Kaip gimsta ir kuo patampa rašytojai

Rašyti. Ką reiškia rašyti? Ką reiškia žodis „rašytojas“? Juk noras rašyti nėra įgimtas ar natūralus instinktas. O ir pačiam rašančiajam yra būtina asmenybė, patirtis, objektyvus subjektyvumas ir intelektą sodrinantis išsilavinimas. Mano manymu, literatūrinė kūryba – tai nesąmoninga žmogaus inicijuojamo protesto žymė, išsilavinimo rodiklis, subtili ir tik rašytojui suvokiama savęs aktualizacija. Tai didesnių žmonių prakeiksmas, neleidžiantis tau įsilieti į visuomenės daugiau ar mažiau pripažinto, labiau „mentališkai“ stereotipinio žmogaus vaidmenį ir būti tarp tų, kurie, tavo nenuginčijama nuomone, yra absoliučiai akli. Pirmasis aistringai užrašytas žodis - žymė, kuri amžiams tave stigmatizmuoja, narkotikas, priverčiantis tave manyti, jog supranti nepalyginamai daugiau, negu visa likusi žmonija.

Pirmieji popieriuje užrašyti žodžiai visuomet gimsta dėl painių, nekontroliuojamų emocijų, o gal tikslingiau būtų sakyti – šių srauto. Pirmiausia šis aprašomas, po to bandoma suvokti jo priežastis ir galiausiai, jeigu išties jautiesi eidamas teisingu keliu, pradėsi daryti išvadas, nepriklausančias nuo visko, kas iki šiolei tau per gyvenimą buvo įskiepyta. Tu atsimerksi ir tapsi savo naujojo pasaulėlio Dievu. Tu viską pradėsi matyti šiek tiek kitaip ir už tai galbūt būsi niekinamas. Tačiau, nepaisant visa to, tu save garbinsi. Tu jausiesi kitoks, išskirtinis, ypatingas ir galiausiai tau net neberūpės, jog giliai širdyje jauti, kad kaskart paėmęs tušinuką į ranką smengi į vis gilesnę duobę.

Laikui bėgant sutikti tokių pačių, kaip ir tu. Jie tave supras, tavęs klausys ir išklausys, bet tai truks neilgai. Galiausiai drauge pastebėsite, jog turite skirtingų bruožų ar požiūrių, apie kuriuos kalbėdami negalite rasti kompromisų. Tapsite priešais, atsidursite jums vieniems egzistuojančiame kovos ringe, kuriame nugalės tas, kuris pasitrauks pirmas. Čia niekas nemiršta, čia niekas nepasiduoda. Tokiose kovose pasitraukiama tik pilant mėšlą ant oponento. Bet tu visada jausiesi laimėjęs, visada.

Kai pirmą kartą laimėsi nematomą kovą, pamažu pamirši kai kuriuos savo draugus. Jie visada bus šalia, bet jų paprasčiausiai nevertinsi. Galiausiai iš tavojo akiračio jie vienas po kito pradės nykti ir tuomet prisiminsi, jog vis dar esi žmogus. Jausi kadaise nuvertintą ilgesį, nostalgiją, kvailesni arba naivesni, matyt, daugiau dėmesio skirs meilės žaizdoms, bet svarbiausia tai, kad visgi jausi. Jausmai niekada nedings, niekada, tačiau jiems prioritetas bus skiriamas tik rašant, tik tuomet, kai, rodos, kiekviena detalė yra svarbi ir savotiškai gyva. Realiame gyvenime visa tai liks silpnybe, kuriai tu nebūsi linkęs pasiduoti. Juk tu esi didesnis už visus, stipresnis. Tu esi rašytojas.

Pats to nesuvokdamas galimai pasmerksi save vienatvei. Atsisakysi teoriniame lygmenyje sunaikintos meilės, kažkokių draugų nuotrupų, atsisakysi bet kokio ryšio su žmonėmis. Tu gyvensi, būsi mandagus, bendrausi, nes išlikti reikia, o išlikimo instinktas niekada nemiršta. Tu privalėsi jaustis esantis saugus. Tu būsi žmogumi tol, kol žingsnis po žingsnio, pagaliau liksi vienas. Ir tada tu rašysi, o tave skaitys. Rašysi pindamas sau kilpą, rašysi tikėdamasis, kad kas nors vieną dieną tave išgelbės, bet... Kad ir kiek žmonių bus pasiryžę skaityti tavo rašliavą, niekas tavęs nesupras taip, kaip norėtum būti suprastas. Galbūt todėl ir vėl visus laikysi kvailiais, po to nustosi kreipti dėmesį ir galiausiai iš to nuobodulio arba netikėtai užpuolusios kūrybinės krizės pradėsi atsiminti, o gal ir gyventi praeitimi. Atsiminsi savo pirmąsias meiles, pirmuosius draugus, laikus, kada viskas tarsi ir buvo tyra ir tikra, nes juk visi sakė, kad tokie ir panašūs dalykai yra amžini.

Niekas niekada nesužinos, kas dedasi tavo galvoje, nes tu nustosi stengtis. Tu atsiminsi tik tai, kas turėjo būti tikra, kas buvo pažadėta, išmokyta. Tu būsi nuėjęs per ilgą kelią ir todėl pradėsi vadovautis savo paties instinktais, kurie anksčiau tartum neegzistavo. Kursi teorijas, stebėsi žmones, bandysi pagrįsti savo kančią kitų klaidomis ir, jeigu tik norėsi, jeigu tik sugebėsi, tu pagrįsi. Vienintelis dalykas, kurio niekada nesugebėsi atsikratyti - idealizmo. To mėšlo, kurį tau įskiepijo dar tada, kai buvai pagrandukas, tą jovalą, kurį tu jautei, nuoširdžiai jautei visa savo širdimi ir todėl dabar negali patikėti, kad visa tai buvo netiesa (arba daug labiau komplikuota, bet, visgi, klaidinga) nepaisant to, jog visi gyvenime tavo paties atskleisti faktai kalba už save. Tačiau  suprasti niekada nebus gana ir todėl visada skaudės. Skaudės net jeigu dabar tau viskas atrodo taip nepaprastai skaidru, nes tu juk tik žmogus. Na, rašytojas žmogaus kailyje.

Tu visada rašysi. Draugų neabejotinai mažės, nes tapsi sunkiai suprantamas. Žmonės, panašu, kad vengia nelaimingųjų, ypač tų, kurių kančios jie nesupranta ir net nenori suprasti. Tad tu skaičiuosi likusias cigaretes neatsimindamas, kodėl pradėjai rūkyti, tu stebėsiesi, kaip sugebi per savaitę prasimaitinti už 7 litus visus likusius pinigus išleidęs alkoholiui ir, kai ir jeigu ateis šis laikas, tavo įsisenėjusias mintis nukreips emocijų persmelktas praeities žybsnis, primenantis, kodėl esi čia kur esi. Kodėl tapai toks, koks esi.

Jeigu tavo gyvenime dar bus likę svarbių žmonių, greičiausiai tapsi ciniku. Tik taip sugebėsi maskuoti savo tikrąjį veidą, tik taip valdysi pasiutusias emocijas, kurios tau nieko nereiškia, tačiau kurių niekaip negali atsikratyti. Tu stengsiesi tapti nematomu. Tu nebevalgysi. Retkarčiais netikėtai užklupęs skausmas tau taps maloniu, jausiesi to nusipelnęs už visas klaidas, už visus eksperimentus ir žaidimus, kuriems negalėjai atsispirti. Tavo veidas pasikeis ir daugiau niekados nebebus toks, kokį jį prisimena tavo pakeleiviai, koks šis buvo tuomet, kai dar buvai vaikas.

Tau bus nebesvarbu, kada miegi, nebesvarbu, kas laukia sekančią dieną. Kažkurią akimirką tu pasijausi miręs, bet vis dar būsi sąmoningas. Toliau judėsi, rašysi, jeigu išsivystysi potrauki, gersi ir rūkysi. Linksėsi galva, kada tavęs klaus, kaip tau sekasi, nuleidęs smakrą eisi keliais, kuriuos tau tarsi ir rekomenduoja naktimis dėl tavęs verkiantys žmonės ir jau priverstinai būsi šio viso pasaulio dalimi, nors jau seniai po šia saule neberandi savosios vietos.

Kartais tave pastebės tie, kurie, kaip ir tu, patyliukais žingsniuoja tais pačiais keliais kaip ir tu. Jie, apsidžiaugę šitoje dykynėje sutikę naują keistuolį, kaip susitarę nuolat dės tau rankas ant peties ir pasakys „aš tave suprantu“, bet tu net neatsisuksi. Dabar jau, rodos, per vėlu ieškoti kažkokio supratingumo. Ir jie, nesupratę tavo kančios, nueis savais keliais, kurie neabejotinai veda ten pat, kur dabar esi ir tu.

Rašytojas. Jo misija yra nepaprastai egoistiška ir tuo pat metu nepaprastai altruistiška. Be jokios abejonės. Tai tarytum vieša elitinės individų visuomenės paslaptis. Ir nors kiekvieno šių individų keliai gali smarkiai skirtis nuo manojo herojaus, visi jie eina tuo pačiu keliu. Visi galiausiai atsiduria ten, kur privalo atsidurti kiekvienas, kuris tuščią, bevertį popieriaus lapą paverčia išminties, kad ir kokios rūšies ši bebūtų, šaltiniu, unikalios minties vaisiumi, sielos nektaru. Kūryba. Ir visiškai nesvarbu, kokia jos kaina, niekada. Rašytojui kūryba visados bus neįkainojama.