Sielų kristalai. Pirmas skyrius.

Kiekviename žmoguje yra ypatinga energija. Vieni ją vadina chi, kiti gyvybine energija, o štai mūsų rūšis ją žino kaip Širdžių Kristalus. Kiekvienas žmogus nešioja širdyje kristalą, kuris reaguoja į kiekvieną emociją ir įvykį žmogaus gyvenime. Nuo gėrio, grožio ir meilės jis tvirtėja ir švyti stipriau. Nuo liūdesio trupa. O nuo pykčio temsta ir praranda žaižaruojantį mėly.
    Čia, Pasaulio Širdžių mieste yra kristalas dvynys, tiksli kiekvieno asmens kristalo kopija, rodanti viską, kas vyksta su kristalais. Mes, Tenirai, stebime tai ir reikalui esant koreguojame pasaulį, kad šis neprarastų švytinčių kristalų. Juk galų gale tai mes davėme žmonėms sielas. Parodėme svajones, kūrybiškumą, grožio ir meno sąvokas. Davėme šią dovaną tikėdami, kad žmonija ištobulės ir prisijungs prie kitų rūšių galaktikoje. Išrinkome juos tapti pilnaverte visatos dalimi.
Bet kažką žmonijoje mes pražiūrėjome. Vietoj to, kad kurtų grožį jie nuolat ieško būdų kaip sunaikinti vienas kitą. Vietoj to, kad padėtų savo planetai klestėti, jie suvarpė ją, išdraskė ir pavertė merdinčiu kūnu. Ir nors vaikai turi itin stiprius kristalus, suaugusieji juos nuolat gesina, atimdami galimybę svajoti, matyti pasaulį spalvingą. Su kūrybiškumu juose pasisėjo melas, o darnos troškimą pakeitė godumas.
    Sėdėjome čia per visus karus, stebėjome mirštančių kristalų lietų. Žiūrėjome kaip temsta ištisi kambariai, per marą. Kelis kart visas Kristalų miestas, esantis Žemės gelmėse, buvo prigesęs. Ir štai dabar jis prigeso vėl. Tačiau viršuje nėra nieko pasaulinio, kas taip stipriai paveiktų... Nors ne, yra. Keletas paskutiniųjų kartų išsigimė, tapo bejausmėmis, šaltomis ir materialistinėmis. Kristalai aptemsta per keletą pirmųjų metų. Vos sulaukęs paauglystės žmogus jau būna nusivylęs gyvenimu ir dažnai trokšta išeiti iš jo. Mūsų miestiečiai, norėdami pamatyti, ne... Greičiau prisiminti tikrąjį sielų mėly turi keliauti į kūdikių kambarius. Tai liga, kurią turime surasti ir ištrinti, nes kitaip teks palikti planetą pūti ir grįžus namo paskelbti ją mirusiu projektu.


                  *******


- Kelkis, Tangar. – Girdžiu savo draugo ir kolegos balsą. Pas mus užraktų nėra, neturime ką slėpti.
- Tegul tavo siela spindi lyg žvaigždė, - ištariu tradicinį pasisveikinimą.
- Tegu tavoji būna tvirta lyg deimantas, - atsako jis man. – O dabar kelkis, vėluoji į pasitarimą.
  Pašoku iš lovos, rengiuosi švelnius lengvus drabužius. Tai gilaus mėlio tunika bei kelnės, siuvinėti sidabrinio atspalvio siūlais. Batų mums nereikia, gera jausti pasaulio kvėpavimą ir pulsą.
- Manai, kad siūs Koreguotojus? – klausiu valgydamas rausvą minkšta vaisių. Nevalia mąstyti ir priimti sprendimų nevalgius. Alkana siela temsta.
- Aišku, kad siūs. Bet Tangar, juk mes dar perjauni ten eiti. Liaukis svajojęs apie išėjimą.
- Santarim, mes juk svajotojų tauta! – nusijuokiu ir pasuku į koridorių.
  Kai pasaulyje tiek daug žmonių kristalai užėmė ne tik jiems skirtų salių lubas, bet ir visus viešuosius koridorius. Girdėjau, kad net kažkurie miegamieji jų turi. O kai kristalai dužta ir krenta taip dažnai tai jau pavojinga.
    Norėčiau pakilti ir jiems padėti. Kiekvienas Teniras to trokšta. Juk mes juos sutvėrėme. Žinoma mes daug kuo skiriamės. Jie spalvingi, mes raudoni lyg karneolio akmenys, obsidiano atspalvio akimis. Seniau, kai vyresnės kartos eidavo koreguoti tikrajame pavidale, vietiniai mus praminė velniais ir nusprendė, kad Žemės gelmėse yra pragaras. Kiek žinome tai vieta, kur jų laisvė po mirties kažkodėl bus apribota ir jie bus baudžiami už blogus dalykus. Tai netiesa. Po mirties kristalai sudūžta, paguli Dulkių menėje ir tampa naujais kristalais. Anksčiau dauguma žmonių prisimindavo kas jie buvo anksčiau, bet dabar, kai kristalų tiek daug, dulkės maišosi, palikdamos tik fragmentus.
    Mes, kaip ir dauguma miestiečių traukiame į Mėlynąją menę, didžiausią vietą mieste. Na bent jau anksčiau ji tokia buvo. Jei ir toliau taip, tai greitai ji vadinsis Tamsiąja. Ne, negalima galvoti blogai. Gėrio visada yra. Staiga mano mintis nutraukia dūžtančio kristalo garsas virš galvos. Santarim atšoka į šalį, kad išvengtų krentančios sielos, o juodas akmuo nusileidžia tiesiai man į rankas, įpjaudamas delną. Kurį laiką spoksau į jį taip susirišdamas su sielos likučiais. Kol kristalas nesudužęs kūnas viršuje yra gyvas. Žmonės tai vadina koma. Kartais kai kurie iš mūsų pagauna krentančius kristalus ir palieka juos Dulkių salėje prisitraukti energijos, jei mano, kad kūnas tinkamas gyventi toliau. Todėl žmogus nubunda būdamas kitoks nei anksčiau. Tačiau dabar nebespėjame jų gaudyti. Virš septynių milijardų kristalų ir tik keletas tūkstančių Tenirų.
Tai jauno vyro kūnas. Jis nusižudė nepakeldamas vienatvės ir širdgėlos. Šypteliu ir įsimetu jį į kišenę.
-Kam jis tau? – klausia Santarim.
- Po susirinkimo padėsiu į Dulkių menę. – sakau toliau žingsniuodamas koridoriumi.
I menę įeiname vieni iš paskutiniųjų. Senieji kantriai laukia, kol susirinks visi. Juk visi turi poreikių, o ir gyvena kažkurie kitame miesto gale, tad kam skubinti. Tik nuotaika sugenda. Kai įeina paskutinieji gyventojai Senoliai pradeda kalba tradiciniu pasisveikinimu.
-Tegul jūsų sielos žiba lyg žvaigždės.
- Ir tegul būna tvirtos lyg deimantai. – atsako miestas.
- Senolių taryba nusprendė, kad turime viršun siųsti ne tik įprastą trijų šimtų Koreguotojų būrį, bet ir visus, galinčius tą daryti. Padėtis Žemėje kritinė. Jei neatgaivinsime sielų tuoj pat, galėsime ruošti laivą namo. Paskaičiavome, kad tokiu tempu visi kristalai neištvers nei šimto metų. Dulkių salė perpildyta, o Žemė nebeturi energijos padėti kristalams ataugti. Todėl prašome visų, bet šimto ciklų sulaukusių Koreguotojų prisidėti prie keitimo ir galbūt paskutinį kartą pamėginti išgelbėti šią plane... - Senolis nebaigia sakinio, nes nuo lubų pasipila kristalų lietus. Mėlynoji menė viena iš tų vietų, kur matomi vaikai. Ir jų nukrito iškart keli šimtai.. Kas gi nutiko, ten viršuje?
Atsidūstu. Šimtas ciklų. Viršuje juos vadina metais. Tai tas laikas, per kurį Žemė apsisuka aplink Saulę. Reikia šimto, o aš dar nei aštuoniasdešimt neturiu. Užsimerkiu, kurį laiką mąstau.
- Jei visi sutinka mes baigiame šį susirinkimą. Visų savanorių Koreguotojų prašome nueiti į Persikėlimų menę. Tai viskas.
Paskutinieji žodžiai supurto mane.
- Atsiprašau, - girdžiu savo balsą. – Aš taip pat noriu vykti.
- Ar turi šimtą ciklų, Koreguotojau? – atsisuka vienas iš Senolių.
- Ne. Teturiu septyniasdešimt septynis. – mes niekuomet nemeluojame vieni kitiems.
- Tai kodėl nori to, kas neįmanoma?
- Nes mes svajotojų tauta. – atsakau. Kelias sekundes tyliu, tada įkvėpiu ir vėl kalbu. – Einant čia man į ranką nusileido savižudžio kristalas. Jis buvo toks apdaužytas, jog perpjovė man delną. Aš pajutau skausmą, bet jo beveik nepastebėjau. Jis nepalyginamas su skausmu, kurį pajuntu kaskart nukritus kristalui. Tas skambtelėjimas, sielai palietus žemę pjauna lyg tūkstantis briaunų. Kartais nubundu iš miego, kai jų nusileidžia daug. Pasakykite man, Senoli, kokią sielos šviesą ir kam aš galėsiu įpūsti, pats nešiodamas tokią suraižytą ir aptrupėjusią sielą? Iš kur man traukti gėrio ir grožio, jei nėra nei minutės be kančios ir mirties? Jei nepamėginsiu dabar, tuomet galiu ir niekad neiškilti. – baigęs nutylu. Nesigailiu to, ką pasakiau, nes nutildyta mintis tampa nuoskauda, dar viena tamsia dėme.
Kurį laiką tvyro tyla.
- Tebūnie. Eik ir kilk, jaunasis Koreguotojau. Tačiau atmink, čia tu kančią tik girdi, o ten matysi ir išgyvensi. Ir jei tavo paties kristalas neatlaikys, tu išsiskaidysi.
- Aš nebijau mirti, kad kitos sielos gyventų, Senoli. – atsakau.
Visiems išsiskirsčius patraukiu link Persikėlimų menės. Mane prisiveja Santarim.
- Ar išprotėjai? Kilti į viršų, kentėti su jais. Kam tau to?
- Tokia mano paskirtis, argi ne? – atsakau. – O juk  ir tau reikia kažką nuveikti. Tad būk geras, parašyk apie mane.
Santarim yra Raštininkas. Tas kuris palieka istoriją naujoms kartoms ir reikalui esant siunčia užrašus į gimtąją planetą.
Priėjęs prie menės atsisuku į draugą, nusišypsau.
-Iki pasimatymo, drauge.
- Ir tegul tavo siela niekada neužgęsta. – atsako jis.
Menėje daugybė koreguotojų. Manau mūsų kils bent du tūkstančiai. Paskutinį kartą tiek kilo per pasaulinius karus. Prieinu prie vieno iš Keltininkų.
- Tegul tavo siela žiba lyg žvaigždė, - tariu.
- Tegu tavoji būna tvirta lyg deimantas, - atsako Keltininkė. – O, tu tas jaunas Koreguotojas iš menės.
- Tas pats. – šypteliu.
- Malonu, kad išsakei skausmą. Tu radai tinkamiausius žodžius tam, ką jaučia beveik kiekvienas. Dabar eik prie Raktų stalo, surask kristalą, su kuriuo susiriš tavo siela.
  Raktų stalas tai vieta, kur saugomi tvirti kūnai Koreguotojų būriams. Keltininkai suriša mūsų sielas su jais ir taip mes galime būti viršuje.
- O šitas netinka? Pagavau jį šį rytą. – parodau mane įpjovusį kristalą.
- Čia tas garsusis Kruvinasis kristalas? – mergina šypteli. – Visas miestas kalba apie kristalą, įkvėpusį jaunuolį kilti pas žmones. – Ji paima kristalą, užsimerkia, tikrina jo istoriją. – Nenusikaltęs, bent jau tiek, kad reiktų kalėjimo. Šeimos nėra, kūnas jau sugijęs. Puikus pagavimas.
-Ačiū, bet jis pats pasirinko nusileisti ant manęs.
- Atsigulk štai ten, - ji rodo man gultą. Šiuose gultuose Keltininkai stebės ir prižiūrės mūsų kūnus, kol būsime viršuje.
Pasuku link gultų, atsigulu. Nusišypsau Keltininkei.
- Iki pasimatymo, drauge. – ištariu.
- Ir tegul tavo siela niekada neužgęsta. – atsako ji, tada sekundę patyli. – Meina. Aš Meina.
- Tangar, - atsakau užmerkdamas akis.
    Keltininkė paima kristalą, priglaudžia jį prie lūpų, taip įpūsdamas šiek tiek šviesios energijos ir įstumia jį man į krutinę. Skauda, bet tai menkniekis su tuo, kas vyksta viršuje. Jei man pavyks nušviesti bent vieną sielą, šis skausmas bus atlygintas tūkstanteriopai. Ne, ne jeigu. Man pavyks. Nes tam aš sutvertas.