutis, kurio visas vienos laiptinės aukštas buvo užleidžiamas neretai pasitaikančioms aštuonis vaikus turinčioms šeimoms. Tiesa, dabar Onytės šeimai nelabai jų reikėjo. Vyriausias brolis Eglimantas buvo Valstybinės Lietuvių Kalbos Krivulybės pasiųstas į laukines Pšekijos žemes barbarų liaudžiai lietuvybės skleisti. Abu Mindaugai tarnavo Lietuvos Sargyboje -  vienas Kankinės Vaidevutės motorizuotų pėstininkų batalione avanposte „Žilvytis“, kitas – Tado Ivanausko Biologinės Saugos korpuso bazėje Antarktidoje pilotavo pingvinus gėjus medžiojantį sraigtasparnį. Sesuo Laumė vairavo beūsį troleibusą. Pekla laukėsi trynukų ir svajojo nuotoliniu būdu valdyti skraidantį robotą „Junda-3“, kurie patruliavo su Rusišku Marazmus besiribojančiame kunigaikštystės krašte. Treniota orbitiniu liftu Šiauliuose išvyko į Mėnulį – jis buvo paveiktas Likutinio Emigracijos Sindromo, bet pasaulyje nelikus vertų emigracijai vietų, su šimtais kitų patraukė skinti hidroponinių apelsinų Žemės palydovo bazėje „Nerimantas“. O jaunėlė Salmonelė grojo pradedančiojoje politiškai motyvuoto metalo grupėje „Šikau aš ant kryžiaus“.
Teliko tik apsiauti kerzus, mandagiai pasisveikinti su oriai iš ženkliai padidėjusios (atsikračius užsieniečių, vagių valdininkų ir žydų machinacijų) pensijos gyvenančiais senoliais kaimynais ir pasigauti troleibusą. Besileidžianti saulutė maloniai šildė skverbdamasi per sparčiai revoliucingų žilvičių reaktorių atstatytą ozono sluoksnį, ausyse grojo „Žalios Rūtos ir Pinavijų“ albumo „gabalai“, mieste laukė draugė – kuo nesidžiaugti? Tik sėdėk vietų niekad nepristigstančiame viešajame transporte ir džiaukis per viešus „krivi. lt“ ekranus transliuojamomis naujienomis. Gyvenimas gerėja, gimstamumas auga, kaimas alkoholio negeria ir net vandens mažiau pliumpina, koncerte čigonų išnaikinimo operacijos „Bižiuterijos naktis“ kažikelintosioms metinėms atšvęsti dainuos Radžis-3 (po ilgų svarstymų nuspręsta, kad jis - per didelė Lietuvos paveldo dalis, kad išnyktų, o ir draudimas klonuoti žmones negalioja čigonams), mokslininkai optimistiškai nusiteikę skalūnų dujų dykrų atstatymo atžvilgiu...
Taip nepastebimai ir priartėjo stotelė, kur lūkuriavo kaip tik iš Vilniaus metro – žaibiškai atsipirkusio ir pasiteisinusio viešojo transporto projekto – tunelio išlindusi Janina. Ji atrodė... nepriekaištingai. Onytė net prikando lūpą! Draugiškai apsikabinusios, jos patraukė link Jokių Kryžių kalno. Jo papėdėje esančiame tautiško maisto kioskelyje nusipirkusios po kebabą (išmintingi didžiosios kunigaikštystės Sueigos vyrai ir iš padorumo jiems pritariančios moterys nutarė, kad toks svarbus ir geras patiekalas negalėjo būti Šūdistano išradimu, todėl pagal oficialią versiją rudieji žmonės jį išmoko gaminti kai proto lietuviai migravo pro jų žemes besitraukdami iš Lemūrijos) patraukė atsisėti kur nors, iš kur gerai atsivertų Didžiojo Pasaulio panorama, taip gražiai nuspalvinta vakaro gaisų.
Jokių Kryžių kalnas buvo tam puikia vieta, ypač todėl, kad Janina jautė įkvėpimą ir greitai mergaitiškus plepalus pakeitė jos tvirta, aistringa, puikiai motyvuota kalba. Aišku, ji kalbėjo apie Lietuvos katalikų bažnyčios (kurią apie 800 metus Po Mindaugo Vatikanas atskyrė kaip nieko bendro be išorinių aprėdų neturinčią nuo Romos katalikų bažnyčios) iškilimą ir pelnytą kritimą. Tai, kad ji valdžią į rankas paėmė suskilus liberalkonservatorių ir Drąsos Fronto koalicijai, buvo dar viena pamoka apie partinio pliuralizmo pavojus. Janina tą puikiai žinojo – kaip ir tai, kad bažnyčia greitai uždraudė dorovę darkančius dalykus: laikymąsi už rankų gatvėje, muziką, teatrą (protestavimas prieš spektaklius, kurių jie nematė, bet vis tiek laikė šventvagiškais, kartais mėnesiams palikdavo darbo vietas be darbuotojų), mažagabričius automobilius, kontraceptikus ir vaginas.
Vienintelis geras dalykas, su šypsnių pastebėjo Janina, buvo galiausiai formalizuotas karas prieš gėjus. Briuselis svaidėsi grasinimais, bet lietuvių kariai vis tiek šukavo miškus su gėjsekiais šunimis. Ir su kiekvienu pakirstu seksualinių mažumų atstovu Lietuva, atrodo, atsigavo – saulytė švietė vaiskiau, paukšteliai čiulbėjo smagiau, upeliai čiurleno tyriau, mažėjo gatvių lenkiškais pavadinimais... Tuo metu Europa sinko į Šūdistano (Lietuva taip ir neišmoko pavadinimų visų tų kalifatų, į kuriuos, kaip ir pranašauta „YouTube“, suskilo Europa – nes realiai jai tai nerūpėjo) ir gėjų liūną, į kurį dar giliau pamurkdindavo Blogosios Feministės (tarp jų ir Gerųjų Feminisčių Lietuvėlėje vyko šešėlinis karas). Ir nors rezultatai buvo aiškūs, tačiau ilgas karas nusinešė vis daugiau bepūkių, mėlynakių lietuvių karių gyvybių.
Perversmas – o, kaip saldžiai tą žodį pabrėžė Janina – įvyko tada, kai mokslininkai atrado gėjų prigimtį žydo Sorošo pagimdytame Dalaso plane. Pagal jį, išmėžus visokias vakarų primestas nesąmones – pavyzdžiui, vėl pradėjus negrus vadinti negrais – nustojo kurtis nauji gėjai ir jų skaičius pradėjo pastebimai smukti. Galiausiai paskutinis jų buvo užspeistas į kampą Vilniaus universiteto bibliotekoje, kur susisprogdino su įkaitu paimtomis šeimos vertybėmis bei Mažvydo „Katekizmu“.
Paskelbus galutinę pergalę prieš gėjų ir dingus „Katekizmui“ kaip galios fokusui, dingo 600 metų lietuvio akis dengęs krikšto šydas ir jis pagaliau sukilo prieš savo priespaudėjus. Pirmasis krivulis Buivenojus pasiaukojo į Vilniaus Arkikatedrą įvairuodamas trąšų pagrindu pagamintų sprogmenų pilną antikvarinį „Ikarus“, kartu susprogdindamas ir Valdovų rūmus, kurie, neradus realiai jokios normalios funkcijos, buvo skirti laikyti Gedimino pilyje egzekucijų metu sunaikintų gėjų ir jų šalininkų kūnams. Sekant šiuo pavyzdžiu, autobusai sugriaudėjo kiekvienoje Lietuvos apskrityje ir bažnytkaimyje – tuo pačiu padidėjusi trąšų paklausa pavertė „Achemą“ didžiausia pasaulio korporacija. Aukuruose vėl sužibo ugnys, metai pradėti skaičiuoti prieš ir po (karaliaus) Mindaugo, vaidilutės vėl nežinojo ką daryti su savo nekaltybėmis, o prie pagoniškų šaknų grįžusi valstybės politika skatindama gimstamumą (labiausiai padėjo bilietai į metalo koncertus daugiavaikėms šeimoms) ir vėl atsigręždama į tradicinius amatus (žemdirbystę, grobikiškus žygius į Lenkiją), pastatė šalį vėl ant ratų, kur ji tapo pasauline žvaigžde, teisėta Žemės valdove, vienintele žmonijos viltimi!..
Tokiu šūksniu baigėsi Janinos kalba – apimta Lietuvos didybės vizijos, ji sustingo vis dar atvira burna ir akimis, nukreiptomis kažkur į horizontą. Onytė jautėsi ne ką mažiau pakiliai – bet ne iš deramų patriotiškų jausmų! Ne, kalbos metu ji stebėjo vis labiau įsijaučią Janiną, kaip įsitempia jos tvirtas kūnas, kaip greitai juda dailios pirmūnės rankos, akcentuojančios nuo jos prisirpusių saldžių lupų slystančius žodus, kaip staigiai kilsteli krūtinė jai trumpam įkvėpiant, kad toliau kalbėtų ir kalbėtų ir kalbėtų tuo viliojančiu balsu... Ir kaip tyčia tai labai harmoningai derėjo prie jos erudicijos, aiškios tarties, meistriškos intonacijos kaitos, svarios argumentacijos, politinės motyvacijos ir daug daug daug kitų savybių, kurios Janiną vertė tokia pagirtina, tokia sektina, tokia trokštama!... Onytė neištvėrė.
Ji stvėrė savo draugę – ne, visų aistrų koncentracijos tašką angeliškame kūne – ir aistringai įsisiurbė į jos lūpas, sugerdama dangišką Janinos aromatą, mėgaudamasi jos lūpų drėgme, jos kūno artumu...
Kol tol nenutraukė kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkęs antausis. Onytė susverdėjo ir vos nenugriuvo – o Janina stojosi, jos nuostabus veidas buvo iškreiptas teisuoliško pykčio. Tirtėdama iš įniršio ji kaltinamai bedė pirštu link gulinčios draugės:
-Lesbietė! Išdavikė! Dekadentiškų vakarų šliundra!..
Epitetai ėmė lietis vienas po kito, spalvingesni ir dar skausmingesni – ką akcentavo ir pasipylę kumščiai. Bet nei baisiausi žodžiai, nei aršiausi kirčiai nežeidė taip smarkiai, kaip išdavystė, kaip visur susmigusios sprogusios pirmosios meilės skeveldros. Nebūtų svarbūs tie smūgiai, jei nemuštų tavęs idealiausias žmogus pasaulyje. Nė motais tie žodžiai, jei nesklistų iš širdies gelmių tos, kuriai ji norėjo atiduoti savąją širdį. Taip greitai atsiverti ir taip stulbinančiai būti atstumtai, paniekintai už savo meilę – to jau buvo per daug.
Šiaip ne taip Onytė, vengdama šiek tiek pailsusios Janinos kumščių, atsistojusi pabėgo Jokių Kryžių kalno šlaitu. Nesvarbu, kad kartais krito ar užkliuvo už medžio – juk bėgo ji nuo kai ko baisiau, nei fizinis smurtas. Onytė bandė pabėgti nuo supratimo, kad jos meilei nėra vietos šiame pasaulyje – ir kad brangiausias jai žmogus nekenčia vien dėl to švelniausio pojūčio. Ir todėl ji bėgo ir bėgo, braudamasi pro krūmus ir medžius, kol galiausiai išbėgo prie Vilnelės vingio. Čia ji pagaliau galėjo apsiprausti tyru upės vandeniu ir išsiverkti ten, kur niekas jos nepastebėtų.
Bet pastebėjo. Netoliese žiojėjo tunelio anga, o ten gulėjo neaiški žmogysta, susipusi į išblukusia, kažkada raudona buvusią antklodėlę. Onytė, pasinėrusi į asmeninę vidinę kančią, nepastebėjo to asmens kol jo šešėlis neužstojo jai saulės. O tada jau buvo vėlu. Mergina atsigręžė į nelauktą svečią, šis paleido antklodėlę...
- Fi... fi... fidofiiilaaas!, - ištrūko šauksmas iš moksleivės gerklės. Toks žodis senai nebuvo girdėtas Lietuvoje, ypač po to, kai naujai galion pakilę krivuliai pasuko lietuvių armijas nuo dar šviežiai gėjų krauju garuojančių laukų į pedofilų klano koridorius svarbiausiose institucijose. Galiausiai buvo paskelbta, kad visi pedofilai, kaip agresyvus gėjų potipis Homo Piderastus, buvo sunaikinti. Bet keletas pasitraukė į taip ir nebaigtus „Rubikono“ bunkerius, kur tamsoje mutavo ir tvirkino tėvus į Didžiasalį ištrėmus be priežiūros likusius lenkų vaikus. Bet niekam tautinės mažumos nerūpėjo ir jei koks bedalis ir pasiskųsdavo, tai funkcionieriai tik širdingai nusijuokdavo ir išsiųsdavo jį į perauklėjimo stovyklą. Deja, vėliau vienas tokių monstrų – matyt pasiligojęs nuo senatvės ir tvirkinimo – ir išlindo taip arti dienos šviesos. Ir dabar grėsmingai artėjo prie Onytės. Aišku, šešiolikmetės kaip ir neatitiko jų raciono – kai kurios jau nuo keturiolikos metelių buvo tokio moterys, kad ohoho – bet degradavusios fidofilo smegenys tuo jau nebesirūpino. Beliko pora šuolių ir...
Ištvirkėlio kūną per pusę perpjovė švelniai rožinis spindulys. Šiek tiek smilko patrūnijęs ir purvinas prokuroro aprėdas, sprogo pūvančios mėsos, bet, svarbiausia, Onytė buvo sveika, gyva ir netvirkinta. Ir dabar jau ne iš baimės išsiplėtusiomis akimis stebėjo savo išgelbėtoją – maskuojamu šarviniu kostiumu vilkinčią merginą, kuri kaip tik nusiėminėjo šalmą.
– Kas tu? - paklausė Onytė paimdama jai ištiestą pagalbos ranką ir stodamasi nuo žemės.
– Aš – lesbietė. Tokia kaip ir tu. Mes buvom sugrįžę... pasiimti šiokių daiktų. Mūsų žvalgybinis robotas matė sceną ant Jokių Kryžių kalno. Mes tave suprantame, mes visos kažkada patyrėme kažką panašaus. Ir mes norime – galime – tau padėti. Eikš su manimi – tavo gyvenimas čia neabejotinai baigėsi. Ypač kai tavo draugė papasakos viską policijai. Eikš...
Gal dėl šoko, dėl staigių įvykių krūvio, o gal ir dėl šiltos trumpai kirptos merginos šypsenos,  Onytė patikėjo lesbiete ir nusekė paskui ją. Eiti toli nereikėjo. Už keleto žingsnių krūmuose mirguliavo... plyšys ore.
– Nebijok, ženk vidun, aš seksiu iš paskos! Pirmyn, sesute...
Onytė akimirką padvejojo ir žengė į plyšį. Ar įkrito į šaltą ežerą – pojūtis buvo tas pats. Tačiau prieš spėjant įkvėpti pilnus plaučius ledinio vandens ji išniro... saulėtoje pievelėje įrengtoje stilingoje smėlio aikštelėje. Už jos nugaros staiga su šaižiu „pokšt“ atsirado lesbietė. Tačiau nebuvo svarbu, nes aikštelėje stovėjo krūva taip pat apsirengusių jos kompanionių. Keletas stipresnių merginų ekologiškais brezento darbiniais rūbais krovė ergonomiškai suprojektuotas dėžes į aplinkos neteršiantį apvalių formų sunkvežimiuką. Prie gąsdinančiai atrodančios techninės įrangos dirbo putli, bet ryškiai savo kūno įvaizdžiu patenkinta technikė.
– Sveika atvykusi į savo naujuosius namus. Tai yra gera vieta, kur seserys gyvena kartu ir meilėje! Klonavimas mums leido atsisakyti vyrų, o vyrų atsikratymas leido įgyvendinti utopiją. Mūsų visuomenė yra valdoma pagal miršią mokslinio socializmo ir anarcho-sindikalizmo ideologiją – ir tai yra tikrų tikriausia meritokratija! Pažvelk į horizontą! Štai mūsų miestai, beveik nepastebimi dėl harmoningo, su natūraliu kraštovaizdžiu susiliejančio dizaino! Štai mūsų arkologijos, neteršiančios ir nepriklausomos nuo peniokrato Euklido primestų formų! Štai mūsų pažangūs žilvičių reaktoriai!..
– Atsiprašau, palauki, o kur gi aš esu? Kur gi mes atsidūrėme?
Lesbietė nusišypsojo atlaidžia šypsena.
 Kai opiumo masėms tiekėjai paskelbė karą gėjams, niekas nekreipė dėmesio į tai, kad paprastai patriarchalinis Fizikos fakultetas yra pilnas drąsių, veiklių moterų. Ir štai vyrams gniaužiant rankose falų muliažus ir siekiant mažais švininiais peniais kuo labiau perverti – atlikti penetracijas, netgi – vienas kitus, viena mūsų sesių lazerių laboratorijoje aptiko paralelias visatas. Tikrai didi ta nemistinė, žmogaus genijų paprasčiau įvardinant tariama dvasia laisvos, savimi pasitikinčios moters! Mes supratome, kad po karo jie galiausiai prisimins, kad yra lesbietės, kad neliko nieko kito, tik išsikraustyti į pasaulį. Į tokį, kuriame gyventume harmonijoje su gamta – ir viena su kita. Ar prisijungsi prie mūsų?
– Manau... Manau, kad taip!
– Nuostabi diena! Ne tik pabaigėme paskutinius reikalus prasmirdusioje patriarchato Žemėje, bet ir praturtėjome viena sese. Tuo pačiu: seserie technike, gal galėtume užverti plyšį ir išmontuoti techniką? Jos mums greitu metu neprireiks.
Tai tarusi, lesbietė apsisuko ir nužygiavo link laukiančios mašinos. Onytė šiek tiek atsiliko, žiūrėdama į nykstantį plyšį ir gal net tardama tylų atsisveikinimo žodį.
Tuo tarpu technikė atsiduso:
– Ech, pasiilgsiu aš vyrų...
– Ką? Kodėl?
Technikė apsidairė ir patikrinusi, ar lesbietės jos neišgirs, tarė Onytei:
- Aš – biseksualė...
2013-07-27 19:12
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-08-07 12:33
Sportbatis
Užskaitau kaip parodiją.

Apie Achemą kai skaičiau tai balsu žvengiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-07-30 10:25
Aurimaz
Autorius norėjo pasakyti, kad ekologija ir mokslo progresas gali būti paskatinti lesbiečių eitynių tramdymais?
Neskaniai susižiūrėjo visas šis "-iečių", "-ilų" ir kitokių etikečių paradas. Mažiau žiūrėk televizorių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą