Marija ir mokytoja

Marija žingsniavo įsikibus mamai į ranką ir nuleidus galvą mąstė. Ji žvelgė sau po kojom ir nejuto didžiulės kuprinės siūbuojančios ant pečių. Ten buvo įdėtas elementorius, pieštukai, spalvoti flomasteriai, dažai, plastilinas ir popierius piešimui. Dar sąsiuviniai ir pažymių knygelė. Kaip mama visko ir nepamiršta? Bet ji mąstė apie ką kitą: Marija nepatinka mokytojai...
Nemanykit, kad Marija tik šiaip sau tai sugalvojo. Ji tikrai nepatiko mokytojai Dovilei - ji pavadino Mariją pavarde. O Marija buvo tvirtai įsitikinus, kad pavarde vadinami tik žmones, kurie tau labai nepatinka. Juk tėtė savo viršininką visada vadino pavarde. Ir kiemsargį. Ir jie abu jam baisiai nepatiko. Vienas turėjo per didelę gerklę. O kitas maišėsi po mašinos ratais. Na, taip bent jau tėtis sakydavo mamai.
O mokytoja matė, kad Marija buvo visai nekalta. Domantas tyčia ją erzino ir dar bandė žirklėm nukirpt jai kasą. Marija turėjo apsiginti, tad paėmė parkelį ir išleido visą rašalą ant Domanto. Aišku, tada pasigailėjo. Nes Domantas ėmė verkti. Jo visas veidas buvo mėlynos. Tada jis bandė jį nusivalyt ir išsipurvino rankas, o tada rankas nusivalė į megztinį, o megztinis buvo šviesus ir gavosi dėmės... Visur viskas greit buvo nusėta mėlynom dėmėm, net Domanto suolas ir grindys aplinkui... Bet net ir tada mokytoja nebūtų Marijos šaukus pavarde. Būtų pasukus ausį ir į kampą liepus atsistoti. Mokytoja pašaukė ją pavarde, nes jai nepatiko Marija!
Marija žingsniavo visai nusiminus ir išsigandus. Jeigu ji nepatinka mokytojai, tai, aišku, kad Marija liks kalta. Mokytoja jau vakar paskambino mamai ir dabar mama ėjo kartu su Marija į mokyklą, kad sužinotų, kas ten atsitiko. Ir Domanto mama ateis. Bus tikras uraganas. Marija vos neverkė. Kas dabar bus. Jei jie nuspręs, kad Marija kalta, tai tėtis jai duos diržo. Juk vakar jis nežinojo KAIP atrodė Domantas, kai ji sulaistė jį rašalu... Dieve, Dieve, kas bus?!
Marija su mama jau buvo visai prie mokyklos, kai Marijai šovė į galvą geniali mintis:
- Mama, o tu labai nori eiti į mokyklą?
- Ne, Marija, bet mokytoja prašė, kad ateičiau ir pasikalbėčiau dėl vakarykščio incidento. Tu sakai, kad Domantas kaltas, bet juk tu jį apliejai rašalu, ar ne taip? Na va, dabar ir išsiaiškinsim, kaip ten viskas buvo.
Marija pasijuto šaltu vandeniu perlieta. Ji taip bijojo. Kokia bus ta Domanto mama. Tikriausiai didelė ir baisi. Ir gal kaip ta Pelenės pamotė? O gal ji ragana, su didele nosim ir visa su karpom?
- Mama, man atrodo reikia grįžti namo. Aš sergu.
Mama šyptelėjo:
- Ir kuo gi tu sergi? Man atrodo, kad GĖDA.
- Ne, man labai silpna ir bloga, ir galva sukasi. Ir kojos linksta. Aš visai nenoriu ten eiti... – Marija kone verkė. – Neikim, mamyte. Aš nenoriu, kad mane muštų. Nenoriu, kad mokytoja manęs nemėgtų.
Ji sustojo, o ašaros jau ritosi per skruostus. Mama irgi sustojo, ir, pažvelgus į verkiančią Mariją, jos veidas sušvelnėjo:
- Marija, ką tu kalbi? Niekas tavęs nemuš. Jeigu kas nors tave būtų mušęs, tai jau vakar būtum gavus į kailį. Bet tu jau didelė mergaitė, negali elgtis, kaip padauža. Nesvarbu, kad tas berniukas tave erzino. Tu irgi negražiai pasielgei ir dabar turi jo atsiprašyti.
Mama atsitūpė ir apkabino Mariją:
- Aš neleisiu niekam tavęs skriausti. Ir tavo mokytoja neleis, ji gera.
- Mokytoja manęs nemėgsta, - ir Marija vėl puolė į ašaras.
- Kodėl mokytoja tavęs nemėgsta?
- Ji v-v-vakar pavadino mane pa-a-avarde! – Marija ėmė kukčiot.
- Bet juk tai nieko nereiškia. – mama visiškai suglumo. – Marija, niekas nevadina žmonių pavarde vien dėl to, kad jų nemėgsta. Gal ji tave taip pavadino, nes norėjo būt griežta?
- Ne! – Marija verkė, - Ji manęs nemėgsta!
Mama atsistojo, paėmė Marija už rankos ir tarė:
- Eime, Marija, mes vis tiek turim eiti į mokyklą. Kai nueisim, viską ir išsiaiškinsim.

***

Marija sėdėjo suole su Greta dar visa šlapiu nuo ašarų veidu, bet jau pragiedrėjusiom akim ir klausydamasi mokytojos, džiaugėsi, kad buvo visiškai, visiškai neteisi. Mokytoja Mariją myli! Ji pati taip pasakė. Kai jos atėjo su mama, mokytoja papasakojo, kad niekas nebuvo kaltas. Tiesiog vaikai dūko, o Domantas tampė Mariją už kasos ir išsitraukęs žirkles bandė nukirpt kasą. O Mariją ėmė gintis ir iššvirkštė visą rašalą ant Domanto. (Tiesa, mama turės užmokėt už Domanto megztinį, nes jis jau niekam tikęs.) Ir Domanto mama visai ne ragana. Ji tokia pat jauna, kaip Marijos mama, ir graži, bet Marijos mama gražesnė. Tai va, ta Domanto mama juokėsi visą laiką ir sakė, kad Domantas baisus padauža, tai dabar labai gerai, kad pagaliau sutiko ne iš kelmo spirtą priešininkę. Tada Marijos ir Domanto mamos susidraugavo ir apsikeitė telefonais, o Domantas ir Marija gražiai viens kito atsiprašė. Tiesa, tada ji dar verkė, nes jai buvo gėda atsiprašinėti prieš visą klasę, bet ir Domantui buvo gėda, tai dabar jau nesvarbu.
Marija žiūrėjo pro langą ir mąstė, kad viskas gerai baigėsi.
- Marija, ar gali pasakyti visiems draugams, ką aš ką tik sakiau? – išgirdo Marija mokytojos balsą ir baimingai apsidairė po klasę. Pasigirdo kikenimas.
- Marija, žinau, kad tau gal sunku susikaupti, bet reikia klausyti, kai aš kalbu, - mokytoja Dovilė kalbėjo su šypsena. Marija irgi truputį nusišypsojo ir vėl nesiklausė, ką mokytoja kalbėjo, nes džiaugėsi, kad mokytoja tikrai gera ir atrodo Marija jai tikrai patinka!