Detektyvas dėl kurio Snieguolė ir Guolėsnie turėjo daug vargo.

Perspėjimas! Viskas kas buvo parašyta šioje rašliavoje nebuvo rašyta rimtai. Tai nėra pilnas kūrinys. Pagal jūsų komentarus (jei tokių bus) nuspręsime ar  tęsti šią istoriją. P. s. Rašo du mokiniai - būsimas devintokas ir devintokė, tad nesitikėkite nieko gero...


  Buvo tamsu. Naktis atrodė tarsi paguldyta ant pagaląstų ašmenų. Net medžiai lyg pajutę stingdančią baimę nešlamėjo. Viskas atrodė kraupiai ir paslaptingai, ir jei kas nors būtų norėjęs pakeisti šį pojūtį – tuoj pat būtų pasigailėjęs.  Tyla slėgė kaip dvi tonos švino. Vėjo nebuvo, o tamsa atrodė tokia tiršta, kad tik gerai įsižiūrėjęs, mėnulio apšviestose vietose, galėjai pastebėti, kaip per vieną sekundės dalelę akmenuotu taku perbėga šešėlis.  Buvo tylu kaip kape. Ir tik staiga lyg durklas tamsą perskrodęs riksmas sudaužė tą šiurpią, kraupią tylą į tūkstančius gabalėlių. Jei būtumėte galėję matyti kas dedasi tame senajame kvartale, Itsmeno gatvėje ir stovėti ant sušlapusio akmenimis grįsto tako, jūs būtumėte blausioj žibinto šviesoj pastebėją klaikią baltą žmogystą, nepaprastai gražią, bet kartu ir nepaprastai pavojingą; žmogystą, kurios kaulėtose, sniego baltumo rankose klykė ir aimanavo moteris išsigandusiomis akimis.    Žmogystos akys buvo šaltos kaip ledas, o jos žvilgsnis – negailestingas ir šiurpus.
  Po akimirkos tylą vėl perskrodė šaižus tos keistos, siaubingos moters juokas. Jos pirštai susmigo aukai į kaklą iki pat kaulų čiulpų – su didžiausiu malonumu.  Siaubūnė kvatojosi, kai jos rankose nyko vargšės moters kūnas. Tuomet žmogysta išsižiojo. Jos burnoje buvo matyti aštrūs iltiniai dantys, kurie žibėjo tamsoje.  Netikėtai ji lyg gyvatė iššiepė dantis ir pradėjo traukti aukos gyvastį. Iš moters burnos kilo šviesiai rausvi garai, o jos gerklėje kunkuliavo dar šiltas kraujas. Garai kilo link siaubūnės nasrų. Moters oda pradėjo džiūti, plauki žilti taip greitai, jog atrodytų visas jos gyvenimas prabėgo per kelias sekundes. 
  Staiga siaubūnė paleido auką ir nusišypsojo. Ji pakilo nuo žemės, pakėlė rankas ir pavirto juodu šikšnosparniu. Nuskridusi į šešėlį krentantį nuo varpinės bokšto ji dingo tamsoje. Moteris liko tysoti be gyvybės ženklų, vis dar išsižiojusi, išplėtusi akis. Ant jos kaklo matėsi mėlynės ir kraujas, likęs nuo kraupios vampyrės pirštų...

PROLOGAS

  Kartą, Pangėjos karalystėje, gimė dvi mergaitės, kaip du vandens lašai panašios viena į kitą. Vienos iš jų vardas buvo Snieguolė, o kitos – Guolėsnie. Snieguolė gyveno Versalio rūmuose su šimtu vienu tarnų, o Guolėsnie kinų restorano antrajame aukšte su šimtu vienu viščiuku. Jos abi vos tik pagimdytos neteko savo motinos. Pačios niekuomet nebuvo susitikusios, tad apie viena kitos egzistavimą nieko nežinojo (na, bent jau Snieguolė apie Guolėsnie tikrai).  Snieguolė buvo išpuikusi aštuoniolikmetė paauglė, kuri turėjo viską, apie ką svajojo, tačiau neturėjo Guolėsnie. Abi turėjo ir po plokščius, plaukuotus apgamus ant pėdos, bet Snieguolė ant dėšinės, o Guolėsnie ant kairės pėdos.
  Jų gyvenimas buvo toks paralelinis ir skirtingas, kaip užuolaidų karnizo ir Hanos Montanos.  Guolėsnie kiniečių šeimoje atsidūrė labai keistu būdu. Ją iš lopšio ištraukė į palatą įskridęs gandras ir parnešė į savo lizdą, esantį ant restorano „Viščiukas kebabe“ stogo kraigo, kuris priklausė tai pačiai kiniečių šeimai Džiaigai.  Mergaitė del stiprių kinietiškų uraganų išsirideno iš lizdo ir įkrito į pekino kopūstą, augusį arbatos plantacijoje. Ją surado restorano vadovas Kinas Pe Kinas ir paėmė mažylę kartu su kopūstu, nors ji ir apčiaudėjo Kiną nuo galvos iki kojų, sakydama „Či Pa! “. (Nuo Či Pa ir atsirado arbatos pavadinimas!).
  To vadovo žmona Nietėki Pa, garsėjanti savo griežtumu ir tvarkingumu, suprato, kad mergytės ūgis bus darbinis ir labai apsidžiaugė, net ėmė juoktis: ach ach ach, ich ich ich.... (Tiesa, ji buvo kinietė vokiškos kilmės), Nietėki sugalvojo darbinio ūgio mergaitei (1, 34m.) vardą Guolėsnie.  Džiaigai šeima turėjo nuosavą restoraną (bėje, gana pelningą), septynis vaikus, juodvarniais lakstančius ir šimtą vieną viščiuką (Vienas viščiukas buvo juodas, jis labai patiko Guolėsnie). Vaikų vardai buvo: Nasuha Kirujama, Či Urim, Čingas Pa, Čongas Pe, Hingas Kun, Džou Gvang, Džou Fu. Jie buvo darbinio ūgio, tad Nietėki dar labiau juokėsi. (ich ich ich...). Tačiau jos juoką sustabdydavo uošvienė Ponijaja Pa. Ji savo nuožmų charakterį paveldėjo iš tėvo Phin Jano Pa. Šios moters nemėgo visa karalystė, bet tai Ponijajai nerūpėjo ir netgi patiko. Tai ir buvo vienintelis dalykas kuris jai patiko, neskaitant savo anūkėlės Trynako. Ir anūkė, ir močiutė buvo vienodo charakterio ir nors dažnai riedavosi, bet palaikė viena kitą.
  Tuo tarpu Snieguolė kiekvieną dieną eidavo apsipirkinėti, mėgaudavosi grožio procedūromis, susitikdavo su draugėmis, vaikščiodavo po vakarėlius, lankydavo dainavimo pamokas... Žodžiu ką tik norėjo tą ir darė. Tačiau tėvo paliepimu ji turėjo lankyti kinų kalbos pamokas, kas jai labai nepatiko ir ji visuomet bėgdavo iš jų.
Snieguolės kambario sienos buvo iš marmūro, grindys padengtos leopardo kailiu mirkytu eukaliptų aliejuje, stalas iš aukso, kėdės iš sidabro... Na supratote kad ji turtų turėjo daugiau nei proto. Vien jos drabužinė užėmė visą pilies ginybinį bokštą. Snieguolės kambaryje buvo ir milžiniška puntuko dydžio lovą, ant kurios ji sunkiai užlipdavo, tad į pagalbą kviesdavosi tarnus. Ji turėjo tris tuoletus (mažam, dideliui ir vidutiniam reikalui).  Mergina taip pat didžiavosi savo vonia, kurią iš stalaktito iškalė pats M. Liuteris.
Snieguolė turėjo begalę tarnų ir tarnaičių. Patys vyriausieji tarnai, gauna dvigubai didesnę algą (dėlto tarp tarnų buvo didelė konkurencija ir jie vienas kitam bandė sutrugdyti). Šie tarnai turėjo visą parą būti prie Snieguolės ir vygdyti jos norus. Princėsės įgeidžių atsirasdavo tiek daug, jog tarnai turėjo atskirus darbus. Pavyzdžiui Toja Valy dirbo valytoja, Tutė Lekš plaudavo indus, Bytė Sriu virdavo sriubas, Sytė Mė kepdavo mėsą, Vytė Daržo buvo atsakinga už daržą, daržoves ir vaisius, Čiai Pusry atsakingas už pusryčius, Tus Pie už pietus, o Rienė Vaka (ji buvo afrikietė) už vakarienę. Rienė buvo visų tarnų generolė, ji geriausiai sutarė su Snieguole.
Princesė turėjo dvi kilmingas kates: Morta ir Marta, jas lepino ir mylėjo. Tačiau katyčių gyvenimas nebuvo rožėm klotas. Princas Kataristas gyvenęs kitoje pilies pusėje turėjo šunį Apendicitą. Šuo buvo labai kvailas (turbūt atsigimė į šeimininką) ir puldinėjo kates. Snieguolei tai visiškai nepatiko, tad dabar su katėmis vaikšto ir jas saugo tarnas Naras ir tarnaitė Veteri. Jei Morta ar Marta, bent pusbalsiu sumiaukdavo, Veteri ir Naras buvo uždaromi į požemius trims paroms. Taigi Snieguolės tarnų gyvenimas buvo siaubingas ir nepavydėtinas.
  Mergina turėjo kelias geras drauges, su kuriomis kalbėdavo per snukknygę arba savo pilyje. Snieguolės draugės buvo iš pasiturinčių šeimų. Jagodova iš Staleno hercogystės Prūsijoje, Nicky Minoj iš Mino karalystės Budapešte. Vienintelė jos draugė, restorano „Viščiukas kebabe“ paveldėtoja, negyvenantį prabangoje buvo Trynako. Ji buvo geriausia Snieguolės „padrūška“.

1 SKYRIUS.

  Buvo siaubingai karšta diena. Karšta dėl kaitrios kinietiškos Saulės ir dėl sunkaus darbo, kurį kinietiškam restorane kinietiškai plūšėjo Guolėsnie. Ji nusišluostė prakaitą į rankovę ir nunešė lėkštę vištienos sriubos prie antro stalelio. Jai patiko restoranas „viščiukas kebabe“, nes jame ji ir augo, ir gyveno, ir pirmus pinigus užsidirbo. Šiame restorane jei viskas buvo miela ir pažįstama: kinietiškos kėdės, išpuoštos raudonu kinietišku gobelenu, grindys ir sienos pagamintos iš kinietiško raudonojo bambuko, popierinė kinietiška siena, dengianti kinietiškus medinius laiptelius į antrą aukštą, kinietiškos gėlės, užuolaidos, langai, stalai... Net ir lėkštęs jai priminė kinietišką Saulę. Ji mėgo kinietišką, arbatos susimaišiusios su prakaituotais viščiukais, kvapą.  Netikėtai į restoraną su vėjo gūsiu įlėkė senyva bobutė, nuvertė 3 stalus ir suriko kiaulės, kanarėlės ir kinietiškos šinšilos balsų mišiniu: -•◘○♠♣♦☺uhaukgfkebg☻♥B7cXMAerytsnfhfedfgmmmung♦5-AϜN- ♀↨→5iw;aoiuybku, sygukgvksn...!
  Tada moteriškaitė padarė kūlverstį, sušoko kinų tradicinį šokį „Tai či“, pakratė galvą, atsistojo ant pirštų galų, iškėlė ranką lyg A. Hitleris ir pradėjo šokti pilvo šokį,  Poto senutė užšoko ant stalo, nuvertė senovinę krikštolinę lempą, įmerkė koją į sriubą, nusimetė striukę, nerangiai nusirideno ant grindų ir lyg melsdamasi atsiklaupė.  Tuomet suriko armijos generolo balsu ir iškėlė du pirštus. - Du žmonės! – Tada pakėlė vidurinį pirštą. – Vienas šaltakraujis žudikas!!! AAAaaa! 
  Ji atsikėlė, vėl užlipo ant stalo, išraudo ir uždususi nusikvatojo kaip girta ragana (tai atrodė graudžiai, kraupiai, liūdnai ir linksmai vienu metu, nes visi žinojo jog bobutė buvo „šiek tiek“ patrakusi.)
  Bobulė padarė tris prisitraukimus sugriebusi už modernios, metalinės lempos. 
- KAS BUS KITASSSS!?!?! - sukriokė 2 oktavom žemesniu Whitney Huston balsu.  Po akimirkos senutė susigriebė už pilvo, išbalo, nugriuvo ir sustingusi mirė.
  Niekas nesiruošė kviesti greitosios, nes manė, jog tai tik dar vienas bandymas prisitraukti daugiau klijentų į Kinų restoraną. Tačiau kai sumišęs į restoraną įpuolė Kinas Pe, visi trumpam susižvalgė. 
- O kas gi susimokės už restorano turto suniokojimą? – šaltu balsu paklausė Kinas Pe.  Tą akimirką į restoraną įbėgo Trynako aptempta odine rožine suknele ir apsižvalgiusi tarė: - Tajgi čia dekorassss – fyfišku balsu suinkštę ji. – Ar tju nepageuni?!?!?
  Tuometu į restoraną įbėgo policija...