Pasiaiškinimas

DĖL NEATVYKIMO LAIKU Į TERITORINĮ KARO PRIEVOLĖS SKYRIŲ

Neatvykau į teritorinį karo prievolės skyrių iki žymų kortelėje nustatyto laiko (2003 10 09) dėl sunkių dienų šeimoje: mirė senelis, tuo pačiu dirbau (tebedirbu) ir mokiausi (tebesimokau).
Atvykimo datą visai pamiršau. Gimtadieniais netikiu.
Gavęs kvietimą paštu, prisistačiau kaip ir buvo prašoma - 2003 12 05 14 val.
Kitąkartą pažadu stengtis nepamiršti atvykti nurodytu laiku. Aš už taiką.
PS.: Senelis nebuvo garsenybė ir jo laidotuvės netruko 2 mėn (kaip mandagiai šaipėsi pareigūnas Grigas), bet po to įvykio manau kad sergu lengva kanabisklerozės forma (jeigu reikia pažymos galiu nueiti pasitikrinti ir atnešti).

* _____________
šauktinio parašas

Tai buvo oficialioji dalis antrojo varianto.
- Nusipirksi rėmelį ir įsirėminsi ŽYMŲ KORTELĘ, - bandė pasirodyt rimtai neoficialioji.
Nebesiginčijau ir ramiai klausiau laukdamas nuosprendžio. Nudžiugau sulaukęs net dviejų variantų (žaidimai darosi idomesniais kai galima pasirinkti).
Pirmajasis variantas ir taip buvo iš prigimties rimtas, su įstatymo batais (juodais ant balto). Stovėjo priešais ir pranašavo baudą ("nuo 100 iki 200 litų už neatvykimą po priešpaskutinio gimtadienio nurodyta data").
- Kodėl tu tikiesi tik šimto? - padėjo jam prisistatyti Grigas.
Mano skaudžiai dėkingu linktelėjimu antras variantas prisėdo šalia. Nuleidau akis, kad neišsidurčiau ir ėmiau rašyti paduotą pasiaiškinimo formą.
2003 12 03
Kaunas
Nespėjęs susimąstyti sulaukiau jo paskutiniosios malonės - padiktuotos pirmojo sakinio pradžios. Skliausteliai užsidarė.
"Toliau" - įkvėpiau - "tik" - ramu - "nuoširdumas" - iškvėpiau.
Jis, nenorėdamas trukdyti, kažką pildė. Šovusius į galvą žodžius rinkau ir dėliojau. Priminė spalvoto popieriaus plėšymą ir klijavimą ant lapo. Baigdamas žvilgtelėjau laikrodin. Žvilgtelėjau vėl. Sapnas. Nesapnas. Nežaidžiate taip?
Jis paėmė ir kuo rimčiausiai skaitė iki galo.
- Atgailai trūksta pažado pasitaisyti, - pasigedo.
Parašiau dar du sakinius. Atidaviau.
Skaitant juos jo rimtumas suplyšo ir paskutinįjį jis perskaitė balsu ir juokdamasis.
- Tai už taiką? - kažkaip keistai šypsojosi jis.
- Taip, - linktelėjau ir patikslinau, - ne už karą.
Turėjau pasirodyt liepos pirmąjai. Su bakalauru, pažyma iš darbovietės ir tėvų skyrybų dokumento kopija. Senelio mirties liudyjimo neprireikė. Užsirašiau, kad nepamiršt.
- Labanakt, - ėjau iš ten su priklijuotais jų šypsniais ant mano nugaros.
Galvojau apie tai ką kalbėjom ir ką pasakiau jiem. Ne viską. Apsisukau. Visko niekada. Neverta. Mano kitas senelis nesikelia iš patalo. Tik nusiplėšt tuos šypsnius.
- Kai ką pamiršau, - tariau sugrįžęs.
- Pradėk: PS.., - patarė. Tik šįkart žiūrėjo ką rašau.
- Patraukt per dantį bandai? - sustingusiai nykstanti šypsena ir sukąsti dantys (tyčia žvilgtelėjau).
- Įsirėminsiu, - bandžiau nuraminti rašydamas toliau. "Nėra laimėtojų. Nei pralaimėtojų. Esi tu. " - prisiminiau trupinį knygos, bet nutylėjau.
- Gerai. Gerai. Pažiūrėsim. Kai ateis vasara, - kuo mandagiau suklijuoti lūžinėjantys žodžiai (pagaliau nuoširdūs ir akių lygyje).
Keturi. Kaip tik.
"Nežinai su kuo juokauji", - vijosi uniformuota mintis.
"Tai jūs", - skubėjau atidaryti duris / įkvėpti / uždaryti, - "Nežinote".

* (nuo vaikystės nepasikeitęs ir ne mažiau tikras nei pati istorija - aut. past.)