Impromtu arba tikras sapnas

Didžiulis apelsinas tyliai kabėjo virš miško žadindamas pasaulį naujai dienai. Buvo taip tylu, kad galėjai girdėti augančią žolę. Tiršta rūko marška dengė nedrėmis apaugusį pamiškės ežerelį.
Tyliai užgesus Aušrinei nedrąsiai prabilo kažkoks paukštis, kažkur tolumoje jam atsakė kitas. Dar vienas... Ir dar... Netrukus visas miškas paskendo garsų jūroje. Paukščių balsai atrodė lyg paklydusių rūke laivų sirenos. Rodės, kad jie stengiasi surast vienas kitą ir šildytis kol išsisklaidys rūkas arba kol pamatys juos išgelbėsiantį švyturį. Tačiau švyturio nebuvo... Buvo tik blausūs rytmetiniai saulės spinduliai, kurie draskydami miglą apšvietė kelią per rasotą žolę brendančiai porai basų kojų.
Lengvu neriniuotu rūbu pridengusi savo aksominį kūną per rasą lėtai tarsi burlavis plaukė Deivė.
Švelniai, nepalikdama brydės, ji artėjo prie veidrodinio ežerėlio, ramiai snaudusio po šiltutėliu rūko apklotu. Visi miško gyvūnai lyg susitarę nutilo ir susidomėję sekė žavingąją būtybę...
Sėdėjau nuleidęs akis į lygų ežero paviršių klausydamasis miško garsų ir, paklydęs minčių labirintuose, net nepajutau kaip viskas nutilo. Kol staiga pro mane tarsi pro kelmą Praėjo Ji...
Nekreipdama dėmesio į mano ryjantį žvilgsnį lėtai nusimetė savo lengvą rūbą ir prižadindama nustebusį ežerą pasinerė į sidabru nuo saulės sublizgėjusį vandenį...
Jai išnėrus, sugavau jos skaidriai žalią žvilgsnį ir netekes žado priėmiau jos dovaną - šypseną. Tai truko vos keletą sekundžių, tačiau atrodė, jog žiūriu į Ją jau visą amžinybę. Atsitokėjęs pabandžiau atsistoti ir priėjes arčiau ją paliesti, bet...
Pajutau aštrų skausmą šone ir susmukau...
Pakeliau galvą ir suvokiau, kad miško nebuvo...
Nebuvo nei ežero, nei paukščių, nei miglos...
Dėstytojas nuobodžiai aiškino matematinę analizę, o išbaidytas miegas nė už ką nesutiko grižti į pasaką...
Bet...
Apsidairęs suvokiau, kad vis dėlto dingo ne viskas...
Ji sedėjo netoliese ir tyros žalios akys blizgėjo dovanodamos man... Šypseną...

2003 m. rugsėjo 18 d