Šiluma

Prabundu suskambus žadintuvui. Ech, tas bjaurybė vėl ištempė mane iš nuostabių sapnų. Nusikeikęs išsiritu iš lovos. Keliauju į dušą, jame mėginsiu atrasti jėgų. Šaltas vanduo gaivina, glamonėja odą, pripildo mane. Deja mėgaujuos tuo neilgai., negaliu pavėluoti į darbą. Kavą išgeriu rengdamasis. Bėgimas, stresas, skubėjimas. Kelios akimirkos spoksojimo į tuščią lovą prieš ją paklojant. Tuščia. Šalta. Vienintelis dalykas šildantis šią vietą būna mano išsekęs kūnas. Ech. Atsidūstu, užmetu antklodę, nusisuku. Geriau apie tai negalvoti, ypač prieš darbą.
Bėgte prisiveju autobusą, įšoku į jį. Į mane spokso paniuręs vairuotojas bei septynetas išsekusių keleivių. Niekas nelaksto gatvėmis ir nešokinėja į autobusus devintą valandą vakaro. Nieks neatrodo katik atsibudęs devintą vakaro. Niekas nevažiuoja dirbti devintą vakaro... Žmonės važiuoja namo, apkabina savo vyrus ir žmonas, apklosto ir pabučiuoja prieš miegą vaikus, gal dar pasižiūri filmą. O ką gi darau aš, a?
    Prieš man išplūstant save autobusas cypdamas sustoja reikiamoje stotelėje. Išlipdamas jaučiu paniurusio vairuotojo žvilgsnį. Sutrupėjusiomis plytelėmis einu į darbą. Pasuku tarp gyvenamųjų namų, įeisiu pro galines duris. Paradinės dabar užgrūstos lankytojų. Kiemas kaip visuomet nešvarus, pristatyta krūva dėžių. Keletas aptrupėjusių laiptų, senos medinės durys. Atsidusęs įžengiu į pastatą.
    Mane iškart pasitinka triukšmas. Kolegos zuja pirmyn ir atgal, besiruošdami pasirodymams. Prasiiriu į persirengimo kambarį, laimiu mūšį prieš drabužių kabyklas ir pagaliau numetu krepšį kampe.
- A, va kur tu. – Girdžiu šefo balsą. – Šiandien turi tris.
    Be žodžių linkteliu ir pradedu ruoštis pirmajam. Tai truputi erotiškas baltas kostiumas, turintis spinduliuoti drovumą ir nekaltumą. Na bent jau iš pradžių. Kažin ar balti stringai nekaltesni už raudonus? Persirengiu, žvilgteliu į veidrodį. Kūnas atrodo puikiai, apranga tinka, bet kažkas negerai su veidu. Ach, taip. Priverstinai nusišypsau. Štai taip, dabar tinka. Vėl tenka kariauti su kabyklomis, tada bėgte lėkti į sceną.
    Muzika, šviesos, plojimai. Jos, jie. Begalė išalkusių akių. Žmonės kurie neturi kur grįžti... Ne. Žmonės, kurie nenori grįžti pas tuos, kuriuos turi. Kažin, kam blogiau, man ar jiems? Nuo apmastymų mane atitraukia mano vardo skandavimas. Sceninio, žinoma. Tikro tai išalkusiai miniai nereikia. Muzikos ritmu judu po sceną, po truputi atsikratydamas „nekaltumo“. Sučiumpu stulpą, vartausi ant jo. Stulpas šaltas, kietas. O juk galėtų būti šilta ir maloni ranka... Nuo tokių apmastymų vos nenusiritu žemėn ir tenka greitai iš nepavykusio triuko persigrupuoti į naują ir įdomų. Velniava!
Manau, kad išsinarinau petį. Velniškai skauda. Kolegos žinoma matė, kad susižeidžiau, o salė pernelyg užsiėmusi geismu, kad matytų kanors nekudloto. Sukandęs dantis baigiu pasirodymą ir beveik bėgte pasiekiu persirengimo kambarį. Mane prisiveja kolegos. Vienas iš jų medicinos studentas, bandantis čia užsikalti pinigų studijų pratęsimui. Leidžiu jam apžiūrėti ir atstatyti petį. Tarpduryje pasirodo šefas.
- Jei nori atšauksiu tavo šokius. Alexas gali šokti vietoj tavęs. – matau jo nerimą. Mudu seni draugai, dar nuo vaikystės laikų.
Minutėlę mąstau. Ar noriu grįžti ten ir toliau užpildyti vienišų žmonių vakarą? Atsidaro durys, pasigirsta salės triukšmas. Cypimai, švilpimai, netgi dejonės. Ar aš noriu užpildyti jų tuštumą?
- Nereikia. Aš galiu šokti. – tariu ir einu persirengti. Senas draugas nužvelgia mane ir netaręs nei žodžio palieka ramybėje. Mus abu vienija tuščios lovos skausmas.
    Antrasis mano šokis praeina be ypatingų nuotykių. Kostiumas, kėdė, keletas kolegų šalia. Pora moterų ypač garsiai praneša, jog nori manęs arba vaiko nuo manęs. Tai man sukelia juoką. Krizenu mintyse, įsivaizduodamas kaip jos nešiotų vaiką nuo vyro, kurio vardo nežino.
    Tarp antrojo ir trečiojo šokių valandą dirbu padavėju. Mūsų šefas taupus, visi jo darbuotojai daugiafunkciniai, dauguma seni draugai. Todėl mielai darom viską ko reikia, o jis mums moka sluoksniuotą algą. Vieną už šokius, ją skaičiuoja nuo to kiek užkalam. Pusė jam, pusė mums. Kita alga yra minimumas, už buvimą padavėju, barmenu ir valytoju. Dar galim pasikalt kaip eskortai ar masažistai. Man patinka kad viskas taip lankstu. Tokiu atveju net jei negausi arbatpinigių už šokius vis vien neliksi be pinigų. Šefas geras žmogus, o čia gera vieta. Bent jau kažkada buvo.
Išsilaisvinęs nuo padėklų einu persirengti. Šis kostiumas juodas, labai erotiškas ir atviras. Vakaro pabaigoje beveik visi girti, tad erotika jų nebedomina. Tuomet mūsų šokiai pasidaro purvini ir pornografiški. Apsirengiu odinių juostelių liemenę ir kelnes. Užsimaunu pirštines. Truputis makiažo tinkamam įvaizdžiui sukurti. Baigęs pasižiūriu į save veidrodyje. Tikras demonas. Puiku. Taip ir turėtų būti.
    Užkulisiuose įlipu į narvą. Su juo būsiu pakeltas į orą ir šoksiu jame. Iš dalies tam, kad atrodytų purviniau, iš dalies tam, kad girta šėlstanti minia neišprievartautų geidžiamų kūnų. Būtent, kūnų. Nes žmonių čia nėra. Niekam neįdomu kokios muzikos klausau ar kokią arbatą mėgstu. Niekas nesigilina ir neklausia. Jie geidžia, trokšta, vartoja. O aš prekė. Kūnas, keliantis aistrą, gundantis, bet nepasiekiamas. Kaitinantis kitus, o pats virpantis nuo šalčio.
Narvas pakeliamas, aš skrendu tarp šviesų ir šūksnių. Pakimbu jiems virš galvų. Gyvulių banda tiesia į mane išalkusias rankas. Pasigirsta pirmieji akordai. Mano kūnas atsišaukia į juos, juda su jais. Raitausi, vartausi, liečiu save. Nes niekas kitas taip nelies. Tos minutės praleistos narve nuveda mane į transą. Mano kūnas juda, o aš lyg ir stoviu atokiau, virš visko. Stebiu bandą apačioje, kitus narvuose besiraitančius kūnus. Nuvargusius barmenus salės pakraščiuose, šefą, stebintį viską nuo antrojo aukšto laiptų. Ne tokio gyvulių gardo jis norėjo. Ne tą mums žadėjo. Na, bet pasaulis yra toks, koks yra.
    Pasibaigus pasirodymui mus vėl nuleidžia žemyn. Visa trupė susigrūda į persirengimo kambarį. Atsikrato seksualių drabužių, valosi makiažą. Klientai išsiskirsto, kas namo, kas mirtinai nusilakti kurnors kitur. Erotiški geidulingi kūnai po truputi tampa medicinos studentais, parduotuvės kasininkais, besikankinančiais muzikantais ar vaikais, padedančiais tėvams apmokėti sąskaitas. Odinius drabužius pakeičia džinsai, džemperiai, sportbačiai. Kai kurie lieka valyti salės, kiti bėga pas antrąsias puses. Dar kiti, vieniši vilkai, kaip aš, kuičiasi lėtai, nes nėra pas ką skubėti.
Kai pagaliau išsiruošiu namo einu pėsčiomis. Stebiu naktinį miestą, pastatus, kelius. Prasilenkiu su daugybe girtų naktinėtojų. Kai kurie iš jų buvo pas mus, bet yra pernelyg apsinešę, kad atpažintų savo geismų objektą. Gal tai nulėmė pilkšvas džemperis, gal nutrinti džinsai? O gal tai, kad nenešioju nieko, kas klyktų „permiegok su manimi“. Na, tebūnie. Vis vien niekuomet nesutikčiau miegoti su ta banda. Gal skamba ir žiauriai, bet po to, ką jie išdarinėja per pasirodymus į juos kitaip žiūrėti nebeįmanoma.
      Grįžęs namo atsirakinu duris, įžengiu vidun. Iš šaldytuvo ištraukiu suledėjusią picą, įdedu į mikro bangų krosnelę. Kol ji šyla greitai palendu po dušu. Veidrodyje pamatau, kad demono makiažas ne visiškai nusivalė. Dabar aš nebeatrodau geidulingas. Greičiau paniuręs vyrukas pajuodusiais paakiais ir tamsiomis lūpomis. Na ir tegul, visvien niekas nemato. Nusinešu picą į lovą, suvalgau. Lėkštę palieku ant spintelės, išplauti galiu ir rytoj. Visiškai nuogas atidengiu antklodę, lendu į lovą. Ji šalta. Beveik kaip stulpas klube. Niekas nesušildė. Apkabinu antklodę. Ji vienintelė kuri liečiasi prie mano kūno. Ji tyli, ne geidulinga, ne išalkusi ar girta. Ji vienintelė, kuri mane sušildys.